Jai vos 24-eri, tačiau iš Šilalės kilusi mergina ne tik spėjo tapti geriausia Lietuvoje, išbandyti save Kosove, bet ir mintimis nuklysti į profesionalios žaidėjos karjeros pabaigą bei sugalvoti, ką norėtų veikti toliau.
„Labai noriu siekti teisėjos, galbūt salės futbolininkės, o gal net trenerės karjeros“, – šypsosi geriausia 2017 metų Lietuvos futbolininkė Ugnė Šmitaitė.
Ugne, kaip prasidėjo tavo pažintis su futbolu?
Mano pažintis įvyko kiemo aikštėje, kuri atrodė tarsi nuokalnė, tačiau tai buvo didžiausia veja Šilalėje aplink mūsų daugiabučius. Dauguma mano draugų buvo vaikinai, kurių dėka ir aš užsikrėčiau meile futbolui. Man buvo 10 metų, kai geriausias draugas pasiūlė pradėti lankyti futbolo treniruotes. Iš pradžių buvome dvi mergaitės, bet galiausiai likau viena berniukų būryje. Pirmųjų spyrių ar perdavimų gerai nepamenu, bet žinau, kad akys ir širdis degė bėgti ir atimti kamuolį.
Koks buvai vaikas?
Kaip mama sakydavo, velnio nešta ir pamesta. Buvau ir esu aktyvumo bomba, nemoku sėdėti vietoje ir nieko neveikti. Kartais atrodo, kad net pykstu ant žmonių, kurie tiek mažai daro ir tingi. Vaikystėje lankiau viską: krepšinį, tinklinį, šokius, dainavimą, dramą, lengvąją atletiką, pianiną, kol galiausiai apsistojau ties mėgstamiausiomis veiklomis, kurios beveik visos susijusios su futbolu.
Per vienas Kalėdas paprašiau tėvelių, kad padovanotų man tikrą futbolo aprangą. Šilalėje buvo kiek sudėtingiau ją rasti, todėl gavau krepšinio aprangą. Jaučiausi kieta, nes tuo metu tai buvo viena populiariausių aprangų. Bet kai pagalvoju, tai nebuvo vienintelė apranga, kurią tėvams teko pirkti. Kadangi turiu dar dvi seses, visoms reikėjo nemažai rūbų, kurių reikalaudavo mūsų lankomi užsiėmimai. Ir tik dabar galiu suvokti, kad mano vaikystė buvo tikrai labai vykusi, nes turiu tokius tėvus, kurie visada stengėsi išpildyti mūsų svajones ir užgaidas.
Futbolas buvo laisvalaikis ar gyvenimo būdas?
Nebūdavo nė dienos be futbolo, kartais iki išnaktų spardydavome kamuolį su draugais. Žiūrėdavau Lietuvos vyrų rinktinės rungtynes, žinoma, futbolą, kuris vyko Šilalėje. O domėtis futbolo pasauliu pradėjau tik nuo kokių dvidešimties metų, nes visą ankstesnį laiką aš tiesiog juo mėgavausi ir žaidžiau, svajojau. Kai patekau į pirmąją Lietuvos rinktinę, man buvo 15 metų. Būtent tada, tapusi jaunių iki 17 m. rinktinės nare, ir supratau, kad futbolas – ne tik pramoga.
Pati iki 18 metų treniravausi su vaikinų komanda Šilalėje, nes nebuvo kito pasirinkimo, nebuvo merginų ekipos. Su vaikinais buvo smagiau, tikslesni perdavimai, stipresnės dvikovos. Taip užsigrūdinau, o atstovauti merginų komandai vykdavau į Tauragę. Kartais būdavo incidentų su mama: jei susipykdavome, ji sakydavo, kad neveš manęs į rungtynes, bet maldavimai ir prašymai padėdavo.
Kodėl pasirinkai Kauną?
Mane jau anksčiau traukė Kaunas, kai atvykau čia studijuoti ir gyventi. Tikrai nesigailiu, nes Kaune atradau ne tik futbolą, bet ir kitokias jo atšakas.
Ką dar veiki, be futbolo?
Teisėjauju. Dirbu vyrų komandų rungtynėse, esu teisėja asistentė. Labai mėgstu šį darbą, tai mano hobis.
Tapai geriausia 2017-ųjų Lietuvos futbolininke. Tai tau didelis įvertinimas?
Tai vienas didžiausių įvertinimų, kokių gali sulaukti. 2017-ųjų geriausių rinkimai vyko kitaip nei anksčiau, todėl labai nustebau, kad atsirado tiek mane palaikančių žmonių. Man pačiai tai buvo vieni sudėtingiausių ir daugiausiai iššūkių atsiuntę metai. Svajojau išvykti rungtyniauti į užsienį ir tai pavyko. Man šį titulą padėjo laimėti mano užsispyrimas, noras, ryžtas ir valia. O toliau viską sudėliojo žmonės, kurie balsavo.
Legionierės duoną išbandei Kosove. Kaip ten atsidūrei?
Gal skamba keistai, kad žaidžiau Kosove, bet taip, aš ten buvau (juokiasi). Pamačiau kitą kultūrą, kitokį gyvenimo stilių, kitą treniravimą ir žaidimą. Dabar galvoju, kad ne visada reikia nerti stačia galva. Įspūdžiai liko įdomūs, bet ne patys geriausi. Ten nuvykus reikėjo treniruotis lauke, aptvertame vieline tvora, o žolė – trauklapių lapai.
Iškart po kelionės per pirmąją treniruotę sekėsi nekaip, todėl komanda ir visas personalas buvo nepatenkinti. Tačiau jau per pirmąsias kontrolines rungtynes atsiskleidžiau ir tapau komandos dalimi. Nepaisant to, kad Kosovo klubas liko skolingas pinigų, esu laiminga, nes pabandžiau ir supratau, jog man jau per sunku siekti profesionalės karjeros. Puikiai susibendravau su komandos merginomis ir dabar tęsiame bendravimą.
Debiutavai ir pirmą kartą suburtoje Lietuvos salės futbolo moterų rinktinėje.
Mėgstu save atrasti vis naujoje srityje ir džiaugiuosi, kad išbandžiau salės futbolą. Pajaučiau aistrą dar vienai futbolo atšakai. Jau buvau pamiršusi tokį didelį adrenalino antplūdį.
* * *
Karjeros kelias
Klubai:
2009–2011 m. Tauragės „Tauras“
2012–2013 m. „Akmenė“
2015–2016 m. „FM Kaunas“
Nuo 2017 m. Kauno „Žalgiris“; buvo išvykusi į „KF Hajvalia“ (Kosovas)
Rinktinės:
Buvusi Lietuvos WU–17 ir WU–19 rinktinių žaidėja, dabar Lietuvos nacionalinės rinktinės futbolininkė.
Gediminas Žygelis/sportlandmagazine.lt
