Lietuvos jaunimo rinktinės žaidėjas, Vilniaus „Žalgirio“ meistrų futbolininkas ir treneris, daugelio kitų aukščiausio šalies diviziono komandų strategas – tokie karjeros įrašai puošia šešiasdešimtmečio sulaukusio dabartinio „Trakų“ direktoriaus ir „TFA-Milanas“ akademijos trenerio Vyto Jančiausko dosje.
„Per tuos prabėgusius metus buvo visko daug. Ir gero, ir blogo. Apskritai, vertindamas savo specialybę ir darbą, sakyčiau, kad prabėgę metai buvo geri. Tačiau jei žiūrėčiau iš šeimos prizmės, tai gal ir ne tokie geri. Tiesiog darbą pavertęs gyvenimo būdu, iš šeimos atėmiau per daug laiko. Toks dvilypis vertinimas“, - sakė jubiliatas, ne vienus metus dėstantis paskaitas Lietuvos Edukologijos Universitete.
- Treneri, ir šiame pokalbyje palikime šeimą nuošaly. Sakykite, kokio dalyko ar įvykio labiausiai gaila per visą prabėgusią karjerą?
- Kiekvieno trenerio darbe visada būna noras suformuoti tokią komandą, kuri sugebėtų pasiekti patį aukščiausią rezultatą. Aš per savo karjerą tokio tikslo nepasiekiau.
Geriausia galimybę turėjau treniruodamas Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandą, kuri buvo Lietuvos rinktinė. Deja, tuo metu, kai komanda buvo pačiame savo žaidimo pike, žaidėjai buvo pakankamai jauni, mums dėl politinių aplinkybių teko išsiskirstyti. Dėl šito laiko savotiškas skaudulys yra likęs iki šiol.
- Sakykite, o kaip tas laikas, kai dar pats žaidėte?
- Iš tikro, iš pradžių tapti gero lygio žaidėju, užsidegimas buvo labai didelis. Ypač tokį siekį paskatino pirmais mano studijų metais gautas kvietimas į „Žalgirio“ meistrų komandą.
Tačiau, kai aš atvažiavau į Vilnių ir pamačiau, kokiomis sąlygomis meistrai treniruojasi – labai nusivyliau. Sąlygų, švelniai tariant, nebuvo jokių. Komanda treniruodavosi ant betono, bėgiodavo miškais, žiemą slidinėdavo, o išvažiavus mėnesiui į stovyklas – po kokių penkiolikos dienų nebebūdavo jokio darbo. Žmonės vienas kitam taip įgrisdavo, kad būdavo daug pykčių, nesutarimų, netgi muštynių. Po kelių tokių stovyklų motyvacija dirbti paprasčiausiai dingo, nors galimybių tikrai buvo.
Po savo atstovavimo Lietuvos jaunimo rinktinei turėjau galimybę išvykti į Donecko „Šachtarių“, Minsko „Dinamo“ ar Maskvos „Lokomotyvą“, tačiau niekada neturėjau noro pakeisti šalį ir bandyti laimę kažkur kitur.
Baigęs mokslus, galėjau likti „Žalgiryje“, kuris tuo metu žaidė antroje sąjungos lygoje, tačiau nusprendžiau pasukti kitu keliu ir pradėjau dirbti Respublikinėje jaunių sporto mokykloje. Galima sakyti, kad ten mano kaip trenerio karjera ir prasidėjo.
- Daugelis jūsų bendraamžių sako, kad gyvenimas jau prabėgo. O kaip jūs pats manote? Turite dar gyvenime tikslų?
- Be jokios abejonės, turiu. Kiekvienas žmogus savo gyvenimą reguliuoja ar bent jau turėtų reguliuoti pagal tikslus. Jeigu žmogus turi tikslą – jis nesijaučia nei pagyvenęs, nei senas, nei persenęs. Vienas rašytojas yra labai tiksliai parašęs, kad didžiausia senėjimo tragedija yra ta, kad žmogus visada jaučiasi jaunas. O jeigu jausdamasis jaunas jis dar turi tikslą, tai metai visiškai nieko nevaidina.
- Tai koks tas jūsų tikslas dabar?
- Mano subrendusio žmogaus tikslas yra padėti pasiekti, kad Lietuvos futbolas išliptų iš tos gilios krizės. Esu realistas ir nenoriu kalbėti apie tokias šalis, kaip Vokietija, Ispanija arba Argentina, tačiau noriu, kad mūsų šalelė pakiltų bent į tokį lygį, kuriame yra Švedija ar Austrija.
Tai nėra futbolo šalys, tačiau jos nedaro gėdos nei savo šalies žmonėms, nei savo futbolo specialistams, nei savo treneriams ir panašiai. Tos šalys pagal savo turimus resursus, iš esmės, yra savo vietoje. Tikrai noriu, kad ir Lietuva padarytų tą patį.
- Manote, kad tai realu?
- Žinoma, kad realu. Tiesiog reikia visiems susivienyti, neloti vieniems ant kitų, suremti pečius ir dėti visas pastangas, kad ta krizė būtų išgyvendinta. Mes tikrai esame pajėgūs tą padaryti.
Sovietmečiu tokios infrastruktūros, kokią turime dabar, mes neturėjome. Tad mes turime didžiulį neišnaudotą rezervą. Tiek kalbant apie žmones, tiek apie sąlygų gerinimą, tiek apie tarpusavio santykius ir panašiai.
fkt.lt
