© Eurofootball.lt
1962 m. Čilė. Pragaro vartai ir vilties namai.
Priešistorė
Dar 1918 m. čiliečių filantropas J.D.Canas‘s Santjago miestui dovanojo 64 hektarų žemės sklypą sporto, pramogų parkui įrengti. Kadangi tuo metu valstybės ekonomika nebuvo stipri, kompleksas augo pamažu. Galiausiai, 1936 metais buvo pradėta ir svarbiausio jo akcento – Nacionalinio Čilės stadiono statyba. Nors čiliečiai nurodo stadiono architektūrinės dalies specialistus – Anibalį Fuenzalidą, Roberto Cormatchesą ir Ricardo Mullerį, reikia pasakyti, jog šie asmenys projektavo tik pagalbinius stadiono statinius ir vietos infrastruktūrą. Pats stadiono projektas buvo neteisėtai “pasiskolintas” iš vokiečių.
1937 m. austras K.Bruneris, pasitraukęs iš fašistuojančios valstybės, į Čilę atvežė ir Berlyno olimpinio stadiono brėžinius.
Taip Santjage iškilo vokiečių stadiono antrininkas. Tiesa, patys čiliečiai dėl to mažiausiai suko galvas, nes gautas projektas padėjo sutaupyti nemažai lėšų. O svarbiausia – leido tikėtis sėkmingos statybos kloties, atsižvelgiant į tai, jog Berlyno stadionas pagal šį projektą buvo sėkmingai baigtas ir pradėtas naudoti. Atslinkęs karas šią “nešvarią” istoriją greitai paslėpė po daug rimtesnio mąsto įvykiais, o jam pasibaigus, Santjago stadiono statybų teisėtumo klausimo niekas nebekėlė...
[imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/santiago/nacional1.jpg[comment]Santjago stadiono panorama. Arena tenkintų daugelio olimpinių rungčių reikalavimus, deja patys čiliečiai niekada neplanavo jos surengti.[/comment] 1938 metų gruodžio 17 dieną stadionas buvo iškilmingai atidarytas. Inauguracinę ceremoniją pradėjo valstybės prezidentas A.A.Palma, areną laimino aukščiausi bažnyčios hierarchai. Sausakimšai užpildytas 75000 vietų stadionas žadėjo gyvuoti ir klestėti čiliečių džiaugsmui. Jam turėjo tekti kadaise J.D.Canas‘s pageidauta kultūros švenčių, koncertų ir nepamirštamų futbolo spektaklių šlovės našta.
Jei sutiktume, jog stadiono atidarymo maldos privalėjo pasiekti Aukščiausiąjį, reikėtų pasakyti, jog jis jas tenugirdo viena ausimi. Kitu atveju, jas išklausęs iki galo, Visagalis kažkodėl nusprendė likti nemaloningu. Neginčytina, jog arena iš tiesų matė daugybę džiugių futbolo rungtynių ir kitų įvykių. Vien Pasaulio Čempionato prizininkų šlovė turėjo Andų sūnų savimeilę šildyti ilgus dešimtmečius. Deja, ši laimė čiliečius džiugino labai trumpai. Po jos atėjo juodos dienos. Be abejo, katalikiškiems čiliečiams sunku būtų priekaištauti Sutvėrėjui dėl kelių nacionalinės rinktinės praloštų lemiamų rungtynių. Juk futbolas tėra tik žaidimas. Tačiau stadione nutiko daug baisesni įvykiai. Apie juos netrukus papasakosime...
Stadiono istorija
Tarpukaryje stadionas išgarsėjo kaip humanitarinė įstaiga. Jame laikinai apsigyvendavo tūkstančiai Europos pabėgėlių, sprunkančių nuo fašizmo ir komunizmo režimų.
Po Antrojo pasaulinio karo Čilės futbolas gana greitai atgijo. Iki 1950-ųjų valstybė nepriklausė FIFA asociacijai ir kartu su Kolumbija bei Peru sėkmingai „brakonieriavo“ futbolo žaidėjų rinkoje, viliodama palankiais kontraktais pirmo ryškumo Argentinos, Brazilijos atstovus.
Šis, nors ir trumpalaikis, futbolo talentų nutekėjimas suteikė gana stiprų postūmį Čilės futbolui. Jau 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Čilė įsibrovė į Pietų Amerikos futbolo elitą. 1956 m. PA čempionato finalas tarp Čilės ir Argentinos buvo surengtas Santjage. Laukinis šeimininkų ažiotažas baigėsi tragiškai – plūstanti į areną minia sutraiškė 6 ir sužalojo per 140 žmonių. Krauju apšlakstytose stadiono sienose pergalę šventė Argentina – 1-0.
Tais pačiais metais paaiškėjo, jog Čilė iškovojo teisę organizuoti 1962 m. PČ. Beribio Tautos džiaugsmo ir noro sublizgėti pasauliui nenumalšino net 1960 m. šalį supurtęs žemės drebėjimas.
Čempionatas
Santjago nacionaliniame stadione įvyko daugiau nei pusė visų čempionato rungtynių, įskaitant abu pusfinalius ir finalus. Jo vejoje paliko pėdsakus ryškiausios to meto futbolo žvaigždės – Masopusto, Pele, Vava, Amarildo, B.Charltonas, Ch.Sanfilipo, F.Gento ir kiti. Tačiau visus juos užgožė „iš dangaus aukštybių“ į Santjagą nužengęs Jo Didenybė – Manuelis Francisco dos Santosas (Garrincha).
[imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/santiago/garrincha.jpg[comment]Garrincha[/comment] 29 metų dieviškasis Manuelis savo jėgų žydėjime pasauliui pademonstravo tokius futbolo spektaklius, kurių niekas nedarė prieš tai ir nesugebėjo pakartoti iki šių dienų. Po ketvirtfinalio rungtynių su anglais, Amerikos ir Vakarų Europos dienraščiai (El Mundo, L‘Equippe, Guardian, Figaro, La Stampa ir kt.) išspausdino antraštes klausiančias "iš kokios planetos i Žemę atvyko Garrincha?" Klausimai buvo gana pagrįsti, nes pusę antrojo kėlinio kreivakojis virtuozas kaip vėjas žongliruodamas kamuoliu lakstė po anglų baudos aikštelę ir negailestingai tyčiojosi iš griuvinėjančių gynėjų.
Pusfinalį ir finalą įsismaginęs burtininkas pavertė kvapą gniaužiančiais futbolo cirkais. Nesuvokiami driblingai, alinantys spurtai, triuškinantys reidai, apgaulingi erzinimai bei teatrališka laikysena žiūrovus varė į ekstazę, o priešininkus - į neviltį. Regis linksmasis Manuelis žaidė tik visų malonumui, tačiau jo įvarčiai ir rezultatyvūs perdavimai mirtinai žeidė varžovų komandas. Brazilijai iškovojęs auksą, Santjago stadionui Garrincha dovanojo amžinos klasikos vardą. Tai vieta, į kurią ir šiandien pirštu rodo ekspertai, jaunimui kalbėdami apie dieviško driblingo meną.
Pasaulio pirmenybėms pasibaigus, stadiono gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Jis liko pagrindine Čilės futbolo arena ir masino žiūrovus į puikius nacionalinės rinktinės pasirodymus. Jame nuolat žaisti ir publikos emocijas įkaitindavę Santjago klubų - „La U“ ir „Colo Colo“ derbiai. Kol neįvyko katastrofa...
Pragaro vartai
1973 metais Čilėje A.Pinochetas, remiamas kariškių ir JAV valstybinių agentūrų sukėlė valstybinį perversmą. Kairiųjų vyriausybė ir teisėtai išrinktas prezidentas buvo areštuoti ir netrukus sušaudyti. Santjago darbininkų ir prie jų prisijungusių užsieniečių protestai varžė perversmininkų siekį kuo greičiau užvaldyti šalį. Stiprėjant nepasitenkinimui, armija ėmėsi žiaurių represijų prieš politinius oponentus.
[imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/santiago/jara.jpg[comment]
Viktoras Chara[/comment] Būtent tuomet Santjago stadione atsivėrė pragaro vartai. Tais metais jis tapo didžiausia Pietų Amerikos istorijoje koncentracijos stovykla. Daugiau nei 12 tūkstančių žmonių čia kalinti, kankinti ir marinti badu. Apie 4 tūkstančiai jų – nužudyti ir sudeginti stadiono prieigose. Egzekucijos, sadistiškos kūno luošinimo bausmės ir prievartavimai vykdyti naktimis persirengimo ir aptarnavimo kambariuose.
Tarp pasipriešinimo aukų buvo ir Viktoras Chara – čiliečių numylėtas legendinis bardas ir kompozitorius. Suimtas ir mušamas jis kvietė nepasiduoti režimui savo tautiečius. Į kareivių kankinimus didysis muzikantas atsakė nenutrūkstamomis dainomis. Budeliai nepalaužiamąjį atlikėją žaloję tol, kol jis nebegalėjo ištarti žodžių, galiausiai sušaudė visų kalinių akivaizdoje.
Kruvinos ūkanos ilgam uždengė Nacionalinį stadioną... Iki Pinocheto režimo griūties, jos taip ir neišsisklaidė. Daugelio pasaulio valstybių ekipos atsisakė žaisti tūkstančių nekaltų žmonių žūties vietoje.
Vilties ir atminimo namai
1990-aisiais Čilėje įvyko demokratinių jėgų pakilimas. Diktatorius A.Pinochetas neteko valdžios ir buvo priverstas palikti šalį. Naujasis prezidentas Ailwinas Santjago stadione paskelbė apie naują valstybės erą. Tais pačiais metais arenoje Jonas Paulius II-asis laimino daugiau nei 300 tūkst. tikinčiųjų. Taip stadione vėl atgimė Tautos viltys ir lūkesčiai.
[imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/santiago/nacional2.jpg[comment]
Viktoro Charos stadionas[/comment] Tačiau tai dar nebuvo paskutiniai džiaugsmo įvykiai. Teisingumas ir vienybė stadione triumfavo daugybę kartų 1996-2000 metais. Kartu su Amnesty International organizacija surengtuose žymiausių muzikos atlikėjų (U2; Aerosmith, Sting, E.John, P.McCartney ir kt.) labdaros koncertuose buvo pagerbtas režimo aukų atminimas ir paremti jų artimieji.
2003-iaisiais, minint Viktoro Charos žūties 30-ąsias metines, arena buvo oficialiai pavadintas jo vardu. Taip prasmingai buvo pagerbtas žmogus, paskutinę savo poemą skyręs stadiono ir jo kankinių atminimui...
Galiausiai vos prieš porą mėnesių Santjage baigta filmuoti juosta apie švedų diplomatą H.Edelstamą, 1973 m. Santjage išgelbėjusį daugiau nei 1400 žmonių. Danų, švedų, čiliečių ir meksikiečių pastangomis sukurta drama („The Black Pimpernel“) vaizdžiai įamžina Viktoro Charos stadiono įvykių atminimą. Filmo premjera kino teatruose turėtų įvykti sekančių metu pavasarį.
