Lietuvos merginų (iki 17 metų) futbolo rinktinę pagal UEFA programą konsultavęs šveicaras Kaanas Kahramanas teigia, jog per šį laikotarpį patobulėjo tiek mūsų futbolininkės, tiek treneriai, o šalies moterų futbolui svarbu pasinaudoti įgauta patirtimi bei tęsti pradėtus darbus.
Futbolo treneriu “Basel” klubo akademijoje ir UEFA jaunimo konsultantu dirbantis K. Kahramanas į Lietuvą pirmą kartą atvyko praėjusių metų pradžioje – panašiu metu, kai komandos technines direktorės pareigas pradėjo eiti vėliau trenere paskirta Ieva Kibirkštis.
36 metų šveicaras per tą laiką turėjo galimybę ne kartą iš arti susipažinti su komandos trenerių darbu ir pateikti savo pasiūlymus bei patarimus. Praėjusią savaitę jis į Lietuvą grįžo stebėti Europos merginų futbolo čempionato finalinių varžybų.
Alytuje, Šiauliuose ir Marijampolėje vykusios rungtynės išryškino nemažus skirtumus, kurios būna šiose amžiaus grupėse tarp pačių stipriausiųjų ir kitų varžovių. Visas 80 minučių grumtis su elitinėmis varžovėmis ir pademonstruoti savo sugebėjimus buvo itin sudėtinga užduotis ne tik Lietuvos ekipai.
“Nežinau, kiek daug šalių šioje amžiaus grupėje per kelias dienas galėtų varžytis su pirmojo pasaulio reitingo septintuko valstybėmis ir nepalūžti”, - turėdamas omenyje lietuvaičių dvikovas su Vokietija ir Olandija kalbėjo K. Kahramanas.
Mūsų komandos varžovių pajėgumą savotiškai išryškino rungtynės tarp Vokietijos ir Anglijos. Prieš puikiai sustyguotą vokiečių mechanizmą anglės neturėjo argumentų – daugkartinės Europos čempionės nugalėjo rezultatu 8:0. Prieš kelias dienas vokietės tokiu pat skirtumu įveikė Lietuvą, nors iki pertraukos pirmavo tik 1:0 ir antrąjį kėlinį turėjo vienos žaidėjos persvarą.
Apie savo vaidmenį, Lietuvos rinktinės progresą, žaidėjų sugebėjimus ir moterų futbolą kitose šalyse K. Kahramanas papasakojo WU17.lt svetainei.
- Koks buvo Jūsų vaidmuo kaip konsultanto?, - paklausėme K. Kahramano.
- Dirbu jaunimo treneriu Šveicarijoje, Bazelio klube. Pagal UEFA programą buvau pakviestas talkinti Lietuvos WU17 rinktinės treneriams techniniais klausimais – planavimo, periodizacijos, taktikos, bendrų principų. Mano pirmas vizitas vyko 2017-ųjų sausį. Nuo to laiko buvau susitikęs su komanda 7 kartus.
Visada stengdavausi incijuoti diskusiją tarp trenerių. Abi pusės turėjo galimybę iš to pasisemti įdomių idėjų savo komandoms ir patobulinti tam tikrus dalykus. Mano pagrindinė užduotis buvo pasistengti peržiūrėti tam tikras detales iš kito požiūrio. Tuomet vėl diskutuodavome apie futbolą. Kiekvienas susitikimas su šiuo trenerių štabu buvo labai įdomus, nes jie norėjo patobulinti kiekvieną smulkmeną.
- Kokie buvo Jūsų įspūdžiai po pirmų vizitų? Ką išvydote finalinio etapo rungtynėse?
- Atvykęs į Lietuvą radau puikią komandą su plataus akiračio treneriais, kurie norėjo tobulėti ir kuo geriau komandą paruošti prieš finalinio turnyro iššūkius. Treneriai po truputį pradėjo diegti savo principus ir filosofiją. Manau, kad tie, kas žiūrėjo finalinio etapo rungtynes, matė tuos žaidimo principus ir matė rinktinę, kuri kovojo už Lietuvą kiekviename aikštės centimetre.
- Kiek patobulėjo visa komanda? Kaip įvertintumėte trenerių štabo darbą ir progresą?
- Per pastaruosius pusantrų metų komanda ryškiai patobulėjo, ypač iš fizinės pusės. Žaidėjos sugebėjo per 7 dienas stoti į kovą trimis aukščiausio lygio varžovėmis. Merginų rezultatai vertinant pagal nubėgtą atstumą aikštėje buvo įspūdingi. Taktiškai komanda taip pat patobulėjo, išmoko apsiginti savo zonoje, viena prieš vieną. Iš psichologinės pusės taip pat buvo nelengva pasiruošti tokiam turnyrui, tačiau po nesėkmės pirmose rungtynėse merginos pademonstravo drąsą.
Rinktinės treneriai nuolat dirbdami akademijoje taip pat ženkliai progresavo. Jie stengdavosi įvertinti kiekvieną detalę, mokytis, ieškoti ir dirbti pagal modernų futbolo mąstymą. Mačiau, kaip kartais jie dirbdavo naktimis, kad galėtų pasiruošti kitai dienai, įvertinti savo darbą. Žaidėjoms treneriai suteikė daug pasitikėjimo savo jėgomis. Šis jaunas trenerių kolektyvas įgijo svarbios patirties ruošiantis tokiam turnyrui ir dirbant jame.
Suteikdama šansą užimti vyriausios trenerės pareigas moteriai Lietuvos futbolo federacija pasielgė ryžtingai ir pasiuntė reikšmingą žinią. Manau, kad Ieva Kibirkštis atliko puikų darbą pagal turimas galimybes. Ji yra tikra profesionalė žaidėjų psichologijos srityje. Tai buvo matyti, pavyzdžiui, kaip po pirmų nesėkmių ji paruošė komandą rungtynėms su Vokietija. Tikiuosi ir tikiu, jog toliau bus einama šiuo teisingu keliu. Taip moterų futbolas Jūsų šalyje gali sparčiai tobulėti.
- Kaip įvertintumėte individualių žaidėjų perspektyvas? Ar gali jos papildyti saugusiųjų rinktinę, tapti profesionaliomis žaidėjomis? Kurios futbolinninkės paliko įspūdį?
- Žinoma, šioje komandoje daug merginų, kuriomis, manau, galėsite džiaugtis ateityje vyresniųjų rinktinėse. Kalbėti apie profesionalią karjerą kalbėti ir kažką prognozuoti iš anksto sudėtinga.
Čempionate gerai pasirodė vartininkė Meda Šeškutė, ypač žinant, kad ji yra dviem metais jaunesnė, ir ne taip senai pradėjo treniruotis kaip vartininkė. Profesionalumu, atsidavimu aikštėje bei už jos ribų sužavėjo Loreta Rogačiova. Labai protinga žaidėja, kuri gerai skaito žaidimą, yra Ugnė Lazdauskaitė. Techniškiausia tarp savo bendraamžių - Judita Sabatauskaitė, nubėtu atstumu išsiskyrė Dorotėja Aidukaitė. Kapitonė Gintarė Blažytė pagal savo amžių pasižymi psichologiniu tvirtumu ir sugebėjo šauniai vadovauti komandai per kone svarbiausią turnyrą Lietuvos moterų futbolo istorijoje.
Galėčiau toliau vardinti visas kitas komandos žaidėjas, nes kiekviena iš jų turi stiprių savybių ir nusipelnė būti šio čempionato dalimi. Tikiuosi, jog jos tinkamai pasinaudos šia patirtimi, ją perduos į savo klubines komandas, ir toliau nuolat tobulės bei vieną dieną pasibels į moterų rinktinės duris.
- Po pirmųjų čempionato rungtynių viešumoje pasigirdo abejonių dėl to, ar Lietuvai vertėjo organizuoti tokį finalinį etapą savo šalyje, ar ne per anksti dalyvauti tokio lygio varžybose. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu? Kaip mūsų šalis gali lygintis kitų varžovių kontekste?
- Manau, kad tai geras metas organizuoti tokias varžybas. Dėl šio turnyro moterų futbolas sulaukė daugiau susidomėjimo. Rungtynių prieš suomes ir vokietes pirmųjų kėlinių rezultatai parodė, jog taip pat galite kovoti.
Ko gero ne visi žino, jog vokietės laimėjo merginų čempionatą šešiskart, o Olandijos moterų rinktinė yra Europos čempionė. Šios šalys turi daugelį metų siekiančias futbolo tradicijas, profesionalias moterų futbolo lygas, kur žaidėjos gali gyventi iš futbolo kaip profesijos.
Vokietijoje, kaip ir mano šalyje Šveicarijoje, moterų lygos treneriams privaloma UEFA “A” licencija. Šveicarijoje turime 25 tūkstančius futbolą žaidžiančių merginų ir moterų, visas rinktines treniruoja moterys, bet į šį čempionatą Šveicarija nepateko.
Vokietės pasaulio reitinge žengia 3 vietoje, olandės 7 pozicijoje, o Lietuva yra 91-oje pozicijoje. Nežinau, kiek daug šalių šioje amžiaus grupėje per kelias dienas galėtų varžytis su pirmojo pasaulio reitingo septintuko valstybėmis ir nepalūžti.
Pasinaudodami šiuo čempionatu po truputį galite kilti aukščiau. Svarbu, jog Jūsų klubų treneriai išnaudotų šia patirtį, padarytų išvadas ir toliau siektų žaidėjų tobulėjimo. Manau, kad visoms Jūsų šalies rinktinėms yra ko pasimokyti iš šios WU17 komandos atsidavimo, nusiteikimo ir žaidimo principų laikymosi tarptautinėse rungtynėse.
- Kokį įspūdį paliko čempionato varžybų organizacija, atmosfera, mūsų šalis?
- Buvo tikrai nuostabu matyti kaip daug žmonių stengėsi, padėjo ir buvo malonūs. Čempionatas buvo puikiai organizuotas, atmosfera puiki. Ypač Alytuje žiūrovai gerai palaikė Lietuvos komandą. Apskritai, mane sužavėjo ši graži šalis ir jos žmonės. Susipažinau su daug žmonių ir atradau naujų draugų.
