Futbolą galima žaisti visada, visaip, ir visur. Puikus to pavyzdys - Pavelas Smolkovas. Lyg universalus karys 32 metų vilnietis praėjusiais metais savo malonumui suspėjo sužaisti tradicinio futbolo, salės, paplūdimio bei mažojo futbolo varžybose ir atstovauti net trims skirtingoms rinktinėmis.
Kaip ir daugelis žaidėjų, P. Smolkovas pradėjo nuo tradicinio futbolo ir tai megėjiškai daro iki šiol, tačiau tuo pačiu stengiasi palaikyti sportinę formą ir dalyvauti visuose įmanomuose turnyruose.
2016 metais P. Smolkovas rungtyniavo Salės futbolo A lygoje, Paplūdimio futbolo pirmenybėse, Sekmadienio lygoje, Įmonių lygoje ir Mini futbolo lygoje, o savo įgūdžius taip pat išbando tarptautinėje arenoje - daugiau nei šešerius metus žaidžia Lietuvos salės futbolo rinktinėje, yra nemažai kartų atstovavęs paplūdimio futbolo rinktinei, o pernai išbandė jėgas su mažojo futbolo entuziastais jų organizuojamame žemyno čempionate.
Visgi labiausiai P. Smolkovas pažįstamas kaip ilgametis Vilniaus "Bekento" narys. Su šia ekipa 2012 metais jis iškovo šalies čempionų vardus. Dabar vilnietis laukia dar vieno iššūkio - Lietuvos salės futbolo rinktinė sostinėje žais Europos čempionato (UEFA Futsal EURO) atrankos varžybose.
Sausio 27-29 dienomis lietuviai "Siemens" arenoje susitiks su Prancūzijos ir Andoros komandomis. Prieš artėjantį turnyrą P. Smolkovas LFF.lt papasakojo savo istoriją ir pasidalino mintimis apie salės futbolą bei laukiančias kovas.
- Kaip prasidėjo jūsų kelias futbole?
- Kaip ir daugelis, pradėjau žaisti futbolą dar kieme ir norėjau kuo ankščiau pradėti lankyti treniruotes, bet tuo metu nebuvo daug futbolo mokyklų. Nuo aštuonerių pradėjau treniruotis pas Dovydą Morkų. Po kelerių persikėliau į Vilniaus futbolo mokyklą ir treniravausi pas Viktorą Osetrovą. Su juo kartu augau ir kaip asmenybė, ir kaip žaidėjas. Už tai esu labai dėkingas. Turėjome stiprią 1984-ųjų metų gimimo vaikinų komandą, kurioje žaidė tokie futbolininkai kaip Saulius Mikoliūnas, Mindaugas Kalonas, Jurijus Mamajevas ir kiti, kurie iki šiol dar žaidžia.
Toje sporto mokykloje ir augau bei žaidžiau iki 17-18 metų. Vėliau mes persikėlėme į Vilniaus „Šviesą“, kuri žaidė I-ojoje lygoje ir iškopėme į aukščiausią divizioną. Dar sezoną sužaidžiau ir baigiau pasirodymą didžiajame futbole.
- Kas privertė pasukti į salės futbolą ir kaip atsidūrėte „Bekente“?
- Kaip ir dažnam žaidėjui, man nelabai pavyko įsitvirtinti profesionalų futbole, bet aš norėjau žaisti. Kažkam pagal žaidimo stilių, mąstymą labiau tinka salės futbolas, kitiems – tradicinis futbolas.
Su sale susipažinau seniai, žiemą, kai dar žaidžiau „Vilniuje“. Tuo metu susipažinau su Eduardu ir Jurijumi Morozais - tuometiniu „Bekento“ treneriu ir direktoriumi. Jie pasiūlė pabandyti salės futbolą. Sužaidžiau vienerias rungtynes ir mane tai užkabino. Kai baigiau reikalus lauko futbole, grįžau į „Bekentą“. Man Futsalas patiko ir ten jaučiausi gerai.
- Kas Jums labiausiai patinka šiame žaidime?
- Jeigu kalbėti apie mūsų čempionatą, tai reikalauja fizinių jėgų ir greito mąstymo. Labiausiai mane veža, suprantama, įvarčiai ir žaidimo greitis. Standartinėse situacijoje namų darbų ir kombinacijų išpildymas taip pat teikia pasitenkinimą, kai pavyksta išpildyti visus sumanymus.
- Ar salės futbolo žaidėjas aikštėje jaučia didesnį spaudimą, nei įprasto futbolo metu?
- Manau, kad taip, nes klaidos kaina yra didelė. Jeigu padarai klaidą, kontratakos metu turi vienu žaidėju mažiau ir tai gerokai pavojingiau. Lauko futbole tu turėtum daugiau laiko ištaisyti savo klaidą, arba kolegos turėtų didesnę galimybę ją ištaisyti.
- Kuo užsiimate už aikštės ribų? Kaip pavyksta suderinti darbą su žaidimu?
- Dirbu viename iš bankų. Šiuo metu negaliu sakyti, kad kenčia darbas ar Futsalas. Jei situacija būtų tokia, kad reikėtų dėliotis darbus du kartus per dieną, tai būtų sudėtingiau. Nėra sunku suderinti, nes treniruotės vyksta ne taip dažnai, įprastai komandos treniruojasi po du kartus į savaitę. Jei reikėtų pereiti į kitą lygį, tuomet reikėtų rinktis - Futsalą arba darbą.
- Pats žaidžiate ir Sekmadienio lygoje, ir įvairiuose kituose turnyruose. Daug kur suspėjate...
- Bandau žaisti visur, kur tik galima. Važiavau ir į mažojo futbolo turnyrus, taip pat užsiimu ir paplūdimio futbolu. Norisi palaikyti savo formą ir žaisti tiek, kiek sveikata leidžia. Esu atviras viskam.
- Šį sezoną „Bekentas“ žengia trečioje Lietuvos Futsal A lygos vietoje ir atsilieka nuo lyderių Panevėžio „Baltijos“ penkiais taškais. Kaip vertinate komandos rezultatus?
- Kaip ir kiekvienais metais, mūsų tikslas čempionate yra pirma vieta. Tik pirma vieta suteikia galimybę varžytis UEFA klubinių varžybų atrankoje. Kitos vietos to negali suteikti. Šiais metais čempionatas yra tikrai konkurencingas ir įdomus. Šiuo metu esame patenkinti pastovumu ir gerai suprantame vienas kitą. Galbūt galėtume būti geriau susižaidę ir norėtųsi turėti daugiau treniruočių, bet ne visada tai pavyksta suderinti su asmeniniu gyvenimu.
- Kelerius metus žaidžiate už salės futbolo rinktinę. Kaip vertinate dabartinę situaciją ir atmosferą komandoje?
- Atmosfera komandoje - tikrai gera, tačiau trūksta susižaidimo ir norėtų žaisti kartu daugiau. Prieš atrankos rungtynes į komandą ateina vis naujų žaidėjų, tuomet reikia aiškinti kokiu stiliumi rungtyniaujame ir kokį žaidimą propaguojame. Tad gana sudėtinga žaisti su naujais partneriais.
- Rinktinėje, be Jūsų, yra dar trys „Bekento“ nariai Arsenijus Buinickis, Justinas Zagurskas ir Artūras Juchno. Ar tai padeda lengviau surasti bendrą žaidimą rinktinėje?
- Mes nedažnai būname viename ketvertuke, bet, kai taip susiklosto, būna kažkiek lengviau. Tačiau rinktinėje žaidimo braižas yra skirtingas ir klaidos atsakomybė yra didesnė. Todėl viskas yra kiek kitaip nei klubiniame futbole.
- Salės futbolo rinktinė pirmą kartą žais atrankos rungtynes Vilniuje ir „Siemens“ arenoje. Su kokiomis nuotaikomis pasitinkate šį išbandymą?
- Visi mes laukiame, nekantraujame bei ruošiamės šiam turnyrui. Jaučiame didelę atsakomybę, nes pirmą kartą žaisime čia. Ankščiau žaidėme tik Kaune arba Kėdainiuose. Labai įdomu bus pamatyti, kaip mus palaikys sostinėje.
- Kaip vertinate mūsų varžovus turnyre – Prancūziją ir Andorą?
- Kalbėjome prieš burtus, kad labiausiai, ko nenorėjome gauti - tai Prancūzijos (juokiasi). Iš tiesų, tai stipri komanda. Atsižvelgiant į paskutinius tarpusavfio rezultatus, galima spręsti, jog kova bus sunki. Kalbant apie Andorą, prieš mėnesį apie juos nieko nežinojau, tačiau pasidomėjau, jog pastaruoju metu žaidė dvi draugiškas rungtynes su mums pažįstamais estais ir abi jas laimėjo. Praėjusią savaitę jie taip pat laimėjo prieš graikus. Tai šį tą pasako. Jei kažkas galvoja, kad Andora bus lengvas varžovas, taip tikrai nebus. Kausimės ir stengsimės pasiruošti tam geriausiai.
- Lietuva yra tarp kandidačių pasaulio futsalo čempionatą 2020 metais. Kaip vertinate potencialią galimybę turėti ši turnyrą mūsų šalyje?
- Aišku, tai būtų smagus renginys, kuris leistų daugiau žmonių sužinoti apie salės futbolą. Taip pat bus įdomu pamatyti, kokių veiksmų mes imtumėmės, kad patobulintume savo lygį jam surengti. Nesinorėtų būti tame čempionate „patrankų mėsa“. Tad tai būtų dviguba atsakomybė – surengti tokį renginį ir neprastai jame atrodyti.
Kaip salės futbolo žaidėjui, pasirodyti pasaulio futsalo čempionate ir sužaisti prieš geriausias komandas būtų svajonė. Visgi, nemanau, kad jame žaisčiau, kai būsiu sulaukęs tokio amžiaus (šypsosi) ir galbūt tektų užimti žiūrovo rolę. Be to, tokiame turnyre pasirodyti norėtų ir kiti žaidėjai iš lauko futbolo.
- Kokie Jūsų paties ateities tikslai?
- Klubiniu požiūriu norisi sugrąžinti „Bekentui“ Lietuvos čempionų titulą. Taip pat norėčiau prisidėti prie Futsalo populiarinimo Lietuvoje.
