V. Andriuškevičius: galvodamas apie galimą žaidimą Amerikoje, aš neradau jokių minusų

2016-07-29 07:22

Šią vasarą Lietuvos rinktinės gynėjas Vytautas Andriuškevičius nusprendė priimti naują iššūkį ir pasirašė sutartį su MLS lygoje rungtyniaujančia Portlando „Timbers“ ekipa. Po šio persikėlimo lietuvis sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio, o neseniai sudalyvavo „Talk Timbers“ radijo laidoje.

„Eurofootball.lt“ jums pateikia išsamų ir linksmą gynėjo pokalbį su šios laidos vedėjais.

- Portlande tu jau praleidai šiek tiek laiko. Kaip tau sekėsi per tą laikotarpį?

- Viskas tiesiog puiku. Net tada, kai aš atvykau čia dviems dienoms norėdamas priimti sprendimą ar noriu čia pasilikti ar ne. Tada galvojau: reikia paskaičiuoti pliusus ir minusus, kad galėčiau pasverti šį sprendimą, tačiau aš neradau nė vieno minuso. Stadionas geras, komanda yra gera, „Timbers“ yra puikus klubas, o jo gerbėjai nuostabūs. Miestas yra geras, kaip ir oras – nėra sniego (juokiasi).

- Dėl oro tu čia atvykai puikiu laiku, po kelių mėnesių jis jau bus visai kitoks.

- Patikėkite manimi, iš ten kur aš atvykau žiemos būna tikrai šaltos. Tad jei čia bus nuo nulio iki penkių laipsnių šilumos, aš ramiai vaikščiosiu su šortais (juokiasi).

- Vienas iš dalykų, kuris man yra įdomus - tu atvykai iš Lietuvos, žaidei Lenkijoje ir kitose Europos šalyse. Ar atvykęs į Ameriką patyrei didelį kultūrinį šoką?

- Man asmeniškai jis nėra toks didelis. Aš mėgstu keliauti, man patinka pamatyti skirtingas kultūras. Lietuvoje ir Lenkijoje viskas buvo labai panašu – tiek žmonės, tiek maistas. Skandinavijoje viskas buvo kitaip. Kitoks mentalitetas, kitokie žmonės, kitoks jų nusiteikimas. O Olandija buvo labiausiai europietiška šalis iš tų, kuriose aš buvau. Ten yra įvairių žmonių.

Dabar aš Amerikoje ir man viskas čia labai įdomu. Panašiai kaip keliaujant į Indiją ar Tailandą, kur viskas skiriasi. Taip pat ir čia.

- Žinau, kad sakei, jog nesi gyvenęs šalyje, kur anglų kalba yra labiausiai vartojama, tačiau tavo anglų kalba yra labai sklandi. Kaip tu tai pasiekei?

- Žinote, mes ilgą laiką buvome prijungti prie Rusijos, o kai tapome laisva tauta, mano karta nenorėjo mokytis rusiškai. Aš pats pradžioje ėjau į rusų kalbos pamokas, tačiau nenorėjau jos mokytis ir perėjau prie anglų kalbos mokymosi. Tai buvo dėl tų blogų sentimentų, nors pats ir neturėjau tos patirties.

Tad mano karta geriau kalba angliškai, tačiau vyresni žmonės, kurie dar gyveno rusų valdymo laikais, geriau moka rusų kalbą. Tačiau dabar aš nieko prieš ir kalbėti rusiškai – kuo daugiau kalbų tu moki, tuo tau lengviau gyventi.

- Kokie tavo įspūdžiai prisijungus prie šios komandos ir atsidūrus klubo drabužinėje? Nes žiūrint iš šalies, atrodo, kad tai yra labai artima žmonių grupė.

- Man tai yra pati lengviausia patirtis. Aš buvau keliose komandose, o čia visų pirma man į galva šovusi mintis – visi kalbės angliškai. Tad drabužinėje aš galiu viską suprasti. Iki šiol, kad ir kur važiuodavau, visada buvo skirtingos kalbos, o tu negali iš karto prisijungti prie pokalbio, nes tu tiesiog nieko nesupranti. Galiausiai tu pradedi net nesiklausyti, nes tu paprasčiausiai nesupranti to, kas kalbama.

Dėl to čia man labai lengva - aš galiu viską suprasti, galiu bet kada prisijungti prie pokalbio. Man tai prisijungimą prie klubo padarė labai lengvu.

- Žiūrėjau tavo interviu, kai tu dar žaidei Olandijoje ir ten tu sakei, kad tu nežiūri televizijos. Ar tai tiesa?

- Taip, aš nemanau, kad pirksiu televizorių netgi atvykęs čia. Tai yra todėl, kad nuo mažų dienų augdamas Lietuvoje supratau, jog tai atima daug laiko. Nebuvo jokių laidų, kurios praplėstų mano žinias – buvo tik kvailos laidos. Nuo tos akimirkos aš nebežiūriu televizijos, o vietoje to darau kažką kitą. Jei tu nori pažiūrėti dokumentikos ar filmą – tam yra kompiuteris ir tai labai lengva. Tiesiog manau, kad televizija pražudo daug tavo laiko, o galiausiai tu tiesiog junginėji kanalus iš vieno į kitą.

- Čia tu turi nemažai laisvo laiko, o treniruotės baigiasi anksti. Ką veiki laisvais vakarais?

- Neseniai persikėliau į naujus namus, tad visą laiką atima su baldais ir namais susiję dalykai bei skambinimas mamai klausiant ką aš turiu dar nusipirkti (juokiasi). Tačiau įprastai, kai jau priprantu prie rutinos, aš išeinu į miestą, susitinku su draugais ir ieškau kokios nors veiklos. Net norėčiau išmokti groti būgnais, vien dėl to, kad patenkinčiau save.

Aš esu tas, kuris mėgsta viską išbandyti. Nesu tas, kuris vieną dalyką darytų nuolatos, tiesiog ieškau vis naujos veiklos, kuri užimtų mano laiką ir leistų atitrūkti nuo futbolo, taip leidžiant nuo jo pailsėti.

- „Timbers“ ekipoje pastaruoju metu įgavinėji fizinę formą. Kaip manai, ar artėji prie tos fizinės būklės, kai sulaukęs trenerio pasitikėjimo galėsi išbėgti į aikštę?

- Tikrai taip. Aš su tuo niekada neturėjau problemų – nesu turėjęs antsvorio ir esu liesas vaikinas. Visgi, tai kada aš būsiu pasiruošęs, nuspręs treneriai. Čia yra visos naujausios technologijos ir treniruojantis tu gali pamatyti daugybę įvairių dalykų. Pasitreniravęs savaitę, dabar aš kiekvieną dieną jaučiuosi vis geriau ir pažiūrėsime ką nuspręs treneriai.

- Kai tik čia atvykai ir pirmosiose rungtynėse „Providence Park“ stadione pamatei fanus ir jų sukuriamą atmosferą, kokia buvo tavo pirmoji reakcija?

- Tai buvo nerealu. Dabar, kai prieš „Galaxy“ aš pirmąjį kartą buvau ant suolo, prieš rungtynes buvo atliekamas himnas, o man per kūną praėjo šiurpuliukai. Žaidžiant namuose tokie gerbėjai tau suteikia daugybę energijos ir padeda rungtyniauti. Aš esu susižavėjęs fanais ir jie man labai patiko.

Tai yra tas dalykas, kuris tave pažadina prieš rungtynes. Kai visi tave taip palaiko, man, kaip žaidėjui, tai pats geriausias jausmas.

- Kai mes pamatysime tave aikštėje. Kokį žaidėją mes pamatysime? Kaip apibūdintum save aikštėje?

- Man labai nepatinka apibūdinti save. Man daug smagiau, kai apie mane kalba kažkas kitas, pavyzdžiui, treneris.

Praleisiu šitą klausimą. Nenoriu būti tas vaikinas, kuris pasako vieną, o tada žmonės jį matydami sako: jis sakė, kad yra toks, tačiau jis visiškai to nedaro (juokiasi).

- Kiek mačiau tave treniruotėje, atrodo, kad kiekvieną kartą prašydamas kamuolio sakai „Vytas čia, Vytas čia“. Ar kreipiesi į save trečiu asmeniu?

- Iš tikrųjų tai labai greitai sakau „Vytą, Vytą“. Aikštėje aš turiu save parodyti, mėgstu būti kitokiu nei gyvenime ir kietai kovoti. Kaip tikras sportininkas - juk mes ir einame į aikštę kovoti ir laimėti. Man ir pačiam juokinga, kad kartais aš pradedu šaukti sau pačiam nesuprantama kalba, kad tik sulaukčiau dėmesio iš savo komandos draugų (juokiasi). Tai tiesiog būdas jiems parodyti, kad tu nori kamuolio ir esi laisvas.

- Sakei, kad mėgsti viską išbandyti. Iš kur įgavai tokią savybę?

- Sakydamas viską neturėjau omenyje marihuanos ir panašių dalykų (juokiasi). Jei atvirai, tai mano tėvai visada buvo plačių pažiūrų ir nenurodydavo ką man daryti. Tai yra ir vien dėl to, kad aš palikau namus labai jaunas – dar būdamas 15 metų. Būdamas 18 metų aš pradėjau skaityti knygas, o knygos ir kelionės buvo tie dalykai, kurie man atnešė tokį požiūrį. Kelionės yra tai, kas padeda man išbandyti daugybę dalykų ir praplėsti savo pasaulėžiūrą.

Aš žinau save, žinau koks esu ir man patinka nauji dalykai. Mes turime vieną gyvenimą, tad kodėl to nedarius? Jei tik turi tam galimybių. Kad ir dabar, aš pakeičiau šalį ir atvykau į Ameriką, o per atostogas aš neskrisiu namo – aš liksiu čia ir apžiūrėsiu aplinkines vietoves.

- Atrodo, kad tu esi nemažai keliavęs. Kokia tavo pati įsimintiniausia kelionė ir geriausia vieta, kurioje esi buvęs?

- Iš tikrųjų, tai nesu turėjęs tiek daug kelionių. Vienas pats buvau nuvykęs į Tailantą ir Meksiką, nes dažniausiai per atostogas aš būdavau savo nacionalinėje rinktinėje. Tad normalių atostogų aš nesu turėjęs.

Bet Meksika buvo išties įspūdinga. Man labai patiko ten esantys žmonės. Taip, kaip mes gyvename Lietuvoje, mes galvojame, jog mes gyvename blogai. Tačiau nuvykus ten tu pamatai, jog jie gyvena daug blogiau ir turi daug prastesnes sąlygas, tačiau jie yra daug laimingesni negu mes, o tai suteikia tau progą pamąstyti. Iš tikrųjų, tai mes gyvename labai gerus gyvenimus. Juk yra žmonių, kurie neturi nieko, tačiau jie yra daug laimingesni, dažniau juokiasi ir daug daugiau duoda kitiems negu mes.

- Galbūt Lietuvoje tiesiog per šalta?

- Mes turime visus keturis besikeičiančius metų laikus, o juos pamatyti yra nuostabu.