Vilniaus „Žalgiris“ vėl laimėjo visus titulus namuose. Lietuvos futbolo klubų flagmanas nepralaimėjo nė vieno lietuviško turnyro jau keturis sezonus iš eilės. Tiesa, šiemet vilniečių kraitis buvo rekordinis – Supertaurė, dvi Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės ir Lietuvos čempionų aukso medaliai.
Kita vertus, Europos čempionų lygos atrankoje trečią kartą iš eilės žalgiriečiai turnyrą baigė sužaidę vos du mačus su viena komanda. Šiemet jie Vilniuje susitikimą su Kazachstano čempione „Astana“ baigė lygiosiomis 0:0, o svečiuose pralaimėjo 1:2, lemiamą įvartį praleidę paskutinę rungtynių akimirką.
2016-ųjų sezoną „Žalgiris“ pradėjo pergale Supertaurės mače. Tačiau pirmą sezono pusę turėjo šiokių tokių problemų A lygoje, kur patyręs vieną kitą pralaimėjimą kurį laiką turnyro lentelėje buvo net trečias. Tai vilniečiams nesutrukdė laimėti 2015–2016 m. LFF taurę.
A lygoje būsimųjų čempionų reikalai pasitaisė po to, kai komandą prieš Čempionų lygos rungtynes papildė keli nauji futbolininkai. Ypač stipriai prie to prisidėjo atraminis saugas kroatas Slavko Blagojevičius ir puolėjas serbas Andrija Kaludžerovičius. Šis per pusę sezono įmušė daugiau įvarčių nei bet kuris kitas A lygos futbolininkas per visą čempionatą – 20. Rudenį laimėjęs dar ir 2016 m. LFF taurę, A lygos čempionų vardus „Žalgiris“ užsitikrino likus trims turams iki pirmenybių pabaigos.
Valdas Dambrauskas „Žalgirį“ treniruoja antrus metus. Tai antra suaugusiųjų komanda, kuriai vadovauja šis treneris. 39 metų specialistas niekada nebuvo profesionalus futbolininkas, tačiau nuo jaunystės siekė futbolo trenerio darbo. 2002 m. jis išvyko į Angliją įgyti trenerio kvalifikaciją šalyje, kurios futbolo mokykla laikoma viena geriausių pasaulyje. Ten jis mokėsi, dirbo vaikų ir jaunimo komandų treneriu įvairiuose Anglijos klubuose, tarp jų ir tokiuose kaip „Manchester United“, Londono „Fulham“.
2009 m. V. Dambrauskas grįžo į Lietuvą ir treniravo Lietuvos jaunių, jaunimo rinktines, dirbo tuomečio Lietuvos futbolo klubų lyderio Panevėžio „Ekrano“ vyriausiojo trenerio Valdo Urbono asistentu. 2014-aisiais jis tapo „Ekrano“ vyriausiuoju treneriu. O po to iš Panevėžio persikėlė į „Žalgirį“. Šiemet jis išrinktas geriausiu A lygos treneriu.
– Treneri, įvertinkite šių metų sezoną.
– Kai prieš sezoną dėliojomės tikslus, atrodė, kad sezonas bus labai sunkus. Supertaurė, dvi taurės, čempionatas – labai nelengva viską laimėti. Iš tikrųjų lengva nebuvo, bet pavyko tai padaryti. Tačiau jeigu vertinčiau sezoną vien per lietuvišką prizmę, manau, tas vertinimas būtų neadekvatus. Nes „Žalgiris“ viską laimėdavo Lietuvoje prieš mane, laimės ir po manęs. Vienintelis tvirtas vertinimo kriterijus gali būti rezultatai Europoje. Galiu sakyti, kad per plauką pasistūmėjome savo svajonės link, bet tiek pat – plauko – ir pritrūko.
– Rimto žaidėjų pastiprinimo sulaukėte tik prieš pat Čempionų lygos atranką. Kodėl tokia komanda nežaidė nuo sezono pradžios?
– Po pernykštės patirties norėjome visą komandą turėti jau sausį ir visą laiką ją ruošti svarbiausioms rungtynėms. Bet kai per tarpsezonį pasikeičia 10 ar 11 žaidėjų, labai sunku sulipdyti stiprią komandą. Kaip atsirinkti naujus žaidėjus? Žiūrėdamas vaizdo analizę gali pamatyti, kaip futbolininkas žaidžia, jo stipriąsias ir silpnąsias žaidimo ypatybes. Bet ekrane nepamatysi žaidėjo charakterio, asmeninių savybių, chroniškų traumų ar ligų. Čia kaip mašinų turguje – kartais pataikai, kartais ne. Būna, kad mašina iš išorės graži, atrodo, kad jai viskas gerai, bet ji nevažiuoja. Taip ir čia: kažkas neįsilieja į kolektyvą, kažkas nesusigyvena, kažkas nepatenkintas savo vaidmeniu komandoje. Daugybė visokių veiksnių. Žaidėjas, pakeitęs pernai „Žalgiryje“ rungtyniavusį baltarusį Jurijų Kendyšą, nežaidė taip, kaip mes norėjome, turėjo sveikatos bėdų. Ir atraminio saugo vietoje buvo tuščia erdvė. Taip pat trūko žaidėjo, kuris stabiliai, reguliariai muštų įvarčius. Būtent per sezoną pamatai silpnąsias vietas, kurias reikėtų pastiprinti, ir tai darai.
– Sakėte, kad tenka suderinti komandos narių charakterius. Psichologo nei „Žalgiris“, nei kiti Lietuvos klubai neturi. Kas jį pavaduoja? Treneris, klubo vadovai? Gal komandos kapitonas?
– „Žalgiris“ yra toks klubas, kuriame dirbamas ir ne visą laiką matomas darbas. Klubas turi ambicingų žaidėjų. Tai geri futbolininkai, jau pažaidę keliose šalyse, matę daugiau ir turintys daugiau patirties geruose klubuose, įpratę klube gauti viską, kad patys galėtų susitelkti vien į futbolą.
– Kuo „Žalgiris“ skiriasi nuo kitų Lietuvos klubų?
– Tuo, kad čia stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, kad žaidėjas galėtų rūpintis tik futbolu, būti laimingas ir jausti malonumą žaisdamas, kiekvieną dieną kažko išmokti ir tapti geresniu žaidėju. Vadovai, gydytojai, treneriai yra tie žmonės, kurie atsakingi už tokią atmosferą. Ir atsakingi už psichologinę žaidėjų būseną. Taip, kada nors Lietuvos klubuose atsiras psichologų, bet dabar jų net ir norėdamas nerasi, nes sporto psichologų Lietuvoje nėra – niekas jų pas mus neruošia. Juk net iš Lietuvos olimpinės rinktinės girdima, kad didžiausia jos problema – sporto psichologo nebuvimas.
– „Žalgiris“ vėl susišlavė visas taures, čempionu tapo, kai liko žaisti dar trys turai. Ar galima sakyti, kad konkurencijos jam Lietuvoje nėra? Kiek žinau, jūs su šiuo posakiu dažniausiai nesutinkate.
– Turbūt iš tribūnos atrodo, kad jos nėra. O kai dirbi treneriu, konkurenciją jauti. Taip, čempionate, kur yra 33–36 rungtynės, anksčiau ar vėliau savo įrodysi. Bet taurės turnyruose, kur viskas sprendžiama vieneriose rungtynėse, ir silpnesnė komanda gali sužaisti absoliučiai su bet kuo. Ir todėl aš sakau, kad laimėti šešias LFF taures iš eilės – labai didelis rezultatas. Juk kas kartą finale turėdavome skirtingus varžovus. Nė viena kita komanda per šešerius metus nepateko į taurės turnyro finalą du kartus.
– Pirmą sezono pusę „Žalgiris“ kurį laiką atsiliko nuo varžovų turnyro lentelėje. Ar nejautėte spaudimo, nerimo, kad klubo vadovai gali ieškoti naujo trenerio?
– Aš „Žalgiryje“ spaudimą jaučiu visą laiką. Jaučiu iš klubo vadovų, jaučiu iš gerbėjų. Negali nejausti. Taip, kaip man, ateiti į „Žalgirį“ yra pats sunkiausias būdas. Daug lengviau nueiti į kokią ketvirtą komandą, iškovoti su ja medalį ir visi bus patenkinti, plos tau, sakys – šitas treneris geras. O atėjęs į tokį klubą, kuris dabar užima geriausią poziciją per visą savo gyvavimo laikotarpį, kai jis laimi tiek titulų iš eilės, supranti, kad gali padaryti tik blogiau. Geriau negali padaryti nieko – viską jie jau laimėjo prieš tau ateinant. Vienintelė vieta, kur gali pasiekti daugiau, yra Europa. Ir neleidžiama nė kartelio suklysti. Kitų klubų treneriai tokią galimybę turi. Todėl spaudimas natūralus. Ir jis niekur niekada nedings. Bet mano vienas direktorius Anglijoje sakydavo: „Jeigu dirbi ir nuolat jauti spaudimą, tai – privilegija.“ Nes šioje srityje, jeigu nėra spaudimo, esi niekam neįdomus.
– Antroje sezono pusėje „Žalgiris“ vėl tapo visa galva aukštesne komanda už visas kitas. Kažkas pakito varžovų ar paties „Žalgirio“ žaidime?
– Tada – balandžio, gegužės mėnesiais – mes matėme problemas, supratome, kas yra blogai, kur turime dirbti daugiau, ką reikia sustiprinti. Ir problemas sprendėme. Kaip jau minėjau, teko sustiprinti kai kurias komandos pozicijas: atvažiavo S.Blagojevičius, A.Kaludžerovičius, prieš startą Čempionų lygoje surengėme stovyklą ir viskas stojo į savo vietas. Nusistovėjo komandiniai ryšiai ir viskas pradėjo eitis gerai – per trečią ratą nepraradome nė vieno taško.
– Kaip sugebate motyvuoti komandą ir save, kai, atrodo, jau nėra ko Lietuvoje siekti, nes viskas pasiekta?
– Treneriui paprasta motyvuoti save, kai nuolat jauti ne tik išorinį, bet ir vidinį spaudimą. Žaidėjams kitaip. Jie sezono metu į duobes įkrenta, kai jų žaidimas suprastėja, po to vėl pagerėja. Bet „Žalgiris“ – tokia komanda, kurios žaidėjai turi ambicijų ir nori parodyti save. Ir čia jie turi tam gerą platformą. Mes turime apie 15 labiau patyrusių žaidėjų ir kiekvienas svarbus. Kiekvieną jų stengiamės išleisti į aikštę pagal rotaciją, kai jiems nesiseka, bandom atgaivinti ir vėl suteikti galimybę. Ir tie žaidėjai taip pat nori atsidėkoti, žaisti, laimėti. Rotacijos principu išgauname rezultatą. Be to, kiekvienais metais „Žalgiris“ pasikeičia. O naujas futbolininkas – savaime motyvuotas, nes nori įrodyti, kad jis yra kažko vertas. Kai aplink tave tiek motyvuotų žaidėjų, pats negali stovėti vietoje. Taip, būna akimirkų, pavyzdžiui, kai grįžti į Lietuvos čempionatą po Čempionų lygos, kai būna sunku nusiteikti. Tada porą trejetą rungtynių reikia išgyventi. Bet po to žaidėjai supranta, kad gyvenimas eina į priekį, o jų darbas – žaisti futbolą.
– Ar turi galimybių „Žalgirio“ antrosios komandos jaunimas įsilieti į pirmąją, kuri nuolat stiprėja dėl vis geresnių žaidėjų, ateinančių iš kitur?
– Turi. Bet privalo tapti tokiais žaidėjais, kurie būtų stipresni už atvykstančiuosius. Jei mes norime išlaikyti „Žalgirį“, kaip aukšto lygio klubą, kuris viską laimi Lietuvoje, ir turėti galimybę Europoje, tai negalime jaunimui suteikti galimybės dirbtinai. Jie patys turi laimėti pagal visas konkurencijos taisykles. Aš sutinku, kad jiems labai sunku. Kad ir Justui Lasickui. Jis konkuruoja dėl vietos kartu su Vytautu Lukša ir Sauliumi Mikoliūnu. Vienas jų ilgą laiką žaidė rinktinėje, kitas kviečiamas į rinktinę dabar. O J.Lasickui reikia būti geresniam už juos. Juk mes negalime į aikštę leisti žaidėjo vien dėl to, kad jis jaunesnis. Aišku, kai tik yra galimybė, jaunimas gauna galimybę pasirodyti. Reikia jaunimui palinkėti dirbti ir siekti tikslo. Nes tikslas neturėtų būti patekti į „Žalgirį“. Turi būti toks, kad komanda su tavimi aikštėje laimėtų.
– Ar „Žalgiryje“ yra kokia nors bausmių ir skatinimo sistema, pavyzdžiui, pralaimėjus – papildoma treniruotė, po pergalės – vakarienė ar kažkas panašaus?
– Apie tai nenorėčiau daug kalbėti, nes tai – klubo vidiniai reikalai. Galiu pasakyti tik tiek, kad artimiausiu metu treneris visą komandą vesis vakarieniauti, nes yra už kažką pažadėjęs, o žaidėjai – ištesėjo.
– O bendri komandos susibūrimai su šeimomis būna?
– Būna. Negaliu sakyti, kad dažnai, bet sezono pabaigoje būna šeimų vakaras, per kurį dėkojame žaidėjų šeimoms, nes vienas svarbiausių dalykų profesionalaus futbolininko darbe yra žmona. Jos turi labai didžiulę įtaką ir žaidėjo psichologinei, fizinei būsenai, ir jo žaidimui. Jeigu šeimoje ne viskas gerai, tas jaučiama ir aikštėje.
– Šiais laikais klubai taiko šiuolaikines savo žaidėjų, varžovų analizės technologijas, turi vos ne informacijos apdorojimo centrus. Ar „Žalgiris“ tuo užsiima?
– Negaliu sakyti, kad mes esame šios srities lyderiai, bet stengiamės gauti, naudoti informaciją, nes ji padeda susidaryti vaizdą. Apie savo būsimus naujokus gauname daug ir išsamios vaizdo informacijos. Medicinos srityje bendradarbiaujame su klinikomis, su reabilitacijos centrais, tokiais kaip „Gemma“. Mes nesame „Milan“, kurie turi savo laboratoriją, bet labai daug dirbame su analizėmis. Dėl varžovų – tai aš esu peržiūrėjęs kokius 90 proc. A lygos rungtynių. Iš tų duomenų, kiek jų pernai turėjome apie švedų „Malmo“, būtų galima labai storą knygą parašyti... Aš pats skridau, žiūrėjau jų rungtynes. Šiemet darėme keliais procentais mažiau. Dėl to, kad patys norėjome žaisti drąsiau ir geriau, mažiau dėmesio kreipėme į varžovus, daugiau koncentravomės į save. Po pernykštės nesėkmės su „Malmo“ mes analizavome, aiškindamiesi, kodėl mums nepavyko. Ir viena išvadų buvo, kad privalome būti drąsesni. Nors ir apie klubą „Astana“ žinojome viską. Žaidėjams paruošėme vaizdo analizę iš devynerių pastarųjų klubo rungtynių.
– Kitais metais A lygoje nebus taikomas legionierių limitas Europos Sąjungos šalių futbolininkams. Kaip vertinate šį sprendimą?
– „Žalgiriui“ tai į naudą. Kad ir kas ką sakytų, lietuvius žaidėjus, kurie gali sustiprinti „Žalgirį“, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir mes neturime tokių galimybių juos čia prisivilioti, mokėti jiems pakankamas algas. Jie žaidžia geresniuose čempionatuose ir gauna didesnius pinigus. Į Lietuvą dėmesį atkreipia nebent prieš karjeros pabaigą. O mes į Europos turnyrų grupes norime patekti dabar. Todėl ir ieškome užsienyje tokių žaidėjų, kurie galėtų juos pakeisti. Manau, dėl šio legionierių limito palengvinimo turėsime stipresnę komandą, negu turėjome pernai ir šiemet.
– Bet ar nebus kitais metais tokių rungtynių, kai „Žalgirio“ sudėtyje nebus nė vieno lietuvio?
– Aš labai tikiuosi, kad taip nebus. Bet garantuoti negaliu.
– Kiek valandų per dieną dirba „Žalgirio“ treneris?
– Nedirba tik tada, kai miega. Mes dažniausiai treniruojamės 11 val. dienos. Treneriai stadione būname jau 10 valandą. Po treniruotės – aptarimas. Tada važiuojame į klubo būstinę, pietaujame. Ir likusi dienos dalis būna skirta darbui, susitikimams, individualiems pokalbiams, susirinkimams, analizei. Labai dažnai iš būstinės išeinu paskutinis. Buvo net užrakinę mane, nematydami, kad ten dar sėdžiu. O kai grįžti namo, tai dar su kažkuo pakalbėti reikia, paskambinti, peržiūrėti kokį nors vaizdo įrašą. Bet neįsivaizduoju, kad galėčiau dirbti ką nors kita, man tai didžiausias malonumas. Būna, aišku, minčių – sunku, ar aš galiu... Bet juk supranti, kad nieko kito nemoki ir nenori dirbti. Todėl, vėl nuvažiavęs į treniruotę ir pamatęs žaidėjus, pagalvoji, kad tai – didžiausia laimė.
– Ar yra „Žalgiryje“ koks nors darbo pasidalijimas tarp trenerio, asistentų, sporto direktoriaus?
– Suprantama. Sporto direktorius formuoja komandą, ieško žaidėjų, juos stebi, su jais bendrauja. Vartininkų treneris užsiima vartininkais. Andrius Skerla šiemet dar dirbo ir su B komanda – jam teko nežmoniškas krūvis, dvigubai daugiau rungtynių. Rolandas Džiaukštas analizavo varžovus, savus žaidėjus, rinko statistinius duomenis, ruošė futbolininkus standartinėms situacijoms. Sako, kad „Žalgirį“ galėtų treniruoti ir prekybos centro pardavėjas. Aš tuo abejoju.
– Kas ieško futbolininkų užsienyje, žemesnėse Lietuvos lygose, futbolo mokyklose?
– Aš nežinau, ar yra toks žaidėjas Europoje, kurio nežinotų mūsų sporto direktorius Mindaugas Nikoličius. Ar klubo, kuriame tas žaidėjas pastarąsias rungtynes sužaidė, kuris jų laisvas, kurio sutartis baigiasi ir panašiai. Tai, matyt, vienintelis žmogus Lietuvoje, dirbantis daugiau negu aš... Jis gyvena vien tik futbolu ir viską apie jį žino. O Lietuvoje vargu ar yra toks žaidėjas, kurio nežinočiau. Žinome ne vien tuos žaidėjus, kurie žaidžia A lygoje ar Pirmoje. Stengiamės nepraleisti ir U-19 pirmenybių rungtynių. Pridėjus dar su jaunimu dirbantį A.Skerlą, galima sakyti, kad visus perspektyvesnius Lietuvos futbolininkus matome ir žinome.
– Iš kur semiatės treniravimo žinių?
– Iš kur tik galiu. Ką bedaryčiau, visada mąstau, kaip tai pritaikyti futbolui. Nesvarbu, ar žiūriu kito sporto rungtynes, ar kino filmą. Ir atostogas planuoju, primesdamas – ką pamatysiu nuvažiavęs, kokį klubą galėsiu apžiūrėti, kokią jo treniruotę pamatyti. Kai tame verdi, kiekviena diena būna skirta tobulėti. Darbas man jau susijungė su hobiu ir tapo gyvenimo būdu. Kiti treneriai sako, kad grįžę namo atsijungia ir skiria dėmesį tik šeimai. Man taip nepavyksta. Aš visą laiką esu su futbolu.
– Kaip šeimos nariai su jumis sugyvena?
– Na, tai ir šeima futbolu gyvena... Turiu tokią šeimą, kuri, ačiū Dievui, palaiko mane ir patys labai jaudinasi ir dėl komandos, ir dėl manęs. Mano žmonai Ingridai – 40 metų. Ji dirba draudimo bendrovėje. Mane visada ir visur palaiko. Jaunesniajam sūnui Midui – 10 metų, vyresnėliui Lukui – 12. Abu eina į mokyklą.
– Futbolo nelanko?
– Žaidėjai jie, ko gero, nebus. Na, nebent gal treneriai. Jaunėlis lanko futbolą. Bet tik dėl to, kad jam smagu ir patinka.
– O pačiam jums pavyksta kada pažaisti futbolą?
– Iki 28 metų futbolą žaisdavau kiekvieną dieną. Suprantama, kaip mėgėjas. Bet kai rimčiau pradėjau dirbti, lyg ir laiko nėra tam. Būna, kad kur stovyklose pažaidžiam su treneriais – tada jaučiu malonumą. Bet labai didelio potraukio nėra. Labiau mėgstu bėgioti, pažaisti tenisą ar skvošą (sieninį). Kai dirbau Panevėžyje, dalyvaudavau įvairiuose bėgimuose, įveikdavau ir pusmaratonius. Tada ir šachmatais žaisdavau, prieš porą metų dalyvavau Lietuvos greitųjų šachmatų čempionate. Bet persikėlęs į Vilnių tam laiko neturiu.
– Trenerio profesija yra tokia, kai niekada negali žinoti, ar liksi savo vietoje po mėnesio. Kiek dar galioja jūsų sutartis su „Žalgiriu“? Ar turite pasiūlymų iš kitų klubų?
– Vargu, ar gali būti kokių nors pasiūlymų iš kitų Lietuvos klubų, kai dirbi „Žalgiryje“. O sutartis galioja dar metus. Ar išdirbsiu, ar neišdirbsiu tų metų, pamatysime. Pats suprantu, kad mano darbe garantijų mažai. Juk trenerio darbe – trys pralaimėjimai iš eilės ir nesvarbu, kas buvo prieš tai. Bet aš nesistengiu taip toli galvoti. Šiuo metu gyvenu gerai, mėgaujuosi tuo, ką darau, dirbu geriausiame klube, kurio rezultatai šiuo metu – geriausi. Ir žinau tiek, kad kaip bebūtų, išeidamas iš klubo treneris yra geresnis negu ateidamas į jį. Ir dabar – net niekur neišėjęs, bet dvejus metus išdirbęs „Žalgiryje“ aš esu geresnis, nei buvau čia ateidamas.
– Ar teigtumėte, kad Lietuvos futbolo lygis kyla?
– Nežinau, ar galėčiau pasakyti, kad kyla. Taip, kažkiek optimizmo suteikė Lietuvos rinktinė. Geriau nesakysiu, kad kyla, o pasakysiu, kad lygis gali kilti. Bet, kad taip būtų, reikia, kad žmonės, dirbantys dėl futbolo ir priimantys sprendimus, padarytų atitinkamus darbus. Aš visada tikiu, kad turi būti geriau. O blogai pas mus yra dėl to, kad visi nori matyti, kaip čia yra blogai. Gyvenau Anglijoje, Norvegijoje, Rusijoje. Ir visur futbolas žaidžiamas taip pat. Taip, pas mus labai daug probleminių dalykų, tokių kaip trenerių ruošimas, bet kad mūsų šalis nėra blogesnė negu bet kuri kita, faktas ir kitaip negali būti.
– Esate Lietuvos klubų flagmano treneris, dvejais metais vyresnis Edgaras Jankauskas – Lietuvos rinktinės. Vyksta trenerių kartų kaita?
– Man su tuo sutikti būtų sunku, nes toje pačioje A lygoje lietuviai treniruoja tik tris komandas. Laimį Bičkauską iš „Kauno Žalgirio“ sunku vadinti jaunesnės kartos atstovu, Robertą Poškų iš „Lietavos“ – matyt, galima. O daugiau jaunesnių ar vyresnių lietuvių trenerių A lygoje nėra.
Sakyčiau, čia yra kita tema – jauniems lietuviams treneriams pakilti nežmoniškai sunku. Aš tai supratau tada, kai išvažiavau į Angliją. Yra sistema, neleidžianti lietuviams treneriams žengti į viršų. Lietuvoje yra daug jaunų, perspektyvių, gerų ir gabių trenerių, kurie dirba su vaikais. Jie nueina į futbolo akademijas ar privačias futbolo mokyklas, dirba tenai, įgauna patirties. Po 3–4 darbo metų toks treneris turi garantuotas pajamas, užsidirba sau gyvenimui. Gal ir norėtų jis kilti į viršų, kad ir tapęs kokio nors A lygos klubo vyriausiojo trenerio asistentu, bet asistentui čia mokama pusė ar trečdalis to, ką treneris gauna dirbdamas su vaikais. Ir tada jo lygis lieka toks pat – vaikų futbolo. O kai jo viltys dūžta ir jis praranda motyvaciją, įsisuka į komercializaciją ir lieka gabus, bet neatsiskleidęs, bijantis kažkur pajudėti, nes praras pajamas. Ačiū Dievui, kad išvažiavau į Angliją, o ne baigiau Lietuvos sporto universitetą, nes su manimi būtų nutikusi lygiai tokia pat situacija. Mano, nežaidusio ir nebuvusio kažkurios komandos gerai žinomu žaidėju, vienintelė galimybė buvo išvykti į užsienį, išmokti ten ir grįžus į Lietuvą pareikšti: štai – aš. Aš kai ką dariau kitaip nei visi. Ir dabar žinau ne vieną ir net ne du lietuvius trenerius Anglijoje, Olandijoje, kurie mokosi tenai, laikosi futbolo licencijas ir nori gauti galimybę dirbti Lietuvoje.
I.Butautas, sportas.info
