Vienas Panevėžio futbolo auksinės eros misionierių treneris Valdas Urbonas teigia, kad jo įsimintiniausias triumfas buvo LFF taurės finale ir pripažino, jog šios varžybos turi ypatingą aurą.
Aukštaitijos sostinėje gimęs specialistas tik karjeros pabaigoje žaidė už Panevėžio „Ekraną“, su kuriuo 2000 metais iškovojo LFF taurę. Nuo 2008 metų kaip treneris stojo vadovauti gimtojo miesto komandai.
V.Urbono vedamas „Ekranas“ padarė tai, ko iki to laiko nesugebėjo pasiekti jokia komanda ir laimėjo penkis A lygos titulus iš eilės bei dvi LFF taures. Strategas taip pat buvo tris kartus išrinktas geriausiu A lygos treneriu.
50-ies metų jubiliejų lapkritį švęsiantis treneris LFF.lt svetainei papasakojo apie auksinį karjeros laikotarpį Panevėžyje, LFF taurės varžybas bei paragino atvykti į sekmadienį vyksiantį finalą Aukštaitijos stadione, kur susitiks Vilniaus „Žalgirio“ ir Kauno „Stumbro“ ekipos.
– Treneri, prabėgo keturi metai, kaip nebedirbate „Ekrane“. Su komanda pasiekėte įspūdingų pergalių Lietuvos futbole, ar pasiilgstate to laiko?
- Be abejo, karts nuo karto mintimis grįžti į tuos laikus, nes praleidau virš penkerių metų ten ir yra daug ką prisiminti. Taigi tie prisiminimai yra malonūs, bet dabar yra kitas etapas.
– 2008 metais atvykote į „Ekraną“, kuris buvo nelaimėjęs A lygos titulo trejus metus ir likdavo ant žemesnių apdovanojimų laiptelių. Kokią radote komandą perėmęs klubo vairą?
– „Ekranas“ nebuvo prasta komanda ir visada taikėsi į aukščiausius pasiekimus. Aš radau komandą gerai pasiruošusią, bet tuo metu vyresni žaidėjai paliko klubą ieškoti laimės užsienyje, tad reikėjo sustiprinti sudėtį – rotacija yra natūralus dalykas. Mes turėjome gerą pasiruošimą naujam sezonui, o vėliau viskas atsispindėjo galutiniame rezultate sezono gale.
– Tais pačiais metais jūs iškovojote pirmąjį titulą vadovaujant „Ekranui“ ir A lygos nugalėtojų sosto neužleidote iki 2012 metų. Kas lėmė tokį komandos dominavimą ilgą laiko tarpą?
– Manau visai komandai, įskaitant ir mane, 2008 metų triumfas buvo saldus ir įsimintinas visam gyvenimui. Visą tą nugalėtojų atmosferą mes pamažu sukūrėme patys – klubo vadovybė, trenerių kolektyvas, administracija, žaidėjai – ir tai yra mūsų visų pergalė. Įdėjome daug kasdieninio darbo, kad pasiektume visus rezultatus. Ko gero, buvo svarbu, jog po pralaimėjimų mes nenuleisdavome galvos ir sugebėjome atsistatyti bei ieškoti naujų pergalių.
Nebuvome labai turtingesni ar kažkuo stipriai pranašesni, turėjome problemų ir su finansavimu, o išorinė konkurencija buvo pakankamai didelė: aršiai kovėsi „Sūduva“, „Vėtra“, vėliau atgijo „Žalgiris“. Dėl šios priežasties mūsų čempionų titulai A lygoje buvo tik saldesni, nes žinojome, kad turime daug atiduoti, jog laimėtume. Dar iki šiol didžiuojuosi tuo, ką pasiekėme, nes tai buvo tikrai nelengva.
- Aukštaitijos stadione pasiekėte daug gražių pergalių ir nė vienas futbolininkas šią vietą vadina svarbiu faktoriumi siekiant laimėjimų. Kaip jūs apibūdintumėte atmosferą stadione?
– Šis stadionas turi ypatingą aurą ir galima sakyti, kad tai yra Lietuvos futbolo meka. Visada turėjome didelį susidomėjimą iš žiūrovų, „Pirmosios armados“ ultrų. Jie mus palaikė visomis sąlygomis – nesvarbu, lietus ar sniegas. Kartais kūnu bėgdavo šiurpuliukai ir tie prisiminimai vis dar tą sukelia. Aišku, mes pripratinome žmones prie pergalių, bet vėliau tai atslūgo. Tačiau klube ir stadione jautėsi bendruomeniškumo jausmas, Panevėžys stipriai mus palaikė. Manau, kad Aukštaitijos stadione aura niekur nedingo.
– Prie A lygos čempionų titulo turite ir LFF taurės trofėjus. Vieną iškovojote 2000 metais, dar žaisdamas už „Ekrano“ komandą, o vėliau du kartus kėlėte į viršų titulą, kaip panevėžiečių treneris (2010 ir 2011 m.). Kuris triumfas jums buvo saldesnis?
– Abiejų tipų atvejai gerai įsimena. Iš žaidėjo pozicijos, tai atrodo šiek tiek paprasčiau, nes esi atsakingas tik už savo žaidimą ir atsakomybė mažesnė. Trenerio rolė yra kitokia, jis atsakingas už visą komandą. Bet abiem atvejais aš labai džiaugiausi. Visgi taurės finalai labiausiai įsimenantys, nes teko žaisti finaluose, kurių ir nelaimėjau.
– Kaip apibūdintumėte LFF taurės varžybų dvasią ir ko pareikalaudavo rungtynės šiame turnyre?
– Taurės varžybos visada turėjo ypatingą dvasią. Kiekvienas žaidėjui ir treneriui 90 ar 120 finalo minučių įsimena geriausiai, nes tai yra kova dėl visko. Taurės finale turi būti geriausias tą dieną ir visi tai žinojo. Tai buvo ypatingas turnyras.
– Koks jums yra labiausiai įsiminęs finalas, kuriame galbūt gavote adrenalino ir didžiulių emocijų dozę?
– Kaip treneriui, labiausiai įstrigęs mačas yra 2010 metų LFF taurės finalas su Vilniaus „Vėtra“. Po pirmo kėlinio atsilikome 0:1, bet sugebėjome rungtynių gale išplėšti pergalę. Dar ir dabar atsimenu tolimą Dominyko Galkevičiaus šūvį, išlyginusį rezultatą bei Egidijaus Varno smūgį galva 89 minutę. Tai buvo labai džiaugsminga akimirka, kurią vargiai pakartosi. Tokie dalykai ilgam įstringa į galvą.
– Pirmą kartą nuo 2001 metų LFF taurės finalas bus žaidžiamas jūsų gimtajame Panevėžyje, ateinantį sekmadienį. Kaip svarbu miestui, kuriame futbolo dvasia šiek tiek užgesusi, turėti tokį renginį?
– Aš manau, kad finalas turi susilaukti išskirtinio dėmesio. Nuo praeito finalo pasikeitė kartos, bet finalai yra įsimenami. Panevėžiui toks renginys yra labai svarbus, žinant tai, jog jų komanda nebežaidžia aukščiausioje lygoje. Sunku prognozuoti, kaip žmonės sureaguos, bet Lietuvoje tai nėra eilinis futbolo įvykis ir laukia įdomios rungtynės. Nors „Žalgiris“ yra dominuojanti jėga ir veikiausiai dominuos rungtynėse, bet „Stumbras“ turi savo argumentų ir mūsų gali laukti intriguojanti dvikova.
LFF taurės finalas Panevėžio Aukštaitijos stadione – jau šį sekmadienį, rugsėjo 24 dieną, 16 valandą.
