M. Mbodjis - apie gyvenimą Vilniuje, Lietuvos futbolo lygį ir svajonių komandą (interviu)

2016 m. FK „Žalgiris“ iš viso sužaidė 44 oficialias rungtynes. Daugiausiai laiko iš visų „Žalgirio“ futbolininkų aikštėje praleido komandos naujokas iš Senegalo Mamadou Mbodjis. 23 metų futbolininkas per sezoną sužaidė 42 rungtynes ir iš viso rungtyniavo 3743 minutes. Net 41 dvikovą jis pradėjo startinėje komandos sudėtyje.

Artimiausi M.Mbodjio konkurentai – 3562 min. sužaidęs gynėjas Donovanas Slijngardas (per 39 rungtynes) ir 3401 min. aikštėje praleidęs Mantas Kuklys (40 rungtynių). Į didžiausią krūvį gavusių „Žalgirio“ futbolininkų penketuką taip pat patenka gynėjas Linas Klimavičius (38 rungtynės, 3285 min.) bei komandos kapitonas Egidijus Vaitkūnas (39 rungtynės, 3281 min.). Nuo jų nedaug atsiliko ir 41 rungtynėse pasirodęs bei 3170 min. sužaidęs Vytautas Lukša.

Neoficialų „geležinio“ komandos futbolininko titulą pelnęs M.Mbodjis po sezono tikino, kad šis pasiekimas jam yra labai malonus. „Prieš sezoną kėliau sau tikslą sužaisti kuo daugiau rungtynių. Tad dabar galiu tik džiaugtis, kad sužaidžiau beveik viską, ką galėjau, – sakė šiais metais tik 2016 m. Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyro rungtynes su „Palangos“ ir „Radviliškio“ komandomis praleidęs ir visas „SMScredit.lt A lygos“ dvikovas startinėje „Žalgirio“ sudėtyje pradėjęs futbolininkas. – Paskutinį kartą pilnavertį sezoną turėjau dar tada, kai žaidžiau Senegale. Kai 2014 m. vasarą persikėliau į Serbiją, Belgrado „Crvena Zvezda“ ekipoje per pusantro sezono sužaidžiau vos keliolika rungtynių. Ir tai dažniausiai tik po keitimo. Tad priėmęs „Žalgirio“ pasiūlymą norėjau žaisti kuo daugiau. Šiais metais vien oficialiose varžybose sužaidžiau 42 rungtynes, o su draugiškomis būtų daugiau nei pusšimtis. Manau, kad man tai buvo labai naudinga patirtis.“


Kaip jautiesi „Žalgiryje“, Vilniuje?

Puikiai. Man patinka miestas, patinka Lietuvos futbolas, džiaugiuosi gavęs galimybę prisidėti prie „Žalgirio“ pergalių. O labiausiai man patinka komandoje tvyranti draugiška atmosfera. Tie žodžiai, kad „Žalgiris“ yra kaip šeima, nėra tik tuščios kalbos. Mes puikiai sutariame, ne tik futbolininkai, bet ir treneriai, vadovai. Labai smagu, kad „Žalgiris“ turi daug gerbėjų, kurie visur ir visada palaiko savo komandą, žaidėjus. Per šiuos metus negirdėjau jokio blogo žodžio iš sirgalių, tik palaikymą, meilės ir ištikimybės klubo spalvoms simbolius.

Ar prieš atvykdamas į Lietuvą turėjai informacijos apie šalį, miestą kuriame teks gyventi?

Atvirai pasakysiu, tuo metu apie jūsų šalį neturėjau jokio supratimo. Taip pat kaip ir apie Serbiją, kai mane pakvietė „Crvena Zvezda“. Man tiesiog parodė tašką žemėlapyje ir tiek. Kai atvykau į Vilniaus oro uostą buvo sausis, šalta, viskas apsnigta. Iš karto nusifotografavau, nusiunčiau nuotrauką mamai. Tai buvo labai įdomi patirtis. Aišku, tikrai nesakysiu, kad mėgaujuosi lietuviška žiema ar rudeniu. Šaltis man nepatinka. Gerai, kad šalčiausiu laiku komanda treniruojasi ir žaidžia „Sportimos“ manieže. Tam man yra tikras išsigelbėjimas. O šiaip aš nesureikšminu klimato, oro sąlygų. Atvykau čia žaisti futbolo ir man tai yra svarbiausia.

Ar turėjai galimybę pasivaikščioti po Vilnių?

Taip, buvau Katedroje, Gedimino bokšte, pasivaikščiojau po senamiestį. Bet tikrai negaliu sakyti, kad gerai pažįstu miestą. Praktiškai kiekvieną dieną būdavo treniruotės, po jų grįžęs namo pietaudavau, numigdavau, pavakarieniaudavau, pažiūrėdavau televizorių arba pažaisdavau kompiuterinį žaidimą, pabendraudavau su artimaisiais – ir vėl į lovą. Be abejo, kartais su kitais komandos draugais išeidavome į miestą, kur nors pavalgydavome, pasėdėdavome. Vis dėlto, didžiausią dalį laisvo laiko praleisdavau namuose. Esu profesionalas, turiu laikytis sportinio režimo, kad galėčiau visas jėgas skirti treniruotėms ir rungtynėms. Atsipalaiduoti galėsiu per atostogas, namuose.

Šį sezoną „Žalgiris“ iškovojo keturis trofėjus. Kuris iš jų tau buvo įsimintiniausias?

Be abejo, pats pirmasis. Vasario 28 d. pirmose oficialiose sezono rungtynėse „Žalgiris“ LFF Supertaurėje po pratęsimo nugalėjo „Trakus“. Tai buvo puikus mačas, o ši pergalė man buvo ir yra pati saldžiausia. Iš esmės tai mano pirma laimėta taurė vyrų futbole. Labai džiaugiausi ir laimėjęs pirmą LFF taurę, taip pat su „Trakais“. Antra taurė ir čempionų titulas taip pat labai svarbūs, bet šie laimėjimai jau nesukėlė tokių audringų emocijų kaip tos pirmosios pergalės. Bet iš esmės, šie metai buvo tiesiog nuostabūs, aš jų niekada nepamiršiu. Mano pasiekimais džiaugėsi ir Senegale gyvenantys draugai, giminės bei artimieji. Neabejoju, kad grįžus namo manęs laukia didelė šventė – geras maistas, gėrimai, šokiai ir ilgi pokalbiai.

Lietuvoje su „Žalgiriu“ laimėjai viską, kas tik buvo įmanoma. Ar nebuvo per lengva?

Tikrai ne. Mes laimėjome, bet dėl kiekvienos pergalės turėjome rimtai kautis. Gal kai kas jau pamiršo, bet Supertaurę ir pirmą LFF taurę iškovojome tik po pratęsimo. O ir čempionate faktiškai nebuvo lengvų rungtynių. Girdėjau iš komandos draugų, kad pernai čempionatas buvo lengvesnis, buvo daugiau komandų, silpnesnių varžovų. Bet šiais metais silpnų priešininkų nebuvo. Mums rimtą iššūkį metė ne tik „Trakai“, „Atlantas“ ar „Sūduva“, bet ir žemesnes vietas pirmenybėse užėmusios ekipos. Prisiminkite, kaip sunkiai žaidėme su Jonavos „Lietava“ pirmame rate, kai vos išvengėme pralaimėjimo. O pavasarį apskritai pralaimėjome net tris rungtynes. Aišku, po to žaidėme geriau, laimėjome daug rungtynių, bet tos pergalės nebuvo lengvos. Apskritai, man Lietuvos futbolo lygis nepasirodė žemas, netgi atvirkščiai – labai neblogas.

Tikriausiai skaudžiausia patirtimi šiais metais tapo nesėkmė UEFA Čempionų lygos atrankos varžybose?

Taip, tai buvo labai sunkus smūgis. Tiesą sakant, aš antrus metus iš eilės Europos turnyre žaidžiau prieš Kazachstano futbolo klubą – ir pralaimėjau. Pernai pirmame Europos lygos atrankos etape su „Crvena Zvezda“ nusileidome Almatos „Kairat“ ekipai, o šiais metais turėjome pripažinti „Astana“ pranašumą. Iš tiesų, po pirmų rungtynių Vilniuje buvau įsitikinęs, kad mes laimėsime ir pateksime į kitą etapą. Trūko labai nedaug. Puikiai pamenu tą epizodą ir iki šiol esu įsitikinęs, kad antras varžovų įvartis neturėjo būti įskaitytas. Aš išmušiau kamuolį nuo vartų linijos, bet pataikiau „Astana“ puolėjui į ranką, o nuo jos kamuolys pateko į vartus. Bet teisėjas šio epizodo nematė ir mes pralaimėjome. Toks jau tas futbolas. Mes turėjome daug progų, galėjome įmušti daugiau nei vieną įvartį, bet jomis nepasinaudojome – ir buvome nubausti.

Bet ta nesėkmė mūsų nepalaužė. Buvo labai sunku, bet mes žinojome, kad privalome siekti savo tikslų Lietuvoje. Kita vertus, neabejoju, kad kitais metais Čempionų lygoje būsime stipresnė ir geresnė komanda, nes iš rungtynių su „Astana“ gavome labai vertingą pamoką.

Ar tiki, kad „Žalgiris“ gali žaisti Europos taurių grupių varžybose?

Tam tikra prasme tai būtų stebuklas. Bet futbole būna ir didesnių stebuklų. Aišku, niekas rimtai netiki mūsų galimybėmis, bet jei mes toliau sunkiai dirbsime, liksime kartu, išsaugosime tą šeimos pojūtį, kuris skiria „Žalgirį“ nuo kitų komandų, tikrai galime prasiveržti ir iki grupių varžybų. Tai būtų fantastiškas pasiekimas ne tik „Žalgiriui“, bet ir visam Lietuvos futbolui.  

Ką manai apie Lietuvos futbolo lygį?

Tikrai futbolo lygis Lietuvoje nėra žemas. Be abejo, „Žalgiris“ yra geriausia komanda, bet ir kitose ekipose yra pajėgių žaidėjų, su kuriais aikštėje reikia kovoti iš visų jėgų. Aišku, norėtųsi, kad tos kovos būtų daugiau, tačiau kol kas esu patenkintas savo žaidimu ir vaidmeniu komandoje. O ateityje norėčiau tęsti karjerą pajėgesniame čempionate.

Kokiame?

Svajoju žaisti Prancūzijoje, Marselio „Olympique“ komandoje. Dar prieš išvykdamas į Serbiją dalyvavau „Olympique“ peržiūroje, bet tuo metu mane iškvietė į Senegalo jaunimo rinktinę ir teko išvykti. Bet man ten labai patiko. Taip pat norėčiau išmėginti jėgas Anglijoje, Ispanijoje arba Belgijoje. Suprantu, kad visur pažaisti gal ir nespėsiu, tačiau bent jau vienoje iš šių šalių tikrai norėčiau parungtyniauti.

Šiais metais A lygoje įmušei 6 įvarčius. Kas lėmė tokį rezultatyvumo protrūkį?

Iki šiol per sezoną daugiausiai buvau įmušęs du įvarčius. Serbijoje įmušiau tik vieną įvartį. O čia – visus šešis. Aišku, dauguma po standartinių padėčių, kampinių. Tai mano duona. Ir man tai labai patinka. Tikiu, kad kitais metais įvarčių gali būti ir daugiau. Apskritai, manau, kad galiu žaisti dar geriau. Turiu tobulėti, gerinti taktinį supratimą, gynybos įgūdžius. Vis dėlto, įvarčiai nėra mano svarbiausias tikslas. Esu gynėjas ir mano tikslas – neleisti įmušti varžovams.

„Žalgirio“ gerbėjai rinkdami geriausią komandos žaidėją tau skyrė antrą vietą. Nusileidai tik Andrijai Kaludjerovičiui. Ar tave nustebino tokie rezultatai?

Žmonės dažniausiai pastebi rezultatyvius puolėjus, saugus. Kita vertus, tikrai nesijaučiu vertas geriausio žaidėjo titulo. Atvirai pasakysiu, „Žalgiryje“ šiais metais buvo ir geresnių. Tai ir Mantas Kuklys, A.Kaludjerovičius, Egidijus Vaitkūnas. Gal ateityje ir aš pasieksiu tokį lygį, kai galėsiu pretenduoti į asmeninius įvertinimus. Bet dabar privalau sunkiai dirbti, klausytis trenerių nurodymų, tinkamai bendrauti su komandos draugais ir varžovais.

Prieš išvykdamas į Europą žaidei Senegalo jaunimo ir olimpinėje (iki 23 metų) rinktinėje. Kaip vertini savo galimybes žaisti nacionalinėje rinktinėje?

Suprantu, kad žaidžiant „Žalgiryje“ tai padaryti nebus lengva. Bet man dar tik 23-eji, turiu iš pradžių įrodyti klubiniame futbole, kad galiu žaisti aukščiausiame lygyje. Bent jau kol kas apie nacionalinę rinktinę negalvoju. Nors šiuo metu Senegalo rinktinę treniruoja buvęs jaunimo rinktinės treneris, pas kurį ir aš žaidžiau, bet aš su juo nesikalbėjau. Jei jiems manęs reikės, mielai priimsiu kvietimą. Bet šiuo metu apie tai galvoti nėra prasmės. Senegale žino, kad žaidžiu Lietuvoje, žino, ką pasiekiau šiais metais su „Žalgiriu“, bet vargu ar treneriai turi informacijos apie Lietuvos futbolą, varžybų lygį. Jie stebi pajėgesnių šalių čempionatus ir teikia pirmenybę ten žaidžiantiems futbolininkams.

Kokios bus M.Mbodjio atostogos?

Grįšiu namo, susitiksiu su šeima, artimaisiais, draugais. Kalbėsimės, valgysime, žaisime futbolą. Tiesiog mėgausiuosi atostogomis. Beje, mano brolis irgi žaidžia futbolą, tad nueisiu ir į jo rungtynes. Daugiausia laiko praleisiu su šeima, savo mergina. Visą laiką praleisiu Senegale. Penkios savaitės tik atrodo daug, bet kai metus praleidi be šeimos, tai ir tos penkios savaitės neatrodo labai jau didelis laikas.

 

fkzalgiris.lt