© Eurofootball.lt
"Rašinys kiek kitoks, nei paprastai "Tribūnoje" rašomi ir talpinami straipsniai, tačiau manau, kad daugumai jūsų skaitytojų jis būtų įdomus ir naudingas", - teigė savo laiške Valdas.
Europoje baigia įpusėti labai įdomus futbolo sezonas. Lietuvoje tarpsezonis, tačiau jis netruks prabėgti ir vėl futbolas visus pakvies į stadionus. Internetiniuose puslapiuose netyla diskusijos apie praėjusias rungtynes, žaidėjus, įvarčius, trenerius. Skaitant diskusijas ar komentarus lietuviškuose puslapiuose labai pasigendama išsamesnės diskusijos apie komandų taktiką, strategiją, žaidėjus.
Dažniausiai tokie komentarai apsiriboja „šūkiais“: „Ronaldo pavarė“, „Chelsea grybai“, „Realas valdo“ ir panašiai. Internetiniuose puslapiuose Anglijoje, Italijoje verda visai kitokio pobūdžio diskusijos. Ten rungtynės analizuojamos labai įdomiai, profesionaliai ir kartais savo kokybe niekuo nenusileidžia pripažintiems futbolo ekspertams laikraščiuose ar televizijoje.
Tikiuosi, kad šis straipsnelis kai kuriems sirgaliams suteiks daugiau supratimo apie futbolą, galbūt sudomins daugiau domėtis mylimu žaidimu ar sukels šiokias tokias diskusijas. Taigi, kaip stebėti futbolo rungtynes?
Pirmas patarimas, bent jau pradžioje kol neturima pakankamai rungtynių analizės patirties, reikia stebėti ir susikoncentruoti ties viena komanda. Rungtynėms prasidėjus ima galioti trys pagrindiniai futbolo taktikos principai: kas vyksta kai mūsų komanda kontroliuoja kamuolį, kas vyksta kai priešininkai kontroliuoja kamuolį ir kas vyksta tuo metu, kai kamuolio kontrolė pereina iš vienos komandos kitai (tranzicija).
Pirmąsias 10-15 minučių naudingiausia būtų apžvelgti bendrą komandos žaidimą, žaidėjų išsidėstymą aikštėje. Per jas turėtų būti nustatoma kokia schema rungtyniauja komanda. Pastaraisiais metais komandų taktinis pasiruošimas labai išsiplėtė, tačiau dažniausiai naudojamos sistemos lieka tos pačios: 4-4-2, 4-3-3, 5-3-2.
Kaip savo knygoje „Komandos statymas“ ("Team building") pažymi geriausias praėjusio šimtmečio FIFA treneris olandas Rinusas Michelsas, visos kitos sistemos (tokios kaip: 3-4-3, 4-5-1, 4-1-4-1 ir t. t.) yra tik anksčiau minėtų schemų adaptacija.
Po to, kaip jau minėta, žaidimą galima skirstyti į dalis:
• Kaip žaidžiama, kai komanda kontroliuoja kamuolį?
Ar komanda naudoja trumpiausią kelią pasiekti priešininkų vartus (ilgus perdavimus)?
Ar komanda cirkuliuoja kamuolį (atlikdama keletą ar keliolika perdavimų iš eilės laukdama patogaus momento perduoti kamuolį į priekį)?
Kokiu tempu komanda cirkuliuoja kamuolį?
Kiek žaidėjų dalyvauja atakos organizavime?
Ar komandoje yra žaidėjas, kurio specifinė užduotis yra organizuoti atakas (tai futbolo terminais šnekant vadinamasis "10 numeris", pvz: Zinedine'as Zidane‘as, Juanas Romanas Riquelme).
Kaip komanda sukuria momentus įvarčiams pasiekti?
Kurie žaidėjai muša įvarčius?
• Kaip žaidžiama kai priešininkai kontroliuoja kamuolį?
Ar ginasi visa komanda?
Kokioje aikštės vietoje komanda pradeda gintis (nuo vidurio linijos ir t. t - dažniausiai aikštė skaidoma į tris trečdalius: atakos, vidurio ir gynybinį ir gynyba prasideda vienoje šių zonų).
Ar komanda naudoja zoninę, ar asmeninę gynybą?
Ar komanda naudoja dirbtinę nuošalę?
Ar komanda ginasi agresyviai?
• Momentas, kai kamuolio kontrolė pereina iš vienos komandos kitai (tranzicinis periodas): šis momentas yra nepaprastai svarbus šiuolaikiniame futbole. Kaip rodo Anglijos Futbolo Asociacijos analizė, didžiausia tikimybė pelnyti įvartį yra per pirmąsias 6 sekundes perėmus kamuolį, tol kol priešininkai nespėja organizuoti gynybos.
Kurioje aikštės vietoje dažniausiai yra perimamas ar prarandamas kamuolys?
Kur dažniausiai atliekamas pirmas perdavimas perėmus kamuolį (į priekį ar atgal)?
Ar perėmus kamuolį jį perėmęs žaidėjas juda į priekį pats, ar daromas perdavimas?
Kaip į kamuolio perėmimą reaguoja kiti aikštės žaidėjai (juda sukurdami erdvę, yra pasyvūs)?
Toliau komandos žaidimą galima skaidyti į dar smulkesnes dalis: tokias kaip atskirų komandos grandžių analizė (gynėjai, saugai, puolėjai) bei atskirus žaidėjus.
Šiame straipsnyje atskirų grandžių nenagrinėsime. Jei bus susidomėjimas, tą padarysime kituose straipsniuose. Trumpai apžvelkime individualių futbolininkų žaidimą.
Individualaus žaidėjo analizė gali būti daroma atsižvelgiant į jo fizines, technines, taktines bei psichologines savybes. Fizinės savybės - tai žaidėjo ūgis, svoris, greitis, jėga, ištvermė.
Techninės savybės - driblingas, perdavimai, kamuolio kontrolė, kamuolio stabdymas, smūgiavimas, smūgiavimas galva, sugebėjimas apeiti priešininką, kamuolio atėmimas.
Tokie faktoriai kaip - priešininkų žaidimas, suteikiama erdvė aikštėje, sugebėjimas prisitaikyti prie oro sąlygų ar blogos aikštės, sugebėjimas nugalėti nuovargį baigiamose rungtynių stadijose taip pat turi įtakos vertinant žaidėjo žaidimą.
Individualios žaidėjo taktinės savybės yra vertinamos pagal 4 pagrindinius kriterijus:
• Ką žaidėjas daro kai jis turi kamuolį (ar sugeba atpažinti momentus, kada pasuoti, kada veržtis pačiam)?
• Ką žaidėjas daro kai komandos draugas turi kamuolį (juda į priekį, juda į laisvą erdvę)?
• Kaip nuspėja, skaito žaidimą, kai kamuolį turi priešininkai?
• Ar žaidėjas greitai prisitaiko, reaguoja, kai kamuolio kontrolė pereina iš vienos komandos į kitai.
Pagrindiniai psichologiniai bruožai būtų: agresyvumas, pasitikėjimas, susivaldymas, lyderio savybės, požiūris į komandos draugus, priešininkus, teisėjus.
Suprantama, kad viską įžiūrėti stebint rungtynes per televizorių yra labai sunku. Norint geriau suprasti futbolą reikia stebėti kuo daugiau rungtynių ir čia niekas nepakeis rungtynių stebėjimo stadione. Stebint labai aukštos klasės komandas ar žaidėjus sunkiau yra pastebėti ir jų klaidas, dėl to, kad jų nėra daug.
Pastovus rungtynių stebėjimas, analizavimas, aptarimas su draugais ar kitais fanais be abejo padidins jūsų supratimą ir išprusimą šioje srityje. Sėkmės ir gero futbolo!
