Išnaršęs nemenką dalį Europos iš Kretingos kilęs futbolo klubo „Atlantas“ direktorius Valdas Trakys prieš kelerius metus atsikėlė gyventi į Palangą ir netrukus pradės treniruoti FK „Palanga“ futbolininkus.
Vaikystė buvo kitokia
Kaip laikraščiui pasakojo V. Trakys, iki naujo futbolo sezono pradžios FK „Palanga“ su FK „Atlantas“ pasirašys bendradarbiavimo sutartį. „Tuomet gabus mūsų jaunimas kartu su „Atlanto“ žaidėjais galės atstovauti Palangai pirmojoje lygoje, - apie tokių pokyčių naudą kalbėjo laikraščio pašnekovas. - Kol kas kurorto komandai visada tekdavo skolinti žaidėjų ir iš kitų klubų, taip pat – ir iš „Atlanto“. Be to, mažieji sportininkai irgi pajus didesnę motyvaciją treniruotis, stengtis, matydami perspektyvą. Nuo vasario pradėsiu labiau rūpintis paauglių motyvacija futbole, kad jie norėtų žaisti. Kaip sakoma, du eurai, investuoti į vaiko sportą, su kaupu atsiperka po daugelio metų, kai nereikia skirti daugybės lėšų sveikatos priežiūrai senatvėje“.
Kaip Valdo gyvenime atsirado futbolas? „Kaip ir visų vaikų – per treniruotes, - sako redakcijos svečias. - Kretingoje nuo šešerių pradėjau žaisti, ir iš karto – futbolą. Man neteko blaškytis, kaip kitiems, po kelias sporto šakas. Apskritai vaikystėje labai daug sportuodavome tiesiog kieme, su draugais: žaisdavome futbolą, krepšinį, žiemą – ledo ritulį. Neturėjome tada tokių technologijos stebuklų, kokių turi dabartiniai vaikai“.
Sportininkas prasitaria, kad pastaruoju metu pasaulinio lygio treneriai ir kiti specialistai ieško būdų, kaip atskleisti vadinamąjį vaikų „Mauglio efektą“, tai yra lankstumą, ištvermę. „Dabar kuriami specialūs pratimai, o mano vaikystėje to nežinodami savaime visa tai išsiugdėme, karstydamiesi po medžius ir apskritai daug žaisdami, lakstydami kieme“, - sako „Atlanto“ direktorius.
Svarbiausia – darbas
Kada Valdas pajutęs norą tapti profesionaliu futbolininku? „Niekada apie tai negalvojau. Tiesiog būdamas 14-15 metų pradėjau sulaukti kvietimų į visas jaunučių rinktines, - pasakoja laikraščio pašnekovas. - Man gerai sekėsi žaisti. Buvo ir talento, bet vien su juo toli nenueisi. Negaliu tiksliai procentais suskaičiuoti, kokią dalį sėkmės sudaro gabumai, bet sunkus darbas labai reikalingas“.
V. Trakys prisimena ir tą laiką, kai mokykloje pamokos jam vykdavo po pietų, o treniruotės – rytais, dar iki jų. Žiemą per miestą pėsčiomis į treniruotes tekdavo ir porą kilometrų nueiti. „Bet mes, vaikai, jautėme atsakomybę, atsikeldavome ir eidavome“, - prisimena futbolininkas.
Ne pergalė, o technika
Pokalbio metu nuolat trukdomas telefoninių skambučių kone į kiekvieną atsiliepęs V. Trakys kantriai paaiškina negalįs šiuo metu kalbėti. Balse – nė trupučio susierzinimo, skubėjimo, nors vos pusvalandžio turįs būti Klaipėdoje. Taigi, ar įmanoma ramų būdą gyvenime derinti su aršia kova aikštelėje? „Taip, gyvenime aš ramus, bet aikštelėje – tikrai ne, nors raudonų kortelių, nepamenu, kad būčiau gavęs, - šypteli pašnekovas. - Kovoje dėl kamuolio žaidėjai privalo būti tikri kovotojai ir trokšti žūtbūtinės pergalės, jokiu būdu nenusileisti priešininkui“.
Tačiau prakalbęs apie sportinį pyktį ir kovos dvasią aikštelėje, futbolininkas tuoj pat užsimena, kad pasaulio vaikų futbole atsiranda kita tendencija: „Vaikams iki tam tikro amžiaus varžybose pergalė – ne svarbiausias tikslas. Pagrindinis akcentas, treniruojant vaikus – išmokyti juos žaidimo technikos, įvairių subtilybių, taktinių gudrybių, tinkamai stabdyti kamuolį ir teisingai smūgiuoti. Tačiau Lietuvoje valstybės finansuojamų trenerių alga priklauso nuo komandos pergalių, išugdytų čempionų ir pan., todėl neretai treniruočių metu pamirštamas svarbiausias tikslas – išmokyti vaiką žaisti. Norint išauginti tikrą futbolininką, berniukui dar vaikystėje reikia teisingų treniruočių apie 10 tūkstančių valandų. Ko neišmoko būdamas vaikas, vyresnio amžiaus jau daug sunkiau pasiekti, nes tuomet reikia mokytis kitų dalykų, pavyzdžiui, ugdyti ištvermę“.
Vis dėlto V. Trakys mato Lietuvoje progresyvių žingsnių link tinkamo būsimųjų futbolininkų ugdymo – treneriai stažuojasi užsienyje, įkurta Nacionalinė futbolo akademija.
Belgija apstulbino
Dėl futbolo karjeros Valdui gyvenime tekę daug ko atsisakyti: ir artimų bičiulių jubiliejų, vestuvių, jaunimui įprastų linksmybių. „Visada kontroliavau savo mitybą, poilsio režimą, - sako vyras. - Net ir dabar, kai pats nežaidžiu, o, būdamas klubo direktoriumi, dirbu vadybininko darbą, reguliariai bėgioju pajūriu, pušynais. Nes ir gydytojai rekomenduoja metus profesionalų sportą, kurio metu širdis buvo įpratusi prie didelio krūvio, nepamiršti judėjimo. Žinoma, fizinis krūvis apskritai visiems naudingas“.
Daug ko atsisakęs, V. Trakys daug ir gavo iš savo karjeros. Aštuoniolikmetis išvyko į Belgiją žaisti klube „Haralbeke“. „1997-aisiais pasijutau čia kaip kokiame kosmose! Klubas užmiestyje turi 6 savo aikštes, vos atėjusį tave aprengia nuo galvos iki kojų, po treniruotės aprangą išskalbia, bucus nuvalo, viską padeda, - įspūdžius iki šiol tebeprisimena mūsų tautietis. - Iš arti mačiau geriausius pasaulio futbolo žaidėjus. Regėjau, kaip net uždirbdami po 20-30 milijonų, turėdami viską, ką tik nori, jie sunkiai dirba“.
Sunkus darbas
„Iš tiesų futbolas yra sunkus darbas. Galbūt iš šono kitiems atrodo, jog mes tik bėgiojame, dažnai kiti skaičiuoja tik honorarus, o iš tiesų, kad pasiektum visa tai, turi įdėti labai daug darbo. O kiek dar patiriama traumų“, - sako futbolininkas.
Ko reikia, norint tapti futbolo profesionalu? „Užsispyrimo, noro ir dalelės sėkmės. Ir reikiamu momentu atsidurti reikiamoje vietoje“, - sako pašnekovas. Ar pats irgi kažkada pagavęs tą reikiamą akimirką? „Kai buvau 18-os, su rusais žaidėme Maskvoje ir laimėjome. Tada įmušiau daugiausiai, gal net visus 3 įvarčius. Prie manęs priėjo Konstantinas Sarsanija (dabar – Klaipėdos „Atlanto“ vyriausiasis treneris), prisistatė ir paklausė, ar norėčiau save išmėginti kitur, pavyzdžiui, Belgijoje. Jis ir tapo mano agentu“.
Po Belgijos kita V. Trakio stotelė buvo Vokietija. Tiesa, vykdamas ten Valdas nemokėjo kalbėti vokiškai, bet kontrakte buvo įrašyta sąlyga – išmokti šios kalbos. „Iš karto man buvo paskirtas mokytojas, pamokas turėdavau 3 kartus per savaitę, po treniruočių. Legionieriams būtinai patartina mokėti bent kelias užsienio kalbas. Aš pats moku keturias: prancūzų, vokiečių, anglų, rusų. Tuomet gali ne tik laisvai bendrauti su treneriu, komandos draugais, bet tai padeda ir kasdienėje buityje“, - patirtimi dalijasi futbolininkas.
Įspūdingiausia buvo Škotijoje
Kas per visą karjerą palikę didžiausią įspūdį? „Klubas Škotijoje. Apskritai visoje Jungtinėje Karalystėje neįtikėtina futbolo atmosfera. Netgi fanų vietos įrengtos vos 2-3 m nuo aikštės. Ir ten gatvėje tave visi pažįsta. Jau turi save kontroliuoti, nerūkyti kur nors viešoje vietoje, nors pats niekada nerūkiau ir nerūkau, ar neišlenkti alaus butelio, kad neatsidurtum laikraštyje“, - prisimena V. Trakys.
Beje, mūsų tautietis Jungtinės Karalystės žiniasklaidos buvo itin pamėgtas. Mat jam tekdavę kovoti prieš itin daug lietuvių komandoje turintį klubą.
D. Budriūnaitė, vakarinepalanga.lt
