Kai 2008 – aisiais daugelis Valdemaro Borovskio bendraamžių jau buvo pasiekę karjeros piką, o kai kurių karjera netgi pradėjo slinkti žemyn, dabartinis „Trakų“ kapitonas pirmą kartą karjeroje apsivilko A lygos marškinėlius. Tuomet jį beveik 24 – erių metų žaidžiantį antroje lygoje „Geležinio vilko“ klube pastebėjo tuometinis „Vėtros“ prezidentas Romas Stašauskas.
Vos tik žengęs į A lygą, V.Borovskis iškart užsitarnavo trenerio Virginijaus Liubšio pasitikėjimą bei vietą starto sudėtyje. Ištverme garsėjantis futbolininkas jau tada nevengdavo maršruto kraštais ir nesustodamas kursuodavo pirmyn – atgal. Prabėgus dešimčiai metų, saugo ir gynėjo pozicijose žaidžiantis V.Borovskis išlieka ištvermingiausiu „Trakų“ futbolininku. Kaip komandos fizinio parengimo treneris Paulius Ragauskas nekart yra minėjęs, tokios ištvermės gali pavydėti ne vienas Čempionų lygos grupių žaidėjas. Ir šie žodžiai nėra iš piršto laužti – treneris juos grindžia skaičiais.
Subyrėjus „Vėtrai“, V.Borovskis trumpam išvyko į „Šiaulius“, o tada ir į Marijampolės „Sūduvą“. Tie metai futbolininkui buvo pažymėti krikštu nacionalinėje rinktinėje.
„Žinoma, niekada nepamiršiu pirmo karto. Iš mūsų niekas daug nesitikėjo, o mes nugalėjome Lenkiją. Kai treneris pakvietė, natūralu, kad jaudinausi, bet vos tik pradėjęs žaisti pajutau didžiulį malonumą. Jausmas, kurį jauti atstovaudamas savo šaliai, žodžiais nenusakomas“, – dešimties metų istorija dalinosi V.Borovskis.
Nepaisant debiuto, antrojo savo šanso teko luktelti daugiau nei metus. Dar ilgiau – debiuto oficialiose varžybose. Tuomet prie rinktinės vairo stovėjo jau nebe Raimondas Žutautas, o Csaba Laszlo, kuris prie atranką į 2014 – ųjų pasaulio čempionatą įtikino, kad komanda pajėgi varžytis dėl vietos finaliniame etape.
„Pamenu, tuomet pirmąsias ciklo rungtynes žaidėme su Slovakija. Man buvo garbė žaisti su Deividu Šemberu, Žydrūnu Karčemarsku, broliais Česnauskiais. Kai Marius Žaliūkas įmušė įvartį, buvo viena geriausių akimirkų mano karjeroje. Nors varžovų ekipoje tada žaidė Martinas Škrtelis ir kitos žvaigždės, po lygiųjų mes jautėmės labiau pralaimėtojais nei laimėtojais“, – pasakojo V.Borovskis.
Šiemet futbolininkas „Trakuose“ pradėjo antrą sezoną, o prieš jam prasidedant, komandos draugų buvo išrinktas kapitonu. Edgaro Jankausko kandidatų sąraše V.Borovskio pavardė taip pat rado savo vietą.
„Abejojau, ar aš senukas dar būsiu reikalingas (šypsosi). Bet kokiu atveju, kaip ir prieš septynerius metus, taip ir dabar, kaifuoju atstovaudamas savo šaliai. Man tai yra didžiausia garbė, didžiausias įvertinimas ir didžiausias pasiekimas.
Būna žmonės man sako: kam tau to dar reikia? Ką reiškia, kam? Tai yra mano svajonė. Tai yra trenerių įvertinimas. Mano karjera artėja į pabaigą, tad tokių galimybių nebeturėsiu daug. Tačiau šiandien aš didžiuojuosi tuo, kur esu. Tuo didžiuojasi mano šeima, o tai man yra svarbiausia. Pasipriešinti rinktinės traukai neturiu jėgų. Negaliu paaiškinti kodėl, tačiau rinktinė yra magnetas. Ir ne tik man. Juk jei netrauktų, geriausi pasaulio futbolininkai geriau rinktųsi atostogas. Tačiau jie renkasi rinktinę“, – emocionaliai kalbėjo V.Borovskis.
V.Borovskis yra vienas iš trijų „Trakų“ futbolininkų, besiruošiančių kontrolinėms rungtynėms su Gruzija ir Armėnija. Kartu su juo yra ir po ketverių metų į nacionalinę komandą grįžęs Justinas Januševskis bei geriausius karjeros metus išgyvenantis Modestas Vorobjovas.
