Žmogus, paklojęs pamatus auksinei A. Ševčenkos karjerai

2024-03-04 23:56 © AFP nuotr.

Praėjusio amžiaus pabaigoje Kyjivo „Dinamo“ komanda drebino Senojo žemyno futbolą.

Ukrainiečiai, vedini jaunojo talento Andrejaus Ševčenkos, galėjo lyg niekur nieko „Camp Nou“ stadione 4:0 sutriuškinti „Barcelona“ klubą ar iš turnyro ketvirtfinalio etapo išspirti Madrido „Real“ ekipą. Tuomet legendiniam klubui vadovavo išskirtinis strategas Valerijus Lobanovskis, svajojęs iškovoti dar neturėtą trofėjų. Pateikiame pagal BBC paruoštą straipsnį apie A. Ševčenkos padėką savo šalies futbolo asmenybei.

***

„Pone Galliani, ar galiu nuvežti Čempionų lygos trofėjų į Ukrainą?“

„Milan“ viceprezidento Adriano Galliani veidas nušvito. Klubas, kuriam jis vadovavo kartu su Silvio Berlusconi, buvo ką tik šeštą kartą laimėjęs UEFA Čempionų lygos turnyrą, 2003 metais „Old Trafford“ vykusiame finale po 11 m baudinių serijos nugalėjęs Turino „Juventus“ ekipą.

Dabar puolėjas Andrejus Ševčenka, kuris realizavo pergalingą smūgį, atėjo į vadovo kabinetą su neįprastu prašymu.

„Eime su manimi, Ševa. Greitai!“

Vyresnysis vyras nuvedė jį trumpu koridoriumi į vieno iš Europos futbolo milžinų trofėjų kambarį.

„Andrejau, išsirink, kurią tik nori. Jų yra šešios!“

A. Ševčenka nurodė paskutinę eilėje, kurią prieš kelias dienas jis kilnojo Mančesterio stadione. Netrukus šis trofėjus gulėjo šalia ukrainiečio privačiame lėktuve, skridusio į Kyjivą.

Kokia buvo tokio poelgio priežastis? Kaip žaidėjas prisimena savo autobiografijoje „Mano gyvenimas, mano futbolas“: „Pažadus reikia tesėti“.

A. Ševčenka pažadėjo tą pačią akimirką, kai nuaidėjo finalinis švilpukas, skelbiantis „Milan“ pergalę UEFA Čempionų lygos pusfinalio etape prieš „Inter“ ekipą.

Jis žadėjo savo herojui, kuriam buvo ypač dėkingas už sėkmingą karjerą.

Savo kraityje Andrejus per ilgus metus sukaupė Čempionų lygos, „Serie A“, 2004 m. „Auksinio kamuolio“ trofėjus, be to, puolėjas atvedė, kaip jau nepriklausomą valstybę, Ukrainą į pirmąjį pasaulio čempionatą.

Šis žmogus buvo miręs prieš metus. Valerijus Lobanovskis.

Futbolininko karjeros metu žaidęs vidurio puolėju „Dinamo“ klube ir SSRS rinktinėje, Lobanovskis grįžo vadovauti savo buvusiam klubui 1973 metais, po „apšilimo“ Dniepro klube.

Per šį pirmąjį etapą jis sukūrė idėjas ir sistemas, kurios taps jo karjeros pagrindu. Jis buvo keturių trenerių komandos lyderis. Treniruotėms vadovavo buvęs ekipos draugas Olehas Bazylevyčius, Dniepro fizinių mokslų instituto mokslininkas Anatolijus Zelentsovas vadovavo fiziniam žaidėjų pasirengimui, o statistikas Mykhailo Ošemkovas rinko ir analizavo duomenis.

Pirmoji puiki V. Lobanovskio komanda laimėjo 1975 m. Europos taurių laimėtojų taurę, finale 3:0 nugalėjusi „Ferencvaros“.

Tą rudenį ukrainiečiai džiaugėsi ir Europos Supertaure – Europos lygos (tuometinė UEFA Čempionų lyga) čempionai Miuncheno „Bayern“ išvykoje buvo nugalėti 1:0, o Kijeve, 100 000 sirgalių akivaizdoje, – 2:0.

On this day, 83 years ago, the legendary player and coach of Dynamo Kyiv Valeriy Lobanovskyi (1939-2002) was born, under whose leadership our football players achieved the greatest success in the history of the club 🏆 pic.twitter.com/Wug7lLnbo8

— FC Dynamo English (@dynamokyiven) January 6, 2022

Visus tris įvarčius „Dinamo“ pelnė Olehas Blokhinas, kuriam metų pabaigoje buvo įteiktas „Auksinis kamuolys“.

Šis snaiperis buvo vienintelis likęs komandoje, kai Lobanovskis vėliau grįžo į „Dinamo“. Tam, kad 1986 m.  Kyjivo komandai padovanotų antrąją Europos taurių laimėtojų taurę. O. Blokhinas įmušė išskirtinį įvartį, rezultatu 3:0 triuškinant Madrido „Atletico“. Tai buvo gražios atakos pabaiga, kuri kaip šachmatų figūrėlės išjudino gynėjus iš savo pozicijų. Šį kartą jam pagelbėjo Ihoris Belanovas, kuris tapo antruoju iš Lobanovskio žaidėjų, laimėjusiu „Auksinį kamuolį“, balsavime nugalėjus patį Gary Linekerį.

Ševčenka ir Lobanovskis pirmą kartą susitiko 1997 metais, kai treneris grįžo į tėvynę po šešerių metų užsienyje. Ukrainietis darbavosi Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o vėliau – Kuveite. Tai buvo trečiasis ir paskutinis Lobanovskio suburtas „Dinamo“, tačiau jo palikimas klube jau anksčiau buvo įrašytas aukso raidėmis.

„Kaip padėkos ir pripažinimo ženklą, klubas visada išlaikė jo biurą stadione. Kai Valerijus grįžo, jis grįžo namo", – prisiminė Ševčenka.

„Strategas buvo genijus. Vizionierius. Norintis žengti tobulumo keliu."

A. Ševčenka trejus metus dirbo kartu su istorine futbolo asmenybe, o jų pasiekimus vainikavo įspūdingas žygis 1998–1999 metų UEFA Čempionų lygos turnyre, kai per plauką buvo nepatekta į turnyro finalą.

Tuomet grupėje „Dinamo“ aplenkė „Arsenal“, „Lens“ ir „Panathinaikos“ ekipas bei ketvirtfinalio etape turėjo kautis prieš patį Madrido „Real“ klubą.

Ispanai, gynę titulą ir savo sudėtyje turėję tokius žaidėjus Roberto Carlosą, Clarence'ą Seedorfą ar Raulį, buvo laikomi neabejotinais poros favoritais.

Pirmosios rungtynės Ispanijoje baigėsi lygiosiomis 1:1. O atsakomajame susitikime „Dinamo“, 81 500 savo gerbėjų akivaizdoje, triumfavo 2:0. Ukrainos komandą į priekį vedė A. Ševčenka – svečiuose įmušęs vienintelį, o namuose, padedamas išradingojo S. Rebrovo, abu įvarčius.

Pergalė tuo pačiu reiškė, kad V. Lobanovskis nuvedė savo komandą į trečiąjį Čempionų lygos pusfinalį per savo karjerą.

Tuomet Ševčenka ir treneris persirengimo kambaryje pasidalijo iki tol niekam nežinota paslaptimi: tai bus jų paskutinis žygis Europoje. Su „Milan“ jau buvo sudarytas susitarimas, o už puolėją bus paklota 20 mln. svarų sterlingų siekianti kompensacija.

Čempionų lygos pusfinalyje Lobanovskis susidūrė su senais priešininkais „Bayern“.

Iki rungtynių Kyjive pabaigos likus žaisti 12 minučių jo auklėtiniai pirmavo 3:1. Ševčenka pelnė septintą ir aštuntą įvarčius turnyre. Šeimininkai dar turėjo progų padidinti savo pranašumą, tačiau vėlyvi Stefano Effenbergo ir Carsteno Janckero įvarčiai išlygino skirtumą. Vokietijoje vienas Mario Baslerio įvartis reiškė, kad „Bayern“, o ne „Dinamo“ keliaus į finalą, kovoti su „treble“ medžiojančia „Man Utd“ ekipa.

„Net nenorėjau pažvelgti į Lobanovskio veidą, – sakė Ševčenka apie tą naktį Miunchene. – Mačiau, kaip jis norėjo laimėti tą trofėjų.“

Mažiau nei po trejų metų, 2002 m. gegužės 13 dieną, Lobanovskis mirė per „Dinamo“ rungtynes su Zaporožės ekipa. Ševčenka sužinojo šią naujieną būdamas JAV, kur dalyvavo posezoniniame turnyre su „Milan“ ekipa. Jis nedelsiant sugrįžo į tėvynę prisijungti prie beveik 200 000 žmonių, gedinčių sporto ikonos Kijevo gatvėse.

„Dinamo“ stadionas, kuris vėliau tais metais bus pervadintas Lobanovskio garbei, tapo šarvojimo namais.

„Mano galvą buvo užplūdusios keistos mintys“, – sakė Ševčenka. „Vis galvojau, kad jis atsikels iš šio amžino miego, ir visų akivaizdoje išvarys neteisingą prognozę pateikusį gydytoją, kaip ir mediką, kuris man kartą bandė dėl pakilusios tempetaratūros uždrausti treniruotis.“

2003 metų pavasarį šalia trenerio vardu pavadinto stadiono buvo pastatyta ir Lobanovskio statula. Ant suoliuko galo sėdi didis treneris, pagamintas iš bronzos – milžinas, stebintis miestą ir jo futbolininkus.

Ir būtent ten Ševčenka, praėjus vos keliems mėnesiams po statulos atidengimo, ant suolelio pastatė ką tik iškovotą trofėjų bei pasitraukė toliau, kad pamatytų juos kartu. Trenerį ir taurę, apie kurią Valerijus svajojo.

„Nuo tos akimirkos prisiminimas apie jį 1999 metais tapo šiek tiek mielesnis“, – sakė Ševčenka. „Jis daugiau šypsojosi, kaip ir aš. Visada nešiojausi dalelę trenerio. Dabar ir jis buvo tapęs Europos klubų čempionu."

17 years have passed since you left us but you are always in my heart.
I’ll thank you forever for all you have done for my career and in all my life.#ValeriyLobanovskiy #Legend #Ukraine 🇺🇦 pic.twitter.com/gU3hKlgRec

— Andriy Shevchenko (@jksheva7) May 13, 2019

Daugiau unikalių straipsnių galite rasti čia