© Eurofootball.lt
Maloniai sutikęs duoti interviu EuroFootball.lt žurnalistui 21 metų futbolininkas papasakojo apie legendinę sostinės ekipą, derbius prieš braziliškus varžovus, garbę atstovauti savo šaliai ir ištikimiausius klubo sirgalius, kuriems pasitraukus, E.Šetkaus teigimu, dingtų stimulas kovoti.
Kviečiame susipažinti su šiuo talentingu žalgiriečiu iš arčiau.
Su futbolu – nuo mažų dienų
- Kas lėmė Jūsų apsisprendimą krepšinio šalyje mėginti laimę futbole?
- Mano tėvas žaidė futbolą, taip pat buvo vartininkas, nors aš jį žaidžiantį ir mačiau labai trumpai – jis karjerą baigė būdamas labai jaunas. Man irgi patiko šis sportas, todėl ir aš tuo užsiėmiau.
- Kada pradėjote sportuoti?
- Pradėjau sulaukęs aštuonerių metų Tauragėje, pas trenerį Joną Stažį. Likau su futbolu iki šiol.
- Nebuvo kilę minčių viską mesti ir palikti futbolą?
- Turbūt kiekvienam po skaudžių nesėkmių paauglystėje kyla tokių minčių, bet vėliau vėl pajunti pergalės skonį ir atsiranda troškimas žaisti toliau. Paprasčiausiai nebesinori viską mesti tiek laiko praleidus aikštėje.
“Žalgiris“ – vieningas kaip kumštis
- Gynėte „Žalgirio“ vartus dramatiškame praėjusio sezono mače prieš „Ekraną“, kuriame pirmavote 3-0, bet galiausiai per paskutiniąsias 10 minučių praleidote net tris įvarčius ir pralaimėjote 4-3. Ko gero, tai vienos nesėkmingiausių rungtynių Jūsų karjeroje...
- Galbūt ne tiek nesėkmingiausios, kiek skaudžiausios. Atrodė, kad tai – jau beveik laimėtos varžybos, pirmavome įtikinama persvara, bet taip susiklostė, kad pralaimėjome...
Šį sezoną taip pat skaudžiai suklupome prieš „Vilnių“. Iš dalies tai ir mano kaltė dėl vieno iš praleistų įvarčių...
- Galiausiai komandai praėjusį sezoną pavyko iškovoti ketvirtąją vietą bei kelialapį į Baltijos futbolo lygą. Kaip vertinate šį naują projektą?
- Be abejo, įdomu žaisti tarptautinėse varžybose, kuriose galima įgauti daugiau patirties ir pasitikėjimo savimi. Iš kitos pusės, didelio tikslo rungtyniauti nėra, nes laimėjimas prilygsta pergalei kiemo turnyre. Aišku, malonu būti stipriausiu Baltijos šalyse, bet...
Girdėjau, jog buvo kalbėta su UEFA dėl galimybės per šį turnyrą iškovoti kelialapį į vieną Europos taurių turnyrų. Tokiu atveju gal ir atsirastų nemaža nauda.
Dabar laimėti aukštą vietą būtų smagu, bet per didelės motyvacijos nėra ir pagrindinis „Žalgirio“ prioritetas neabejotinai yra Lietuvos čempionatas.
- Antradienį po pertraukos laukia mačas šiame turnyre prieš Talino „Levadia“ ekipą. Ar sieksite pergalės ir patekimo į kitą etapą, ar tik ruošitės artėjančioms šalies pirmenybių kovoms?
- Kiekvienose rungtynėse siekiame ir tikimės laimėti. Ne išimtis bus ir antradienį.
- Šį sezoną kaip niekad daug komandų taikosi į prizines vietas Lietuvos čempionate ir sėkmingai startavęs „Žalgiris“ – ne išimtis. Jūsų manymu, ar ekipa yra pajėgi išlaikyti tokį tempą iki sezono pabaigos ir po pertraukos pasidabinti kurios nors spalvos medaliais?
- Jeigu nemanytume, kad esame pajėgūs išlaikyti tokį tempą, nežaistume (šypsosi). Be abejo, tikimės užimti mažiausiai prizinę vietą, galbūt pavyks pakilti ir aukščiau.
Šis čempionatas yra gana lygus - tiek mes, tiek „Kaunas“, tiek „Vilnius“, tiek, manau, ir Panevėžio „Ekranas“, įsibėgėja. Visos ekipos yra panašaus pajėgumo.
Aišku, mus nurašinėja labiausiai, sako, kad mes neturime žvaigždžių, bet mūsų vertybės yra kitos – komanda yra kaip vienas kumštis.
- „Žalgiris“ šiemet jau įveikė tokias komandas kaip „Ekranas“, „Sūduva“, tačiau tik po dramatiškos kovos išplėšė pergalę prieš „Interą“, o dvikovą su kita autsaidere „Šilute“ baigė lygiosiomis. Ar tai reiškia, jog nuvertinate varžovus būdami rungtynių favoritais?
- Galbūt rungtynėse su autsaideriais kiek atsipalaiduojame. Tas pats buvo ir pernai – su silpnesniais klubais visada turėjome nemažų problemų. Tik su Kėdainių „Nevėžiu“ praėjusį sezoną buvo kiek lengviau. Šiemet vėl tas pats – lygiosios su „Šilute“, vos vos ‚ištraukėme varžybas‘ su „Interu“.
Ar gauname pylos nuo trenerio? Be abejo, kaip galima negauti, jeigu su autsaideriais barstome taškus, o prieš lyderius žaidžiame sėkmingai, įveikiame „Ekraną“, sužaidžiame lygiosiomis su „Kaunu“... Tokie rezultatai nepateisinami.
- Kalbama, kad „A lygos“ komandų lygis kasmet auga, tačiau žiūrovų skaičius išlieka pakankamai mažas. Kokios gali būti to priežastys, ko labiausiai trūksta Lietuvos futbolui?
- Labai sunkus klausimas. Lietuvoje aukštai iškeltas krepšinis, kur į rungtynes renkasi 10 tūkstančių žmonių. Gal futbolas yra kiek užmirštas...
Žiūrovų tikrai trūksta. Mano kaip žaidėjo patirtis nėra didelė, bet su jaunimo rinktine žaidėme buvusioje Jugoslavijoje, ten stadione buvo 4-5 tūkstančiai aistruolių. Tuomet yra visai kitas malonumas žaisti, visai kitaip užsivedi rungtynėms, atsiranda didesnė motyvacija.
- Ar jaučiate išskirtinę atmosferą Vilniaus komandų derbių metu?
- Išskirtinumą jaučia visa komanda – derbis yra derbis. Nusiteikimas būna kitas, ypač mačams su „Vilniumi“. Brazilai... Atvirai pasakysiu, tai nėra mėgstama komanda (šypsosi).
- Ką žalgiriečiams reiškia ištikimiausi fanai Pietų IV tribūnoje?
- Tai yra vieni geriausių sirgalių. Kad ir pažiūrėjus į krepšinio varžybas, grynų ir tikrų mūsų komandos fanų yra daugiau nei Kauno „Žalgirio“ ar Vilniaus „Lietuvos ryto“. Pats maloniausias dalykas, kad yra tokių žmonių. Jeigu ta tribūna būtų tuščia, iš viso nebūtų kam rungtyniauti.
- Komanda ilgai ieškojo vyriausiojo trenerio, bet galiausiai nuspręsta, kad „Žalgiriui“ vadovaus vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų Arminas Narbekovas. Kaip apibūdintumėte šį strategą?
- Nežinau, kaip buvo Austrijoje, bet Lietuvoje jis yra pradedantis treneris, o viską parodo rezultatai. Jeigu neklystu, iki dvikovos su „Vilniumi“ buvo 14 nepralaimėtų rungtynių iš eilės.
Pernai su šiuo strategu užėmėme ketvirtą vietą. Aišku, pamatus padėjo pradžioje dirbęs Igoris Pankratjevas, bet viską sėkmingai pabaigti reikėjo A.Narbekovui. Šiemet taip pat rungtyniaujame gerai, užimame trečią poziciją.
Santykiai ekipoje su treneriu yra labai geri, kaip ir bendras mikroklimatas.
Vertingi vyresniųjų patarimai
- Kaip ekipoje pritapo anksčiau ir prieš šį sezoną atvykę legionieriai iš užsienio?
- Moldavai buvo kaip seni pažįstami nuo pat pirmosios dienos. Iškart pradėjome bendrauti, viskas labai gerai. Su Bertranu Ngapunu yra šioks toks kalbos barjeras, bet ir jo nepaliekame nuošaly. Jokios diskriminacijos tikrai nėra.
- Jūsų manymu, užsieniečiai kelia čempionato lygį ar paprasčiausiai gauna nemažus pinigus ir užima jaunų perspektyvių lietuvių vietas?
- Būtent mūsų komandoje legionieriai tikrai kelia bendrą lygį ir yra reikalingi. „Žalgiriui“ trūko tokių saugų kaip moldavai, gynėjo.
Bet, atvirai kalbant, kituose klubuose matosi ir nereikalingų užsieniečių. Kam to reikia? Geriau leisti žaisti jaunam vietos futbolininkui. Gal pradžioje jie darys daugiau klaidų, bet po kelių metų bus didelė nauda.
- Pats esate jaunas žaidėjas. Ar jaučiate patyrusių futbolininkų palaikymą, o galbūt jie į jus žiūri iš aukšto?
- Vyresni žaidėjai visą laiką pamoko ir tikrai nėra užrietę nosių. Yra broliai Igoris ir Artūras Steško, Igoris Morinas, iš kurių mokaisi, jie nešykšti patarimų.
Susiskaldymo tikrai nėra, santykiai labai geri. Neretai net ir jaunesnieji patraukia per dantį senius (juokiasi).
- Kokią „Žalgirio“ stipriąją pusę galėtumėte išskirti?
- Pirmiausia – komandinis žaidimas. Kiek skaičiau spaudoje, tą minėjo ir treneris. Tai yra pagrindinis dalykas.
- Galbūt jau esate pagalvojęs apie galimybę po kelerių metų paragauti legionieriaus duonos?
- Apie tai nemąstau. Šiuo metu studijuoju, noriu užbaigti mokslus. Visų pirma reikia viską laimėti Lietuvoje, o ne važiuoti kažkur laimės ieškoti (juokiasi).
- Nemažai jaunų ar Lietuvos čempionate sužibėjusių futbolininkų susivilioja pinigais ir pasuka į Lenkiją ar Rusiją, kur, daug laiko praleidę ant suolelio, neįsitvirtina ir grįžta į gimtinę. Ar nebaugina tokia kolegų patirtis?
- Esminė priežastis, dėl kurios žaidėjai išvažiuoja, yra pinigai. Aš asmeniškai pinigus uždirbu iš kitur, ne pirmiausiai iš futbolo, todėl neturiu tikslo išvažiuoti. Iš kur uždirbu? Tebūnie paslaptis (šypsosi).
Atstovauti Lietuvai – garbė
- Esate ne kartą atstovavęs jaunimo rinktinėms, keliavęs į draugiškas nacionalinės komandos rungtynes. Ką jums reiškia galimybė atstovauti savo šaliai?
- Būti Lietuvos rinktinėje yra didžiulė garbė. Futbolininkas ir turi žaisti tam, kad galėtų atstovauti savo šaliai.
Be abejo, svarbu ir tai, kad tarptautinėse varžybose yra įgaunama labai daug patirties. Po to grįžus į Lietuvos čempionatą jaučiasi didesnis pasitikėjimas savo jėgomis ir panašiai.
- Kaip vertinate tuos žaidėjus, kurie dėl tam tikrų priežasčių atsisako žaisti rinktinėje?
- Tai yra jų pačių pasirinkimas. Niekada nežinai tikrų priežasčių.
- Tai vis tik kada išvysime Ernestą Šetkų su Lietuvos rinktinės marškinėliais?
- Man dar reikia labai labai daug dirbti (šypsosi). Dar daug ką turiu pasiekti, bet dėl to, kad žaistum nacionalinėje komandoje, ir stengiesi.
- Ar prieš rungtynes vis dar jaučiate startinį jaudulį?
- Ne. Yra šiokia tokia įtampa, bet jaudulys jau dingęs.
- Kokia didžiausia Jūsų svajonė, susijusi su futbolu?
- Norisi būti ir pasaulio čempionu, ir laimėti UEFA Čempionų lygą. O jeigu žvelgiant realiai, būtų puiku tapti pagrindiniu Lietuvos rinktinės vartininku.
- Ar turite mėgstamiausią užsienio klubą bei rinktinę?
- Labiausiai iš klubų palaikau „Manchester United“, o iš rinktinių - galbūt Angliją ir Olandiją.
- Kokio pasaulio vartininko žaidimas jums labiausiai imponuoja?
- Iš tikrųjų labai charizmatiška asmenybė yra Oliveris Kahnas, nors aš jo iš tikrųjų nemėgstu. Vienaip ar kitaip manau, jog jis yra vienas geriausių vartininkų pasaulyje.
