© Eurofootball.lt
To ateivio vardas buvo Ferencas Puskas. Jis tapo vienu iš saujelės žaidėjų, kurie turėjo milžinišką įtaką Anglijos futbolui. Nors, pavyzdžiui, Pele talentas buvo neginčijamas, tačiau bent jau logiškas - jis fiziškai atrodė kaip tikras atletas, o ne kaip mėsininkas. Tuo tarpu F.Puskaso talentas stebino daugelį, įskaitant ir Rinusą Michelsą, kuris treniravo "Ajax", 1971-aisiais Europos taurės finale įveikusį F.Puskaso vedamą Atėnų "Panathinaikos".
Netgi toks žaidėjas kaip Seras Bobby Charltonas negalėjo atsistebėti vengro talentu. Negana to, varžovus vengras netgi gąsdino, tarsi grasindamas kitiems jų paties išnykimu.
F.Puskasui futbolo aikštė buvo ne žmonėmis perpildyta vieta, o milijonas galimybių. Nors jis nepasižymėjo ypatingu smūgiu galva, o žaidimas dešine koja buvo tik kiek geresnis nei vidutiniškas, kaire koja jis puikiai mokėjo daryti viską ir tiesiog negalėjo nepataikyti.
"Jis buvo žudikas. Nesu matęs jo pramušančio pro šalį išbėgus vienam prieš vartininką. Tiesa sakant, netgi nesu matęs tokioje situacijoje iš jo atimto kamuolio," - prisiminimais dalijosi Seras Bobby Charltonas.
Dar būdamas berniuku, F.Puskas ilgai vienas treniruodavosi bandydamas pataikyti į taikinius užrištomis akimis. Istorijoje liko įrašas, kaip 1971-aisiais, jau įpusėjęs trečią dešimtį ir būdamas treneriu, F.Puskas pribloškė "Liverpool" strategą Billą Shankly ir privertė jį likti išsižiojusį pataikydamas 12 smūgių iš už baudos aikštelės ribų tiksliai į tą pačią vartų vietą.
Garsiausio visų laikų Vengrijos žaidėjo biografas Gyorgy Szollosi knygoje rašė, kad vienos įspūdingiausių visų laikų F.Puskas rungtynės buvo jau minėtoji 6-3 pergalė prieš Angliją "Wembley" stadione. "Suvaidinęs, jog smūgiuos dešine koja jis persimetė kamuolį ant kairės kojos, pasiuntė Billy Wrightą į priešingą pusę, ir stipriu smūgiu į viršutinį vartų kampą nuginklavo Anglijos vartininką Gilą Merricką. Taip, dvidešimt metų prieš žymųjį "Cruyffo apsisukimą", gimė terminas "Puskaso įvartis", kurį iki šiol pakartoti mokosi vaikai Vengrijoje."
Net jei F.Puskas nebūtų buvęs vienas talentingiausių žaidėjų ir žaidęs vienoje geriausių visų laikų rinktinių, kurios gretose jis per 84 rungtynes įmušė 83 įvarčius, jo karjera vis tiek būtų buvusi įspūdinga.
Su jo pagalba Vengrijos rinktinė 1952 metais tapo olimpine čempione, o pasiekta garsioji 6-3 pergalė prieš Angliją sukėlė tikrą revoliuciją Anglijos futbole. Tokie treneriai kaip Ronas Greenwoodas ir Malcolmas Allisonas sugebėjo gerai išmokti vengrų pamoką, tuo tarpu Brazilija pritaikė Vengrijos 4-2-4 taktinę schemą ir laimėjo 1958-ųjų Pasaulio čempionatą. Prieš ketverius metus Pasaulio čempionate Šveicarijoje pasiekė finalą, kur nusileido Vakarų Vokietijai.
1958-aisiais F.Puskas po aštuoniolikos mėnesių pertraukos grįžo į didįjį futbolą ir už 3 tūkstančius JAV dolerių per mėnesį sutiko atstovauti Madrido "Real". Tiek laiko garsiajam puolėjui teko nežaisti po to, kai Vengrijos futbolo federacija kartu su FIFA nubaudė F.Puskasą už tai, kad šis atsisakė grįžti į Budapeštą, kuriame Sovietų tankai numalšino revoliuciją.
"Šis perėjimas geras Puskasui, bet ne šitam senam storuliui, kuriuo tapau, - vienam draugui rašė F.Puskas. - Tačiau aš ir vėl tapsiu toks, koks buvau". Madride, kartu su žymiuoju Alfredo Di Stefano, F.Puskas sukūrė bene geriausią visų laikų ekipą, su kuria šešis kartus nugalėjo Ispanijos čempionate ir tris kartus užkariavo Europą.
F.Puskasas įmušė keturis įvarčius viename įsimintiniausių Europos Čempionų taurės finalų 1960 metais ir padėjo "Karališkajam" klubui nugalėti Frankfurto "Eintracht" rezultatu 7-3. Visuose turnyruose atstovaudamas "Real" puolėjas per 528 mačus pasižymėjo net 512 kartų. Vėliau, priėmęs Ispanijos pilietybę, vengras žaidė ir šios šalies rinktinėje 1962 metų planetos pirmenybėse.
Jo futbolininko karjera buvo kaip pasaka – tačiau tikra.Vengrijoje jo tarsi nebuvo – visą informaciją apie jį blokavo komunistinis režimas. „Istorijas apie F.Puskas tėvai pasakodavo sūnums, tačiau daugelis vengrų net nematė jo žaidžiančio,“ – pasakojo G.Szollosi.
Gana netikėtai jis tapo bene pirmąja tikra pasaulinio lygio superžvaigžde. Nors buvo gana kuklus, jis tyliai džiaugėsi savo sėkme, atrodė gražiau už kiekvieną mieste, ir tiek prieš rungtynes tiek per pertrauką visada pasitaisydavo šukuoseną. Profesionalo karjerą F.Puskas baigė 1966 metais. Šį jo sprendimą paskubino milžiniški kiekiai greito maisto (jis jautė silpnybę žemės riešutams) bei nepatrauklaus, praktinio stiliaus futbolo iškilimas Europoje.
F.Puskas puikiai prisimenamas ir praėjus 50 metų po jo karaliavimo Europos futbole. Keisčiausia, kad bene labiausiai jį gerbia anglai, kuriems vengras kažkada pademonstravo futbolo pamoką.
