© Eurofootball.lt
Kaip ir įprastai, visi norintys pasidalinti savo nuomone ar informacija gali rašyti, teirautis adresu [email protected]
Nuskubėjo į istoriją eilinis futbolo sezonas. Istorijoje jis išliks savo rezultatais, turnyrine lentele, žaidėjais, įvarčiais… Jo pabaiga, turiu omenyje rinktinės žaidimą, buvo šauni, ir galbūt net žada naują pradžią. Deja, tai tik reta išimtis mūsų futbole, kuris labiau pasižymi nesibaigiančiais skandalais, apgailėtinais stadionais bei perkamomis ir parduodamomis rungtynėmis. Šiame straipsnyje norėčiau apžvelgti kai kurias Lietuvos futbolo problemas, bei paanalizuoti būdus joms spręsti.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę krepšinis ir futbolas buvo toje pačioje pozicijoje. Reikėjo kurti nacionalinę lygą, formuoti rinktines kvalifikacinėms atrankos rungtynėms į Europos ir Pasaulio čempionatus. Lietuvos krepšininkų lygis ir be stiprios Nacionalinės lygos leido iš karto pakilti į pasaulinį lygį. Futbolininkams to nepavyko padaryti per septyniolika nepriklausomybės metų. Krepšininkams įkūrus Lietuvos krepšinio lygą krepšinis išliko neginčytinu sportu numeris vienas. Klubai, nors ir iš lėto stiprėjo, kol pagaliau Kauno Žalgiris 1999 m. iškovojo Europos taurę ir tapo stipriausia komanda Europoje. Futbolo mėgėjai tokias pergales Lietuvos klubams gali tik susapnuoti arba iškovoti žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Ar tikrai lietuviai nesutverti futbolui ? Ar įmanoma Lietuvai pakartoti krepšinio fenomeną futbole?
Masiškumas yra viena pagrindinių Lietuvos krepšinio sėkmės priežasčių. Tikriausiai Lietuvoje nerastume nė vieno miestelio ar kaimo, kuriame nebūtų krepšinio aikštelės, stulpo su krepšinio lenta, ar sienos su ant jos prikaltu senos statinės lanku… Krepšinis Lietuvoje žaidžiamas masiškai. Nors futbolo lyginimas su krepšiniu daug kam nepatiks, kodėl nepasimokyti iš to kas sėkminga? Lietuvos krepšinyje yra tradicija, istorija, ir kas svarbiausia yra rezultatai…
Jei Lietuva nuolat gali išauginti pasaulinio lygio krepšininkų, kodėl negimsta bent vienas pasaulinio lygio futbolininkas ? Dažnai girdisi nuomonės, kad lietuvių tauta fiziškai nėra sutverta žaisti futbolą… Tai, mano manymu, yra pati didžiausia nesąmonė. Tai, kad mūsų tauta yra gabi sportui rodo kitų sporto šakų sportininkų pasiekimai. Savo charakteriu ir būdu lietuviai būtent ir yra gabūs komandinėmis sporto šakomis. Nesinori daug kalbėti šia tema, lyginti Lietuvą su kitomis panašaus dydžio šalimis ir t.t. Vis dėlto pora pavyzdžių paminėsiu. Prisiminkime mūsų artimiausius kaimynus latvius. Jie nepriklausomybę atgavo vos keletą mėnesių vėliau nei Lietuva, bei susidūrė su tomis pačiomis problemomis kaip ir Lietuvos sportas, bet komandiniuose sportuose pasiekė daugiau nei Lietuva. Dėl pastarojo teiginio galima ginčytis, bet šiuo atveju nekalbu apie Lietuvos krepšininkų medalius, o tik apie skirtingų komandinių sporto šakų dalyvavimą pasaulio ir Europos čempionatuose. Latvijos futbolo rinktinė pateko į 2004 Europos čempionatą, krepšinio rinktinė pastoviai žaidžia Europos čempionatuose, o ledo ritulio rinktinė yra pastovi pasaulio čempionatų ir Olimpinių žaidynių dalyvė. Jei latviams įmanoma turėti tris pajėgias komandinių sportų rinktines, kodėl lietuviams atrodo, kad futbolą žaisti Lietuvoje beviltiška ? O kaip Kroatijos, kuri turi tik vienu milijonu daugiau gyventojų nei Lietuva, pavyzdys?
Lietuvoje šiuo metu jau veikia arba yra kūrimo procese futbolo akademijos, kurios augins pamainą Lietuvos futbolininkams. Tai yra sveikintinas Lietuvai reiškinys ir reikia tikėtis, ateityje duos naudos Lietuvos futbolui. Ir vis dėlto, akademijos netapo išganymu kitose šalyse... Jei remtis Anglijos pavyzdžiu, čia akademijos laikomos kone pagrindine rinktinės nesėkmių priežastimi. Į jas investuojami didžiuliai pinigai, tačiau pastarųjų ir išauginamų žaidėjų santykis yra žaidėjų nenaudai. Vis dažniau skamba balsai, kad tuos pinigus labiau vertėtų investuoti į aikštes, trenerius, žodžiu padaryti futbolą kiek galima daugiau prieinamą kiekvienam. Anglijos klubai grūste prigrūsti užsieniečių iš Afrikos ar Pietų Amerikos, kurie niekada gyvenime neturėjo galimybės žaisti Akademijose ir visą savo meistriškumą įgijo gatvėse ir kiemuose. Keliolika talentingų vaikų skirtingų amžių akademijos grupėse Anglijoje neatstoja šimtų, o gal net tūkstančių, prarandamų talentų kiemuose ir parkuose.
Pagrindinis uždavinys Lietuvos futbolo padangėje turėtų būti : futbolas turi būti žaidžiamas MASIŠKAI. LFF jau keletą metų dirba ta linkme, tačiau daroma per mažai ir per lėtai. Tam, kad pasiekti masiškumą, futbolas turi ateiti į mokyklas, kiemus, parkus ir t.t. Man pačiam per 12 metų mokykloje futbolą teko žaisti mažiau kartų nei ant vienos rankos yra pirštų. Tai, kad futbolas turi ateiti į mokyklas ir kiemus turėtų suprasti ir klubai. Čia galėtų būti pasirenkamas užsienio klubų struktūrų pavyzdys. Pavyzdžiui Anglijoje kiekvienas klubas vykdo savo “Klubas visuomenėje” (Football in community) programą. Pagrindinės tokios programos uždavinys nėra surasti tinkamų ar perspektyvių futbolininkų komandai. Tuo turi užsiimti klubo skautai. Tokios programos užsiima vaikų užimtumu, masiniu futbolo organizavimu. Klubai samdo vaikų trenerius, kurie mokyklose, kiemuose ar parkuose veda fizinio rengimo pamokas, vykdo užklasinę veiklą, organizuodami futbolo treniruotes, rengia šventes, turnyrus. Vardinti būtų galima be galo...
“Klubas visuomenėje” padalinys rengia įvairius projektus, pvz.: stabdyk nusikalstamumą, ginklai gatvėje, geras elgesys ir netgi moko vaikus skaityti vietinėse bibliotekose. Būtent todėl vietinis futbolo klubas, nesvarbu kurioje lygoje jis bežaistų, yra tartum šeimos dalis. Vaikai mielai lanko tokius užsiėmimus, nes futbolininkai ir treneriai turi didelį autoritetą. Panašūs užsiėmimai vykdomi savaitgaliais, kai kiekvienas norintis gali žaisti organizuotą futbolą ar gauti kvalifikuoto trenerio patarimų. Taip klubai pritraukia potencialius savo klubo sirgalius, o tokius projektus noriai remia ir valstybė bei vietinės savivaldybės, nes jie susiję su švietimu, sveiko gyvenimo būdu, sveikatos apsauga, nusikalstamumo prevencija ir t.t. Galima pasiskųsti, kad Lietuvoje į futbolą valstybei nusispjauti, bet ar viską padaro futbolo valdininkai, tam, kad jis būtų prioritetine sporto šaka?
Užsienio klubai mato platesnį vaizdą. Masinėse programose dalyvaujantys vaikai ar suaugusieji palaipsniui tampa klubo fanais. Klubai, turintys daugiau sirgalių, gali parduoti daugiau bilietų į rungtynes, daugiau klubo atributikos, televizijos transliacijų. Vadinasi klubas gaus daugiau reklamos užsakymu, bus ekonomiškai stipresnis. O kas žino kuo tie vaikai taps užaugę? Verslininkais, prezidentais, žymiais žmonėmis? Klubui jų palaikymas yra labai svarbus. Žinoma tradicijų per keletą mėnesių neišugdysi, bet pradėti niekada ne vėlu.
Visi žino garsųjį dainininką Robbie Williamsą. Kaip gali didžiuotis jo palaikomo klubo fanai, kai koncerto metu atlikėjas daugiatūkstantinei miniai pasirodo apsivilkęs “Port Vale” marškinėliais? Šis klubas savo fanų visame pasaulyje turi būtent dėl tokios reklamos! “Watford” dauguma anglų asocijuojasi su garsiuoju dainininku Eltonu Johnu, kuris ir pats yra šio klubo akcininkas.
Manau klubų licencijavimo procese būtų galima pagalvoti apie panašias programas. Panašius reikalavimus galėtų rodyti ir miestų savivaldybės, kooperuodamosi su klubais. Dauguma klubų, ypač I-oje, II-oje lygoje yra remiami ir išlaikomi savivaldybių. Ką savivaldybes gauna mainais? Niekam ne paslaptis koks yra žemas futbolo rungtynių lankomumas Lietuvos futbolo lygose. Per TV parodoma keletas A lygos rungtynių per sezoną, iš bilietų klubai jokiu pajamų negauna, atributikos nėra, reklama niekam nereikalinga, nes nėra kam ją rodyti. Kitaip tariant savivaldybės remdamos klubus išmeta pinigus į balą pasitenkindamos tuo, kad jie reprezentuoja miestą. Apie kokią teigiamą reprezentaciją galima kalbėti prisimenant Tauragės, Visagino, Šilutės futbolo klubus? Jei savivaldybės, remdamos futbolą, gautų pažadus iš klubų apie panašias programas, manau, iš to laimėtų abi pusės. Klubai keltų futbolo susidomėjimo lygį, augintų savo fanus ir netgi žaidėjus. Miestai galėtų spręsti jaunimo ir suaugusiųjų užimtumo, švietimo bei sveikatos apsaugos problemas. Svarbiausia, visų mūsų mylimas žaidimas įgautų masiškumą. Galbūt po kelių metų nereikėtų raudonuoti dėl Lietuvos futbolo lygio.
Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su EuroFootball.lt nuomone
