R. Imanalijeva: „Kiekvienas pasiekimas buvo skirtas kritikams“ © JumpStory nuotr.

Prieš 5 metus Lietuva turėjo komandą, kuri taip patriukšmavo, kad Senajame žemyne sugebėjo prasibrauti tarp 16 geriausių komandų. Dabar mes šį Šiaulių „Gintros-Universiteto“ pasiekimą prisimename kaip gražią istoriją. Istoriją, kurios galėjo ir nebūti.

Kovoje dėl patekimo į UEFA Čempionių lygos aštuntfinalį komandos kapitonė Rasa Imanalijeva prieš rungtynes su Prahos „Sparta“ jautėsi taip prastai, kad buvo kilusi rimta grėsmė jai nepasirodyti rungtynėse. Išgėrusi vaistų, Rasa pasirodė aikštėje, pelnė įvartį, taip pat – lemiamą baudinį baudinių serijoje ir pelnytai yra vadinama tų istorinių rungtynių heroja.

R. Imanalijeva po tų rungtynių suprato, kad tai yra aukščiausias įmanomas taškas jos futbolininkės karjeroje, todėl ji žaidimą iškeitė į teisėjavimą.

Pažintis su Rasa Imanalijeva

-Nuo ko prasidėjo jūsų pažintis su futbolu? Kodėl būtent šią sporto šaka pasirinkote?

-Pažintis su futbolu prasidėjo kieme su vaikystės draugais. Mokykloje buvo vykdomas „EžioGolo“ turnyras, kurio taisyklės – bent viena mergina komandoje. Mums gerai sekėsi, todėl nelikome nepastebėtos. Buvo suorganizuotas susitikimas su Šiaulių „Gintros“ treneriu ir prezidentu.

Su seserimi Oksana nusprendėme išbandyti šią galimybę. Mama palaikė, todėl neilgai trukus iš Pakruojo persikėlėme į Šiaulių Vijolių mokyklą (šiuo metu – Šiaulių sporto gimnazija). Tuo metu man buvo 15, o sesei – 16 metų.

Buvo daug kritiškos nuomonės, nes toks amžius, anot kai kurių specialistų, buvo labai vėlus pradėti kažką naujo. Todėl kiekvienas pasiekimas buvo skirtas ir šiems kritikams kaip įrodymas kaip stipriai jie klysta.

-Ar turėjote galimybių patekti ne į „Gintrą-Universitetą“?

-Tuo metu mes nežinojome, kad Lietuvoje (ar už jos ribų) yra moterų futbolas. Šiaulių „Gintra-Universitetas“ turėjo geras galimybes pasikviesti sportininkes iš kitų miestų, nes yra sporto gimnazija su galimybe gyventi bendrabutyje. Tai buvo didžiulis pranašumas ir žingsnis moterų futbolo, ir ne tik, infrastuktūroje.

-Prisiminkite pradžią...

-Visada išvykimas iš įprastos ir pažįstamos aplinkos į visiškai naują yra didelis sunkumas. Ne išimtis ir mes su seserimi. Tai buvo gyvenimo pakeitimas iš esmės. Gal didelė pagalba buvo, kad buvome kartu, nes tikiu, kad išvykti vienai būtų dar sunkiau. Užtat dabar drąsiai galiu sakyti, kad išėjimas iš komforto zonos suformuoja stiprų charakterį.

-Prisimenate pirmąją treniruotę?

-Prabėgo beveik 15 metų, tačiau visada ją priiminsiu. Tada stovėjome ir žiūrėjome į treniruotėje žaidžiančias būsimas komandos drauges. Galvojau, kaip aš norėčiau bent pusę tiek mokėti (šypsosi). Pirmi mėnesiai buvo be galo sunkūs, nes yra tik juodas nematomas darbas kai valandų valandas spardai į suoliuką kimštinį kamuolį, darai daugybę sunkių pratimų, bėgioji pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal...

Ir kai po kelių mėnesių sunkaus darbo pasirodo pirmieji vaisiai, tas jausmas atperka visą sunkų darbą. Noras tobulėti tik didėja. Pirmosios rungtynės buvo kažkas nesuprantamo – kur bėgti, ką daryti. Jaudulys dingo, bet supratimas, ką reikia rungtynių metu atėjo tik po kurio laiko.

-Daug metų „Gintros“ merginos Lietuvoje žygiuoja be konkurencijos. Tačiau juk kažkada situacija buvo kitokia?

-Taip, iš pradžių konkurencija buvo. Ukmergės ir Naujosios Akmenės moterų futbolo komandos buvo panašaus lygio, kaip ir mūsų. Tik po kelių metų atskirtis tarp komandų lygių pradėjo didėti.

Kad išlaikytumėm motyvaciją susigalvodome komandai vis naują iššūkį – pelnyti tam tikrą įvarčių skaičių, nepraleisti nei vieno įvarčio per sezoną ir panašiai.

Bet kuo toliau, tuo sunkiau būdavo išlaikyti motyvaciją. Dalyvaudome UEFA Čempionių lygoje, kur komandų meistriškumas žymiai aukštesnis. Tad su kiekvienais metais tapo vis sunkiau. Konkurencija mažėjo, o tobulėti irgi tapo sunku neturint nuolatinių aukšto lygo rungtynių.

-Koks futbolo elementas labiausiai patinka? Įvarčių mušimą atmeskime.

-Kadangi esu puolėja, tai įvarčių mušimas nori nenori būdavo labiausiai patikantis elementas. Visgi futbolas turi žavumo visuose elementuose. Kartais rungtynės baigiasi nulinėmis lygiosiomis, bet tai būna geriausiai praleistos 90 minučių. Perdavimų tikslumas, varymo technika, aikštės matymas, žaidimo skaitymas ir daugelis kitų elementų. Visi jie savotiškai gražūs ir suteikiantis žavesio šiai sporto šakai.

-Pereikime prie vėlesnių laikų ir jūsų istorijos UEFA Čempionių lygoje. Ką galvojate, kai išgirstate Prahos „Sparta“ komandos pavadinimą?

-Manau, tai varžovas, su kuriuo žaidėme svarbiausios rungtynes „Gintros-Universisteto“ istorijoje. Taip pat tai buvo ir mano karjeros rungtynės, po kurių nusprendžiau, kad tai yra aukščiausias taškas, kurį galiu pasiekti futbole. Po jų nusprendžiau baigti futbolo žaidėjos karjerą. Tai istorinis įvykis, kurio niekada nepamirš visi komandos nariai. Tose rungtynėse teko garbė pelnyti įvartį ir po lygiųjų – lemiamą 11 m baudinį. Dar ir dabar pagalvojus pereina šiurpuliukai.

-Ką jautėte prieš tas rungtynes ir po iškart po jų?

-Prieš rungtynes jaučiausi nelabai gerai. Skaudėjo skrandį, todėl apšilimo metu buvo kilę abejonių, ar galėsiu žaisti. Tačiau vaistai pagelbėjo ir galėjau žaisti. Po rungtynių buvo kažkoks neapsakomas jausmas. Norėjau ir juoktis, ir verkti, visus apkabinti. Reikėjo gal savaitės, kad emocijos atslūgtų.

-Buvote komandos kapitonė, kažkuo išsiskyrėte?

-Nemanau, kad stipriai išsiskyriau iš kitų komandos draugių – nebuvau nei greičiausia, nei techniškiausia. Dauguma aplinkinių matė tik gražiąją pusę – kaip pelnome pergales, apdovanojimus. Treneris matė mūsų sunkų darbą, kurį įdėjome, kad viską pasiektume. Todėl, manau, ir sulaukiau savo eilės būti komandos kapitone.

-Kokie asmeniniai pasiekimai iki šios dienos nuteikia maloniai?

-Buvau išrinkta kelis metus geriausia Lietuvos puolėja, rezultatyviausia žaidėja ir absoliučiai geriausia Lietuvos žaidėja. Tačiau tai nėra tik asmeniniai pasiekimai. Tuos pasiekimus įmanoma gauti tik esant komandos visapusiškai pagalbai. Todėl komandinėje sporto šakoje – tai visos komandos įvertinimas.

-Nekilo mintis išvykti parungtyniauti užsienyje?

-Buvo. Tik tuo metu nebuvo sporto agentų, kurie domėtųsi moterų futbolu. Tik po daugelio metų atsirado šiokios tokios galimybės parungtyniauti užsienyje. Tačiau ir tai buvo tik iš dalies profesionalu – reikėjo ir papildomai dirbti. Kiek žinau, dabar yra futbolo žaidėjų iš Lietuvos, kurios išvykusios profesionaliai tęsia savo karjeras. Tai didžiulis žingsnis moterų futbole ir geras pavyzdys jaunoms žaidėjoms, kad turėtų savo siekiamybę.

-Nesigailite, kad gana anksti baigėte karjerą?

-Baigus studijas, kiekvienam žmogui reikia finansinių pajamų. Susiradau darbą. Tačiau buvo pakankamai sunku derinti. Ne visada galėdavau spėti į visas treniruotes, visas rungtynes, pasiruošimo stovyklas. Todėl negalėdavau sportui skirti viso šimto procentų savęs.

Jeigu negali to, vadinasi negali būti savo geriausios formos ir pasiekti geriausius rezultatus. Būdavo labai sunku Čempionių lygoje būti tokiai pačiai greitai ir techniškai žaidėjai kaip, pavyzdžiui, Prahos „Sparta“ žaidėja, kuriai futbolas yra tiek gyvenimo šaltinis, tiek gyvenimo būdas.

Klubas negalėjo tuo metu man pasiūlyti atlyginimo, kurio užtektų bent minimaliems gyvenimo poreikiams – buto nuomai, maistui. Todėl ir buvo priimtas toks sprendimas – baigti futbolo karjerą ir tęsti ją kitame amplua – kaip futbolo teisėjos.

-Lieka sentimentai žiūrint futbolą?

-Tikrai taip. Tai yra gyvenimo dalis, kuri užima ir visada užims svarbią vietą mano gyvenime.

-Už ką šiuo metu sergate?

-Niekada neturėjau vienos komandos, už kurią nuolat sirgčiau. Man patinka tiesiog matyti gerą futbolą.

-Kokia veikla šiuo metu užima daugiausiai jūsų laiko?

-Dirbu Latvijos įmonėje, kuri užsiima tarptautine prekyba, importu, eksportu ir distribucija. Esu šios įmonės atstovė Lietuvoje. Taip pat esu futbolo teisėja. Turiu FIFA licenciją.

Ž.Lukošius/lff.lt

Straipsnio įvertinimas: 2 0
    Komentarų šiame straipsnyje kol kas nėra...
    Komentarų šiame straipsnyje kol kas nėra...
    Komentarų šiame straipsnyje kol kas nėra...
Peticijos.lt

Kitos naujienos