© Eurofootball.lt
Na, bet neskubėkite manęs teisti, ką bent dalis Jūsų, manau, norėsite daryti.
Ir tikrai, bet kokį mano kritišką vertinimą šio saugo gerbėjai gali atremti labai svariais argumentais - 42 įvarčiai praėjusį sezoną pačiame aukščiausiame lygyje (juolab, kad juos pelnė net ne atakų smaigalyje rungtyniaujantis futbolininkas!), Mančesterio klubo pergalės prestižiniuose turnyruose, nuostabi kamuolio valdymo technika, puikūs ir gražūs įvarčiai. Atrodytu, ko daugiau gali reikėti? Juk lyderis nusipelnė laurų, kai jo komanda šluoja iš kelio visus, kas pasitaiko.
Tačiau neseniai Vilniuje stebint vaikų futbolo mačą man iškilo tam tikrų klaustukų. Situacija buvo paprasta – nedidelio ūgio, gal vienuolikos ar dvylikos metų berniukas varėsi kamuolį ir buvo nustumtas varžovo. Teisėjas priėmė sprendimą neskirti pražangos bei, ko gero, pasielgė teisingai – situacija buvo žaidybinė, taisyklių pažeidimo gynėjas išvengė. Bet nuskriaustasis neslėpė pasipiktinimo, pradėjo mosuoti rankomis ir netgi ėmė sarkastiškai ploti. Sunku pasakyti, ar jaunasis futbolininkas pats galėjo įvertinti tai, ką reiškia šis jo gestas, tačiau buvo akivaizdu – tai ne kartą matyta per televizijos ekraną...
Cristiano Ronaldo niekuomet negarsėjo dideliu autoritetų paisymu. Tokia savybė matyt būtina, norint iškilti iš nedidelių Madeiros salų. Bet reikia jausti ribas. Kartais stebint jį rungtyniaujantį apima nemalonus jausmas - ir ne dėl pražangų imitavimo atvejų, kurie dar pasitaiko, bet pastaraisiais metais – vis mažiau. Blogiausia turbūt ne tai – gavęs akivaizdžiai pelnytą geltoną kortelę, žodinį įspėjimą, šis žaidėjas iš arbitro paprasčiausiai juokiasi, numoja ranka ar, kaip ir jaunasis kolega, ima ploti. Vargu, ar nuoširdžiai sveikindamas teisingą teisėjo sprendimą.
Neverta kalbėti apie atvejus, kai varžovo veiksmas prieš C.Ronaldo nėra įvertinamas kaip pražanga – arbitras tokiu atveju turi parodyti kantrybę išklausydamas priekaištus ir kitokius veiksmus, mat beveik niekam, portugalo manymu, nepavyksta jo sustabdyti pagal taisykles. Emocijos, peraugančios į panieką, kartais net komandos draugams, neatlikusiems jam perdavimo, milijonams šio dievaičio gerbėjų tampa pavyzdžiu. Pavyzdžiu, kuriuo vadovautis nereikėtų – bet argi lengva pripažinti savo numylėtinio klaidą?
Dar kartelį norėčiau pabrėžti – nesakau, jog C.Ronaldo nenusipelnė metų žaidėjo titulo. Tai – subjektyvus dalykas. Priklauso, kokiu kriterijumi vadovaujasi rinktinių treneriai bei kapitonai, rinkdami nugalėtoją – portugalas yra pavyzdys, kaip atlikti perdavimus, smūgiuoti, klaidinti varžovus, bet...
Sunku įsivaizduoti, kas dėtųsi aikštėje, jei joje abejose komandose pasirodytų po 10 panašių į C.Ronaldo žaidėjų. Kai kada tai būtų futbolo fiesta, bet dažniau – egocentrišku chaosu. Šiam futbolininkui dar šiek tiek trūksta brandos, gebėjimo priimti kitokius sprendimus. Skatinti jį asmeniniais titulais galbūt nėra geriausia išeitis, nors ignoruoti, be abejo, taip pat negalima. Tačiau turėdamas tokį nuostabų talentą, C.Ronaldo dar ne kartą bus tarp pretendentų tapti pačiu geriausiu ir auksu įrašyti savo vardą istorijoje. Tokiu, kuriuo norėtų tapti visi jaunieji svajotojai, stebintys kiekvieną žvaigždės žingsnį.
Juk geriausias turėtų būti renkamas ne tik pagal įmuštus įvarčius ar žaidimo grožį, bet ir pagal lojalumą klubui (tenka prisiminti C.Ronaldo kalbas apie norą pereiti į Madrido "Real"...), gebėjimą užsitarnauti kitų pagarbą bei nepamiršti to paties rodyti kitiems...
C.Ronaldo dar nėra sektinas pavyzdys. O juk geriausias pasaulio futbolininkas turėtų toks būti.
