„Utenos Utenio“ gretose – iš Ispanijos grįžusi garsi žaidėja

2020-06-10 19:01 © utenosutenis.lt

Viena talentingiausių ir geriausių Lietuvos futbolininkių, nacionalinės moterų rinktinės žaidėja Liucija Vaitukaitytė prisijungė prie A lygoje rungtyniaujančios „Utenos Utenio“ merginų komandos.

„Labai džiaugiuosi, kad vėl galėsiu žaisti futbolą. Gal tai ir nebus Ispanijos lygis, bet man visada gera būti aikštėje. Žaisti – to aš labiausia trokštu“, – sužinojusi, kad visi formalumai sutvarkyti, sakė nuo 2018 m. pradžios Ispanijos aukščiausioje ir pirmoje lygose profesionalios futbolininkės duoną valgiusi L.Vaitukaitytė.

Dar vasario mėnesį lff.lt svetainei 20-metė žaidėja kalbėjo: „Kontraktą (su Santandero „Racing“) turiu iki sezono pabaigos, o konkrečių planų ateičiai kol kas neturiu. Labiausiai tikėtina, kad liksiu Ispanijoje“.

Tačiau dėl pasaulinės pandemijos ir susidariusios sudėtingos situacijos Ispanijoje buvo nutraukti visi čempionatai mažiausiai iki rugpjūčio.

Visada aikštėje trokštanti būti Liucija, grįžusi namo ilgai be futbolo neiškentė. Vos tik sušvelninus karantino sąlygas ir pradėjus treniruotis lauke, prisijungė prie „Utenos Utenio“ merginų pratybų ir išreiškė norą, kol nevyksta čempionatas Ispanijoje, padėti savo pirmojo trenerio komandai.

„Šis Liucijos sprendimas pirmiausia atskleidžia jos didžiulę aistrą futbolui. Kaip stipriai ji dega noru žaisti. Žinoma, tai ir merginų komandos trenerio įvertinimas, nes ji grįžta žaisti pas savo pirmąjį trenerį, o tai – didžiulis įvertinimas jam, kaip žmogui ir specialistui. Jos apsisprendimas apsivilkti „Utenio“ marškinėlius didelis komplimentas ir mums, kaip klubui“, – apie L.Vaitukaitytės apsisprendimą kalbėjo „Utenos Utenio“ valdybos pirmininkas Vaidotas Rastenis.

Gavus žodinį sutikimą iš dabartinio L.Vaitukaitytės klubo Santandero „Racing“, kad jis neprieštarauja kontrakto nutraukimui, kiek užtruko raštiškų perėjimo ir kitų formalumų tvarkymas, tačiau viskas išsisprendė ir žaidėja jau tapo visateise „Utenos Utenio“ nare.

„Jaučiuosi puikiai vėl matydamas žaidėją prie kurios ugdymo šiek tiek prisidėjau. Tokio kalibro žaidėja duos daug naudos tiek moterų futbolui apskritai, tiek lygai, tiek mūsų klubui ir jaunai komandai. Netikėjau, kad tai įvyks, bet labai laukiau. Merginos džiaugiasi. Nežinau kaip bus rungtynėse, bet šiandien visos nusiteikę dar nuoširdžiau dirbti, – apie Liucijos sugrįžimą į Uteną kalbėjo „Utenio“ merginų komandos treneris Arūnas Rastenis.

Tiesa, Liucija šiuo metu baigia gydytis nedidelę traumą ir pirmame A lygos ture mače su „Kauno Žalgiriu“ negalėjo padėti „Utenos Uteniui“. Ar ją jau išvysime aikštėje sekmadienį rungtynėse su Gargždų „Banga“, kol kas nežinia, bet kaip sakė pati žaidėja: „Labai tikiuosi, kad bent pusvalandžiui išleis“.

Dabar saugės pozicijoje rungtyniaujanti žaidėja, futbolininkės karjerą pradėjo kieme, su šeimos nariais ir draugais, vėliau atstovavo Kazimiero Būgos gimnazijai seniūnijų mokyklų futbolo žaidynėse „Ežiogolas“ . Čia jos debiutas įvyko, kai jai buvo vos 7-eri. Įvairiuose turnyruose žaidė Dusetų „Ainių“ komandoje.

Bet, kaip sako pati ir Liucijos tėtis, futbolo entuziastas Rimas Vaitukaitis, tikrojo futbolo paslapčių ji pradėjo mokytis pas trenerį Arūną Rastenį, tuo metu Utenoje treniravusį 1998 m. gimusių berniukų komandą. Dvejais metais jaunesnė mergaitė drąsiai žaidė krašto gynėjos pozicijoje berniukų komandoje turnyruose ir šalies vaikų pirmenybėse bei stebindavo visus savo sprendimais, prasiveržimais kraštu bei perdavimais.

„Ši maža mergaitė kažkada ir privertė mane pradėti svajot apie moterų futbolą Utenoje. Svajonės pildosi“ – prisipažino treneris.

Bet tuo metu Utenoje dar nebuvo merginų komandos, tad merginų čempionatuose Liucija atstovavo Visagino, Vilniaus MFK „Žalgiris“ ir MFA „Žalgiris“ bei Kauno „LSU-Žaros“ (dabar „Kauno Žalgiris“) komandoms, o 2016 m. debiutavo UEFA moterų Čempionų lygoje atstovaudama Šiaulių „Gintrai-Universitetui“.

L.Vaitukaitytė 2017 ir 2018 m. buvo išrinkta geriausia Lietuvos jaunąja žaidėja. Būdama 12-os ji debiutavo aukščiausioje Lietuvos moterų futbolo lygoje, o moterų rinktinėje – vos sulaukusi 15-os. Dar pernai ji atstovavo vienai pajėgiausių Ispanijos ekipų „Sevilla“, tačiau, norėdama gauti daugiau žaidybinės praktikos, nusprendė žengti žingsnelį atgal ir pasirinko pirmoje lygoje rungtyniaujančią Santandero „Racing“ komandą, o pasaulinė situacija suteikė jai galimybę grįžti į gimtinę.

Liucija, kas lėmė tavo apsisprendimą prisijungti prie „Utenio“?

Visų pirma, Utena man yra artimiausias miestas. Čia ilgai žaidžiau vaikystėje, todėl labai malonu grįžti. Su komanda dirba ir mano pirmasis treneris Arūnas, kurį gerai pažįstu ir kuriuo pasitikiu.

Keltą savaičių treniravaisi su komanda, kokie tavo įspūdžiai?

Daugelis merginų tik kiek daugiau nei trejus metus, o kai kurios ir dar mažiau žaidžia futbolą. Todėl natūralu, kad trūksta technikos, bet man labai patinka jų nusiteikimas, puikus treniruočių lankomumas, manau, kad tai yra didelis trenerio nuopelnas. Visos žaidėjos labai stengiasi, gaunasi ar ne, nesvarbu, bet stengiasi ir bando ištaisyti klaidas. Žavi komandos užsispyrimas. Mėgėjiškose komandose tokios drausmės, kokia yra „Utenyje“ neišvysi.

Pirmosiose sezono rungtynėse komanda patyrė skaudų pralaimėjimą, kaip galvoji ar atsakomybė, kuri guls tau ant pečių, nebus per didelė?

Gal tai nuskambės kiek egoistiškai, bet man nėra labai svarbu, ko iš manęs tikisi kiti ir ko laukia. Jei jie laukia, kad viena laimėsiu rungtynes, to nebus. Noriu čia žaisti ne dėl pergalių, bet paties futbolo žaidimo, rungtyniavimo, azarto, kovos. Suprantu, kad nebus labai smagu, jei pralaimėsime dideliu skirtumu, bet aš tikiu, kad jei merginos visos save atiduos, skaudžių pralaimėjimų nebus. Labai svarbu, kad mes viena kitai padėtume aikštėje, norėtume žaisti ir siekti teigiamo rezultato. Tuomet galime ir laimėti.

Kokius tikslus keli sau asmeniškai?

Pasiimti iš kiekvienų rungtynių maksimalią naudą sau. Išlaikyti fizinį pasiruošimą. Teks daugiau gintis, o tai reikalauja daug fizinių jėgų. Nors esu komandinė žaidėja, bet gali tekti kiek daugiau žaisti individualiai. Ispanijoje žaidžiamas komandinis futbolas, individualiais veiksmais rezultato ten nepasieksi. Čia gali pasitaikyti progų pademonstruoti individualius sugebėjimus, o tai taip pat į naudą.

Ar teko stebėti Lietuvos moterų pirmenybes pastaraisiais metais? Ką gali pasakyti apie bendrą moterų A lygos lygį?

Stebėjau savaitgalį rungtynes tarp Šiaulių „Gintros“ ir Vilniaus MFA „Žalgirio“. Tikėjausi daugiau. Bet suprantu, kad kai pati esi aikštėje, viskas atrodo kitaip, atrodo, kad viskas vyksta greičiau yra mažiau erdvės, nei tuomet, kai žiūri iš šalies, ypač ekrane. Todėl mano nuomonė kol kas yra subjektyvi. Kai pati būsiu aikštėje, bus galima kalbėti objektyviau. Smagu, kad apie moterų A lygą dabar kalbama vis daugiau, tuo pačiu ir daugiau reklamos. Šioje srityje lyga paaugo.

Kokie tavo ateities planai?

Planuojama, kad Ispanijoje rugpjūtį prasidės pasiruošimas sezonui. Bet  rinka šiuo metu yra sudėtinga. Labai nedaug žaidėjų keliasi į kitus klubus. Situacija tokia, kad daugelis renkasi saugų variantą ir lieka. Nežinau, gal liksiu Santandere. Šis sezonas buvo nepilnas, jaučiuosi ne visiškai įrodžiusi, ką sugebu. Jau buvau išsikovojusi tvirtą vietą pagrindinėje sudėtyje ir viskas staiga baigėsi. Tikrai noriu daugiau pasiekti su šia komanda. Dar vienas akstinas pasilikti – trenerio pasitikėjimas. Kalbėjomės su juo ir jis pasakė, norintis jog pasilikčiau ir džiaugiasi, kad turėsiu žaidybinės praktikos.

Ko palinkėtum dabartinei savo komandai – „Utenos Uteniui“?

Norėčiau, kad „Utenis“ šį sezoną įkąstų ne vienai komandai. Linkiu, kad padėtume viena kitai ir sukandus dantis, demonstruodamos pasiaukojimą aikštėje, pasiektume pergalių, kad ir kaip sunku tai atrodytų dabar.