© Eurofootball.lt
“Werder” puolimo lyderis Miroslavas Klose (%p00066) – vienas iš geriausių šio sezono Bundesligos puolėjų ir yra vienas iš Vokietijos rinktinės pagrindinių žaidėjų.
Šiame interviu jis pasakoja apie žaidimą “Werder” klube ir rinktinėje, salto šuolius, garbingą elgesį aikštėje ir ateities planus.
„Mes tikrai mušame daug įvarčių. Pelnome apie tris įvarčius per rungtynes - toks mūsų vidurkis, - į užuominą apie rezultatyvumą atsako vokietis. - Manau, visa esmė komandos žaidimo filosofijoje, siekimas maksimalių tikslų ir, žinoma, mūsų trenerio talentas. Tačiau mūsų puolimo efektyvumas nėra pasiekiamas gynybos sąskaita. Gynyboje mes taip pat nenusileidžiame mūsų konkurentams.“
- UEFA Čempionų lygoje nepatekote į atkrintamąsias rungtynes, užleisdami vietą ne tik “Chelsea” klubui, tačiau ir varžovams iš Ispanijos – “Barcelona”. Trečia vieta užimta grupėje, buvo jūsų komandos maksimalių galimybių riba?
- Manau, pelnyti dešimt taškų žaidžiant su tokiais varžovais – garbingas rezultatas, tuo labiau, kad iki paskutinių rungtynių išlaikėme intrigą ir galimybę patekti į kitą etapą.
- Šiame pasaulio čempionate su Vokietijos rinktine laimėjote bronzos medalius ir iškovojote trečią vietą, tapote rezultatyviausiu šio turnyro žaidėju. Bundesligoje 2006 metais taip pat tapote rezultatyviausias, pelnydamas 25 įvarčius ir buvote pripažintas geriausiu 2006 metų Vokietijos žaidėju. Kuris iš šių apdovanojimų jums svarbiausias?
- Svarbūs visi. Man neteko girdėti, kad kuris nors žaidėjas vertintų asmeninius apdovanojimus labiau, nei gautus su visa komanda, ir aš – ne išimtis. Tačiau asmeniniai trofėjai ir labai brangūs, ir yra puikus stimulas tobulėjimui. Ypatingai džiaugiuosi todėl, kad pasiekiau beveik visus sau užbrėžtus tikslus dėl rezultatyvumo.
- Beveik visus?
- Taip, 2002 metais vykusiame pasaulio čempionate aš pasižymėjau penkiais įvarčiais, o 2006 metais planavau pagerinti šį pasiekimą. Neišėjo. Tačiau šį kartą penkių įvarčių užteko kad gaučiau „auksinį batelį“. Pats įsimintiniausias, aišku, paskutinis, ketvirtfinalyje – argentiniečiams. Mes išlyginome rezultatą likus keletai minučių iki pagrindinio žaidimo laiko pabaigos, o paskui nugalėjome vienuolikos metrų baudinių serijoje. Po rungtynių rūbinėje buvo neįtikėtina atmosfera! Rėkėm tiek, kad praradom balsus.
- Vyrauja nuomonė, kad Vokietijos rinktinės lyderiai, tai - Ballackas, Klose ir Lehmannas. Sutinkate?
- Jensas ir Michaelis - tikri profesonalai. Tačiau rinktinės stiprybė slypi ne dvejuose, ar trejuose žaidėjuose ir manau, net ne vienuolikoje, o visuose 23-uose žaidėjuose. Jei prakalbome apie rinktinės autoritetus, kurių nuomonė žaidėjams yra svarbi, tai reiktų dar paminėti Torsteną Fringsą ir Cristophą Metzelderį.
- Teko girdėti, kad ankstesnis nacionalinės rinktinės treneris Jurgenas Klinsmannas, jums buvo ypač palankus ir visiškai jumis pasitikėjo. Kuo konkrečiai tai pasireiškė?
- Mes dažnai bendraudavom. Jurgenas pakviesdavo mane už aikštės ribų treniruočių metu, tikslindavome kai kurias komandos žaidimo detales, dažnai klausdavo mano nuomonės. Mums puikiai sekėsi. Aš jaučiausi kaip pilnavertis komandos paruošimo dalyvis, o ne tik kaip trenerio nurodymų vykdytojas.
- Ar labai skiriasi jūsų klubo žaidimo stilius ir Vokietijos rinktinės?
- Kardinalių skirtumų nėra. Abiejuose komandose dažniausiai naudojama taktika 4-4-2. Ir „Werder“ komandoje, ir rinktinėje mes stengiamės išvengti didelio kiekio trumpų perdavimų ir praktiškai nenaudojame perdavimų atgal. Stengiamės su priešininku kovoti dėl kiekvieno aikštės metro, greitai persitvarkome gretas praradę kamuolį ir taip pat ryžtingai pereiname į kontratakas.
- Kas pasikeitė rinktinėje, kai pagrindiniu treneriu tapo Joachimas Löwas?
- Visiškai nieko. Juk Löwas – Klinsmanno bendramintis, jie kartu ne vienus metus dirbo, kartu baigė trenerio kursus. Joachimas ištikimas tokiems pat prioritetams – įvairiapusės treniruotės, ištvermė, greitis. Žaidėjai suinteresuoti treniruočių vientisumu, kuris tik pagreitina jų tobulėjimą.
- Jūs niekada nesigailėjote, kad savo istorine tėvyne pasirinkote Vokietiją?
- Aš palikau Lenkiją būdamas aštuonerių metų, ir futbolas, kaip niekas kitas, padėjo man greičiau adaptuotis naujoje šalyje. Jau tada aš kai ką sugebėdavau aikštėje su kamuoliu, ir kiekviena kiemo komanda noriai mane priimdavo į savo gretas. Vokietijoje sulaukiau pripažinimo, susiradau draugų, todėl abejonių, kurią šalį atstovauti – nebuvo. 2001 metų pradžioje Jerzy Engelis mane pakvietė į Lenkijos rinktinę, bet atsisakiau, jausdamas, kad tuoj gausiu kvietimą i Vokietijos rinktinę. Viskas taip ir įvyko: jau kovo mėnesį debiutavau Rudi Völlerio gretose, įmušdamas įvartį į Albanijos rinktinės vartus.
- Per pasaulio čempionatą jūs žaidėte prieš Lenkijos rinktinę. Ką jautėte, kai skambėjo lenkų himnas?
- Prisipažinsiu, aš žinau tik vieną himną – Vokietijos. Prieš rungtynes labai nesijaudinau, nors ir supratau, kad man jos – ypatingos. Per varžybas su Kosta Rika paprašiau keitimo, kad dar labiau nekomplikuočiau patirtos šonkaulių traumos ir galėčiau žaisti sekančiose rungtynėse prieš Lenkiją.
- Pasak žiniasklaidos, jūs per tas pačias rungtynes su Lenkija, smarkiai susipykote su savo puolimo partneriu Lukasu Podolskiu?
- Ir jūs apie tą patį. Aš tiesiog pasakiau Lukasui, kad jis per mažai juda aikštėje. Vaikinas per jautriai sureagavo... Na ir kas? Juk tai žaidimas. Po rungtynių, kai susitikom rūbinėje, šitą epizodą mes jau buvom pamiršę.
-Kodėl jūs nustojote džiuginti žiūrovus savo firminiu salto po įmušto įvarčio?
- Pirmą kartą tai padariau nieko neplanavęs, iš intuicijos. Ir toliau darydavau šuolius apimtas ypatingo džiaugsmo, kai įmušdavau gražius ar svarbius įvarčius. Aš neatsisakiau šios tradicijos, todėl gali būti, kad jau artimiausiu metu pamatysite „Klose šuolį“.
- Vardijant jūsų gautus apdovanojimus gautus 2006 metais, vos nepamiršau paminėti dar vieno - „Už sąžiningumą“, kurį jums įteikė Vokietijos olimpinis komitetas. Kas privertė jus paprašyti teisėjo atšaukti klaidingai paskirtą vienuolikos metrų baudinį į „Arminia“ vartus? Ir tai įvyko rezultatui esant 0-0!
- Labai nesureikšminčiau šio įvykio. Pasielgčiau vėl taip pat, jei būtų panaši situacija. Kai man įteikė šį apdovanojimą, tą akimirką tikėjausi, kad tas rungtynes matė vaikai kurie ruošiasi susieti savo ateitį su futbolu ir jie kada nors pasielgs panašiai.
- Kaip sureagavo komandos draugai į tokį jūsų poelgį?
- Linksmai, mes juk tada laimėjom rezultatu 3-1, o aš pelniau „dublį“ tose rungtynėse.
- Ar jau apsisprendėte, kokiame klube žaisite kitą sezoną? Jūs turite pasiūlymų iš „Bayern“, „Barcelona, „Juventus“ ir „Man Utd“ klubų?
- Taip, aš nieko prieš pamėginti laimę kurioje nors užsienio lygoje. Man įdomus „Juventus“ pasiūlymas, nors jie ir nedalyvaus kitais metais Europos turnyruose. Tačiau, apie visa tai kalbėti dar ankstoka. Šiuo metu aš žaidžiu „Werder“ ekipoje ir labai noriu padėti komandai laimėti Bundesligos čempionatą. Kas bus toliau – pažiūrėsime, tuo labiau, kad mano dabartinis klubas, kiek aš žinau, yra suinteresuotas, kad aš pasilikčiau ir tęsčiau karjerą „Werder“ gretose.
