© Eurofootball.lt
Rugsėjo 16 dieną ir vėl prasideda Čempionų lyga. Vėl virs emocijos, vėl skambės kaltinimai, vėl liesis džiaugsmas. Arba apmaudas. Tačiau ar verta jaudintis stebint Čempionų lygos rungtynes? Nors grupiniame turnyre varžysi 32 komandos, pusfinalius ir, tuo labiau, finalą pasieks tik seni geri mūsų pažįstami: kažkas iš keturių Anglijos, dviejų Ispanijos grandų, Miuncheno "Bayern" arba Milano "Inter". Ar gali "BATE", kurio biudžetas yra vos 3,5 mln. eurų ir mažesnis už daugelio "Real" žaidėjų atlyginimus, būti lygiaverčiu varžovu? Jei vienose rungtynėse dar atsilaikytų, jeigu įvyktų stebuklas, ir pereitų į kitą etapą... ją tiesiog sunaikintų futbolo pasaulio galingieji. Sunaikintų be kraujo - tiesiog nupirkdami žaidėjus. Kaip toj rusiškoj "Čai-F" dainoj:
"Verk dėl jo, nors jis dar gyvas
Mylėk, kol jis dar yra".
Slaptoji G-14 ložė
Pastaraisiais metais futbolo visuomenė buvo gąsdinama G-14 šmėkla. Po šiuo ženklu, lyg į masonų ložę susivieniję turtingiausi ir įtakingiausi Europos klubai ėmė diktuoti savo madas, kištis ne tik į UEFA organizuojamų turnyrų reikalus, bet netgi diktuoti sąlygas šalių futbolo rinktinėms. G-14 nutraukė aktyvią veiklą ir atvirą konfrontaciją, o UEFA vadai šią pergalę įsirašė į savo sąskaitą. Tačiau ar didiesiems reikia kokios nors organizacijos, posėdžių ir pasitarimų, jeigu Joanui Laportai, Alexui Fergusonui ar Jose Mourinho užtenka ką nors pasakyti ar pasiūlyti pakeitimus trumpame interviu, ir jų nuomonė bus ilgai svarstoma aukščiausio lygio pasitarimuose? Didžiausieji ir įtakingiausieji į G-14 susibūrę ir netgi uždarą, superprestižinį futbolo turnyrą ar čempionatą galvoję organizuoti klubai nusileido UEFA. Bet tik iš pirmo žvilgsnio: iš tikrųjų jie tyliai ir ramiai uždaru turnyru pavertė... Čempionų lygą. Diskusijas ir ultimatumus pakeitė eurai. Tiksliau - milijonai. Eurų. Ne, ne milijonai - šimtai milijonų.
Visiems atviras... uždaras klubas
Čempionų lyga vadinama vienu iš demokratiškiausių pasaulio turnyrų. Joje ir šiemet teisę žaisti iškovojo "nykštukai": Baltarusijos "BATE" ar Danijos "Aalbork BK". Visai nedaug pritrūko, kad turnyre po sensacingos pergalės prieš "Rangers" pasirodyti galėtų ir "Kaunas". Visi varžovai aikštėje turi vienodas galimybes nugalėti. Visi, turnyrui pasibaigus, garbingai pasidalija uždirbtus pinigus. Net ir menkiausias klubas, gerai pasirodęs šalies čempionate, gali per Intertoto ir UEFA taures pasiekti Čempionų lygą. Tai jums ne krepšinio "Eurolyga", kuri nė neslepia noro padaryti turnyrą uždaru, kad jame žaistų tik geriausieji ir turtingiausieji klubai.
Iš pirmo žvilgsnio, Čempionų lyga - tiesiog idilė. Tačiau būkime atviri: "BATE", "Anorthosis", "Shakhtar" ir netgi stambesnio kalibro "Fiorentina" ar "Villareal" Čempionų lygos nugalėtoju gali tapti tik kompiuteriniame "futbolo menedžeryje". Ką ten baltarusiai ar turkai, jeigu "AC Roma" ir PSV lygio komandos džiaugsis patekusios į pusfinalį.
Kasmet blyksteli koks nors išsišokėlis, atimantis taškų iš kur kas galingesnių klubų... o po metų vėl pradingstantis UEFA taurės ūkanose. Pavasarį kovoti dėl Čempionų lygos taurės lieka tik garsieji klubai. Ir taip metai iš metų. 2002 m. pusfinaliuose kovojo "Barca", "Real", "Bayern" ir "Manchester United". Laimėjo "Real". Po metų "Juves", "Real", "Inter" ir "AC Milan" kautynes laimėjo Milano klubas. 2004 metai buvo išimtiniai, nes kaip reta nykiame finale kovojo anaiptol grandams nepriskiriami "FC Porto" ir "AC Monaco". Tačiau vėlesnieji sezonai tik patvirtino, kad tai buvo taisyklės išimtis - per 4 metus pusfinaliuose žaidė 16 komandų, tačiau tik dvi iš jų - "Villareal" ir PSV nepriskiriamos grandams. Tačiau ir šių "išsišokėlių" žygis baigėsi ties finalo slenksčiu, o dėl taurės kovojo tie, kuriems ir priklausė - turtingieji ir garsieji.
Per pastaruosius 8 metus vienintelis Jose Mourinho vadovaujamas "FC Porto" sugebėjo laimėti "Ausis" (taip vadinama Čempionų lygos nugalėtojams įteikiama taurė). Tačiau ši pergalė "Porto"... užmušė. Jau po mėnesio grandai išsidalijo jos lyderius: trenerį J. Mourinho kartu su Ricardo Carvalho ir Paulo Fereira nupirko Londono "Chelsea", "Barcai" atiteko komandos smegenys ir motoras Deco. Klubas po pergalingo sezono pardavęs lyderius uždirbo 60 mln. eurų. Po metų komandą paliko Maniche, Costinha, Derley ir netgi Edgaras Jankauskas. Klubas ir vėl uždirbo apie 20 mln. Nukraujavęs "Porto" tik prisiminimuose ar nuotraukose gali prisiminti savąją didybę, o vos tik iki grandų lygio priaugo Ricardo Quaresma ar Bosingwa - buvo nedelsiant parduoti. "AC Monaco" nutiko tas pats - komandą paliko lyderiai Ludovicas Giuly, Jerome‘as Rothenas, "įvarčių mašina" Dado Prso ir komanda virto Prancūzijos čempionato vidutinioke. Ir taip atsitinka nuolat. Vos tik kuris nors vidutinio lygio klubas pradeda skinti pergales, jau per artimiausią transferų langą virš jo žaidėjų kaip pesliai ima suktis turtingųjų klubų agentai.
2006 m. į futbolo galingųjų elitą įsibrovusi "FC Sevilla" už 50 mln. pardavė savo lyderius Sergio Ramosą ir Antonio Reyes ir du metus tik stiprinosi. Atėjo pergalės... tačiau šiemet klubas neišlaikė: pagunda uždirbti 60 mln. buvo didesnė, nei būtinybė išlaikyti lyderius Dani Alvesą, Seydou Keita, Christianą Poulssen. Visai nenuostabu, kad Liono "Olympique" pažadai užkariauti Europą ir liks tik pažadais, kol klubas kasmet pardavinėja tokio lygio futbolininkus kaip Ericas Abidalis, Florentas Malouda, Haremas Ben Arfa, Michaelas Essienas ar Mamadou Diarra lygio žaidėjus. Manote, kad Karimas Benzema ar koks kitas klubo deimančiukas Lijone ilgai užsilaikys?
Inkubatoriai galingiesiems
Įdomiausia, kad patys "vidutiniokai" tokia padėtimi visiškai patenkinti ir dėl nuolatinės "organų donorystės" neprotestuoja. Gerai pasirodę grupės turnyre ar (o stebukle) pasiekę ketvirtfinalį, jie padaro gerą biznį: gauna kelis ar keliolika milijonų eurų iš Čempionų lygos katilo, susiranda naujų turtingesnių rėmėjų, o svarbiausia - išparduoda savo žaidėjus, kol jų kaina pakilusi.
Kiti klubai netgi neturi pretenzijų gerai pasirodyti Čempionų lygoje - tiesiog nuolankiai augina žaidėjus didiesiems klubams ir dar vasarą juos išparduoda. Tokie klubai netgi neįsižeidžia vadinami "inkubatoriais" ar žaidėjų fabrikais. Visiškai neseniai tokiu fabriku buvo Amsterdamo "Ajax", dabar žvaigždžių gaminimo linijoje pirmauti ėmė Lisabonos "Sporting". Pardavęs Cristiano Ronaldo, Nani, Andersoną Lisabonos klubas neblogai uždirbo, o gamybos konvejeris jau baigia naują prekių partiją: Joao Moutinho, S. Sabroza, Simonas Vukcevičius...
Klubiniame futbole veikia nerašytas "finansinio cenzo" dėsnis. Jeigu, pavyzdžiui, klubo biudžetas nesiekia 50 mln. eurų, Čempionų lygoje jam nėra ką veikti. Tokie klubai - "nesusipratimai" kaip "BATE" su 3,5 mln. eurų biudžetu neišvengiamai bus suspardyti dar grupiniame turnyro etape ir džiaugsis, kad turėjo progą pasireklamuoti Europoje. O svajonių viršūnė - parduoti kelis lyderius ir papildyti klubo kasą dar keliais milijonais eurų.
Atkrintamuosiuose Čempionų lygos etapuose paprastai lieka varžytis tik klubai, kurių biudžetai viršija 100 milijonų eurų. Na, o jei koks "skurdukas" ir patenka, tas apmaudus nesusipratimas paprastai būna pašalinamas jau aštuntfinalyje. Kituose etapuose krinta klubai, kurių biudžetas nesiekia kelių šimtų milijonų eurų. O finale kovoti lieka... tie patys seni ir iki skausmo pažįstami.
Na, nebent atsitiktų stebuklas ir genialus treneris per keletą metų surinktų komandą iš nebrangių legionierių ir super talentingų paties klubo išaugintų jaunų žaidėjų. Dar reikia pasiutusiai užsispyrusios klubo valdybos, kuri neleistų komandos "išparceliuoti" jau po pirmojo sėkmingo sezono. Tačiau tokių stebuklų būna retai: V. Lobanovskio sukurtas Kijevo "Dinamo" su Scheva, minėto Mourinho iš nieko sukurtas "Porto"...
Praraja tik didėja
"Mažieji" klubai už pasirodymą grupiniame Čempionų lygos etape uždirba nuo 3 iki 10 mln. eurų. Patekę į atkrintamąsias, klubo biudžetą papildo 15 - 20 ar net 30 mln. eurų. Sakysite, milžiniški pinigai, galintys padėti ne tik išsaugoti komandą, bet ir ją sustiprinti kitam sezonui. O aš pasakysiu, kad tie vargani dešimt ar dvidešimt milijonų lyginant su finansinių monstrų iš Milano, Barselonos, Londono, Madrido ar Mančesterio pajamomis yra ašaros. Šie monstrai vien tik pardavinėdami bilietus į rungtynes per metus uždirba šimtą ar du šimtus milijonų eurų. Dar tiek pat gauna pardavę televizijos transliacijų teises, dar prisiduria pardavinėdami marškinėlius ir kitokią klubo simboliką. Žiūrint buhalterio, o ne sporto sirgaliaus žvilgsniu, didiesiems klubams pergalės nėra svarbu - ką tik įsigyta žvaigždė klubui atneš didesnį pelną, nei pergalė Čempionų lygoje...
Tačiau pergalės - garbės reikalas. Grandai todėl ir yra grandai, kad nuolatos progresuoja ir nuolatos varžosi dėl visų iš eilės titulų. Žemesnė nei pirma vieta vertinama kaip pralaimėjimas. Nesvarbu, kokiame turnyre. Ir taip - metai iš metų. Iškyla "Valencia", "Ajax", Sevilla", PSV ar "Borussia", o po kelių metų ir vėl stumdosi su vidutiniokais... Turtingoje Rusijoje kaip grybai po lietaus pradėjo dygti vietinio lygio "grandai" - vienais metais Maskvos CSKA, po metų – Sankt Peterburgo "Zenit". Galbūt futbolo pasaulį sudrebins "Manchester City"...Tačiau ar ilgam? Ar kelių sėkmingų sezonų užteks, kad įsiterptum į tą mistišką ir nematomą G-14?
Čempionų lygoje nė nežaidžiančios ar visai neseniai antroje Italijos lygoje besistumdžiusios "Juves" (Turino „Juventus“) balsas vis tiek stipresnis už nuolatos Europos turnyruose puikiai atrodančių Rusijos, Turkijos ar Graikijos klubų balsus. "Zenit" džiaugiasi išsaugojęs savo lyderį A. Arshaviną, o "Barca" nė rimtai negalvojo jo įsigyti: "Tai Anglijos vidutinioko "Tottenham" lygio žaidėjas", - nusprendė katalonai ir už 30 mln. įsigijo gynėją D. Alvesą ir jam į pagalbą nepagailėjo 16 mln. už Ispanijos ribų mažai žinomą Caceres. CSKA žaidžia Deividas Šemberas, o "Reale" – Fabio Cannavaro ir už 30 mln. įsigytas perspektyvus Pepe. "Spartak" vadovai džiaugiasi prisivilioję trenerį Mickaelį. Laudrupą, o "Barca" ieškodama vasarą trenerio jo kandidatūros nė nesvarstė...
Milijonai žaidėjams - ne švaistymas... o pelninga investicija
Didieji klubai žino, kad be milžiniškų investicijų užimamos padėties Europos futbolo viršūnėje neišlaikysi. "Barca", surinkusi Frankui Rijkaardui "Samba Team", pabandė taupyti ir keletą vasarų neišlaidavo, įsigydami tik Santi Ezquerro ar Marką van Bommel. Taupumas pasibaigė dviem metais be titulų ir būtinybe šią vasarą išleisti beveik 100 milijonų renkant naują komandą. Miuncheno "Bayern" taip pat prieš keletą metų įjungė "ekonominį režimą" - po nesėkmingo sezono pamatė, kad be brangių pirkinių nėra ko nė galvoti apie pergales Europoje, tad nusipirko Frank Ribery ir Luca Toni. Šią vasarą po grėsmingų pareiškimų apie C. Ronaldo ar Kaka "Real" įsigijo "tik" Rafaelį Van der Vaartą - ekspertai tuoj pat ėmė kalbėti, kad tokio pastiprinimo Madrido klubui neužteks kovojant dėl pergalių visuose frontuose.
Nusistovėjo tokia padėtis, kad didieji Europos klubai gali išleisti bet kokius pinigus - išlaidos sugrįžta. Netgi šimtamilijoninis C. Ronaldo ar Kaka transferas būtų atsipirkęs per nepilnus metus. Tad taip ir gaunasi, kad nors "mažieji" gauna vis didesnes pajamas, atotrūkis nuo "didžiųjų" tik didėja. Grandai nuolat turtėja ir gali sau leisti kasmet ieškodami papildymo susipirkti geriausiuosius žaidėjus ir trenerius. O kitiems - kas liko arba ko nespėjo nupirkti. Nors "Valencia" ir atsisakė 50 - 60 mln. už savo lyderį Davidą Villa, tokios išimtys tik patvirtina taisyklę: futbolo pasaulį valdo galingieji, anksčiau bent dėl akių būręsi į masoniškąją G-14 ložę.
