© Eurofootball.lt
Primename, kad savo straipsnius galite siųsti adresu [email protected]
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=articles&id=5991"]I-oji straipsnio dalis[/link]
Tęsinys
Juodasis periodas (1975-1983)
Praradęs geriausius žaidėjus klubas dėl finansinių sunkumų neturėjo kuo juos deramai pakeisti. Nuo 1974 rugpjūčio iki 1978 birželio klubas neįsigijo nei vieno žaidėjo. Buvęs “Chelsea” žaidėjas Eddie McCreadie sugrąžino komandą atgal į pirmąjį divizioną su keliais veteranais bei jaunimu, iš kurio labiausiai išsiskyrė vos aštoniolikos metų kapitono raištį gavęs Ray‘us Wilkinsas. 1979 klubas užėmė 16 vietą, 1980 – paskutinę 22-ą ir vėl iškrito į antrą divizioną. Klubui nepadėjo net Peterio Osgoodo sugrįžimas. Wilkinsas po sezono buvo parduotas „Manchester United“ klubui, kad būtų palengvinta klubo finansinė padėtis. Problemų kėlė ir fanų elgesys. Riba tarp aistros ir chuliganizmo tais laikais tapo pavojingai siaura.
Ši krizė sukėlė dar vieną problemą. Norėdami palengvinti finansinę būklę komandos savininkai netgi pardavė stadioną. Nedaug tetrūko, kad Stamford Bridge‘as būtų nugriautas, o klubui būtų tekę dalintis stadionu su „Fulham“ arba „Queen‘s Park Rangers“ ekipomis.
Nesėkmės tęsėsi ir aikštėje. Treneriai keitėsi, sėkmės nebuvo, žaidėjams nebuvo mokami atlyginimai, o bankai nebegrynino “Chelsea” čekių. Vos 6009 žiūrovai 1982 stebėjo rungtynes su Orient, o ir jie neturėjo kuo džiaugtis – komandos žaidimas buvo apgailėtinas.
1982 “Chelsea” gelbėtoju tapo Kenas Batesas. Jis už simbolinę vieno svaro sumą nusipirko klubą su visomis skolomis. Tiesa, verslininkas nesiryžo užsikrauti sau ant pečių dar didesnių skolų ir nepirko stadiono, tačiau vėliau dėl to gailėjosi. Tuometę situaciją klube jis vėliau apibūdino taip: „Tai buvo visuomeninis klubas, šeštadieniais susirenkantis pažaisti futbolą“. Nesisekė niekas – nuostolius nešė net pinigams uždirbti klubo organizuota loterija.
1982-83 metų sezonas buvo blogiausias per visą “Chelsea” istoriją. Sezonas prasidėjo pakankamai neblogai, tačiau vėliau komandos rezultatai labai suprastėjo. Sezonui artėjant prie pabaigos komanda net 9 turus iš eilės neiškovojo pergalės. Klubas buvo labai arti iškritimo į Trečią divizioną. Tai, įvertinant klubo finansinę būklę, galėjo būti mirtinas smūgis. Priešpaskutiniame sezono mače su taip pat neblizgančiu Boltonu mėlyniesiems žūtbūt reikėjo nugalėti ir tik pačioje mačo pabaigoje Clive‘o Walkerio įvartis atnešė pergalę 1-0. Lygiosios namie paskutiniame sezono mače namie su Middlesbrough užtikrino klubo išlikimą Antrąjame divizione. Nuo iškritimo klubą skyrė vos 2 taškai.
Renesansas (1983-1996)
1983 metų vasarą klubas negalėjo sau leisti brangių pirkinių, tačiau treneris Johnas Nealas sugebėjo įsigyti keletą puikių futbolininkų. Puolėjas Kerry Dixonas, krašto saugas Patas Nevinas, saugas Nigelas Spackmanas bei vartininkas Eddie Niedzwiecki kartu sudėjus kainavo mažiau nei pusę milijono svarų.
Sezoną “Chelsea” pradėjo pergale 5-0 prieš „Derby County“. Pavasarį dar viena pergalė 5-0, šį sykį prieš senus varžovus „Leeds United“ garantavo kelialapį į Pirmą divizioną, o pergalė paskutinę sezono dieną išvykoje prieš „Grimbsy Town“ – Antrojo diviziono nugalėtojų titulą. Dixonas per sezoną įmušė net 36 įvarčius. Geresnį rezultatą yra pavykę pasiekti tik Bobby Tamblingui ir Jimmy Greavesui.
Sugrįžimas į Pirmą divizioną buvo puikus ir komanda užėmė 6-ą vietą. Vėl žibėjo Kerry Dixonas, tą sezoną įmušęs 24 įvarčius Lygoje. Komanda buvo arti dar vieno Lygos taurės finalo, tačiau pusfinalyje netikėtai pralaimėjo Sunderland ekipai. Sezono pabaigoje Nealas dėl sveikatos problemų paliko trenerio postą. Jį pakeitė Johnas Hollinsas. Komanda žaidė gerai ir netgi kovojo dėl čempionės titulo. Vasarį “Chelsea” pirmavo čempionate, tačiau prasti rezultatai pavasarį leido užimti vos 6-ą vietą. “Chelsea” taip pat laimėjo naujai rengiamą Full Members Cup turnyrą, finale įveikę “Manchester City” 5-4.
Tačiau sėkmė tęsėsi neilgai. Jau kitą sezoną komanda baigė būdama 14 vietoje. Hollinsas susiriejo su keliais svarbiais žaidėjais, visų pirma Davidu Speedie bei Nigelu Spackmanu. Šie paliko klubą, o 1988 kovą ir pačiam Hollinsui buvo parodytos durys. Jį pakeitė škotas Bobby Cambellas, tačiau išgelbėti “Chelsea” nuo iškritimo jis nesugebėjo. Tačiau šį kartą “Chelsea” iš karto parodė, kad žemesniame divizione jiems nėra ką veikti, surinko 99 taškus ir vėl pakilo į Pirmą divizioną.
1990 komanda užėmė 5 vietą ir laimėjo dar vieną Full Members Cup turnyrą. Po metų iš trenerio pareigų pasitraukė Campbellas. Jį pakeitė Ianas Porterfieldas. “Chelsea” žaidė pakankamai gerai, kad petektų į naujai rengiamą Anglijos Premier Lygą. Kito sezono pusiakelėje jį pakeitė dar vienas buvęs “Chelsea” žaidėjas Davidas Webbas. Komanda finišavo 11 vietoje, o Webbą tarpsezoniu pakeidė Glennas Hoddle‘as.
1992, po dešimtmečio nerimo dėl Stamford Bridge‘o ir jo ateities bei ilgai trukusios „Save the Bridge“ kampanijos Batesas pagaliau susigrąžino stadioną iš bankrutuojančios „Marler Estates“ kompanijos. Naujai susikūrusi ne pelno siekianti „Chelsea Pitch Owners“ organizacija perėmė stadiono bei klubo vardo teises, taip užtikrindama, kad analogiška situacija daugiau nebepasikartos. Tai leido klubui rekonstruoti stadioną (išskyrus jau anksčiau sutvarkytą rytinę tribūną). Stadione įrengtos sėdimos vietos visiems žiūrovams, tribūnos perkeltos arčiau aikštės, virš jų uždengtas stogas.
Pirmasis Hoddle‘o sezonas buvo sunkus. Klubas vienu metu buvo tarp pretendentų iškristi į žemesnį divizioną, tačiau visgi išliko Premier Lygoje. Pusantro milijono svarų klubui kainavusio Marko Steino įvačiai suvaidino tame nemažą vaidmenį. Komanda pasiekė FA taurės finalą, kur susitiko su geriausia tuo metu Anglijos komanda - Manchester United. „Raudonieji velniai“ rezultatu 4-0 sudorojo mėlynuosius Wembley stadione, nors jiems nebuvo taip lengva, kaip atrodo iš galutinio rezultato. Kadangi „Manchester United“ jau turėjo kelialapį į Čempionų Lygą, “Chelsea” gavo teisę kautis UEFA Taurių Laimėtojų Taurėje. Šiame turnyre “Chelsea” pasiekė pusfinalį, bet ten nusileido būsimiems čempionams „Zaragoza“.
Chelsea turėjo gerą sudėtį su keliais aukštos klasės žaidėjais, iš kurių labiausiai išsiskyrė Dennisas Wise‘as. Tačiau klubo pirmininkas Kenas Batesas ir direktorius Matthew Hardingas turėjo ambicingų planų. 1995 į vakarinį Londoną jie iš „Sampdoria“ klubo be jokio perėjimo mokesčio priviliojo Olandijos futbolo legendą Ruudą Gullitą (šį jau po pirmojo sezono fanai ėmė vadinti geriausiu visų laikų klubo žaidėju) bei iš „Manchester United“ nupirko puolėją Marką Hughesą, o iš „Sheffield Wednesday“ – talentingą rumuną Daną Petrescu. Hoddle‘o vadovaujama komanda dar skį užėmė 11 vietą Premier Lygoje, o pats treneris paliko komandą ir tapo Anglijos rinktinės treneriu.
Gullito ir Vialli era (1996-2000)
Ruudas Gullitas buvo paskirtas “Chelsea” žaidžiančiuoju treneriu. Olandas panaudojo savo žinias bei ryšius ir greitai “Chelsea” papildė keliais puikiai žinomais žaidėjais. Garsusis puolėjas Gianluca Vialli iš „Juventus“ buvo pirmasis pirkinys, o juo greitai pasekė prancūzas gynėjas Frankas Leboeufas bei italas saugas Roberto Di Matteo. Dar viena „Serie A“ superžvaigždė Gianfranco Zola prisijungė po keletos mėnesių. Šis žvaigždynas iš karto iškovojo FA taurę ir pabaigė 26 metų laikotarpį be trofėjų. Finale Di Matteo jau 43 sekundę (Wembley stadiono rekordas) išvedė “Chelsea” į priekį, o Eddie Newtonas paskandino „Middlesbrough“ viltis išsigelbėti. Lygoje “Chelsea” užėmė 6 vietą.
Tačiau džiaugsmą dėl sėkmingo sezono temdė tai, kad su klubu nebebuvo Matthew Hardingo. Jaunasis milijonierius, klubo viceprezidentas žuvo sraigtasparnio katastrofoje 1996 spalį, grįždamas iš Lygos taurės rungtynių su „Bolton Wanderers“. Jo vardu dabar vadinama šiaurinė Stamford Bridge‘o tribūna, prie kurios statybų jis nemažai prisidėjo.
Vasarą Gullitas priviliojo dar keletą puikių žaidėjų. Gustavo Poyet, norvegas Ture Andre Flo, Celestine‘as Babayaro, Graeme Le Saux bei vartininkas Edas De Goey – visi jie prisijungė prie ekipos tą vasarą ir visi vėliau buvo svarbūs klubo žaidėjai.
1998 vasarį Gullitas buvo netikėtai atleistas, kai jam ir klubui nepavyko susitarti dėl naujo kontrakto. Komanda tuo metu užėmė 2 vietą Premier Lygoje ir žaidė dviejų taurių pusfinaliuose. Nauju žaidžiančiuoju treneriu buvo paskirtas Gianluca Vialli. Vos po kelių mėnesių jis jau turėjo pirmuosius savo, kaip trenerio apdovanojimus. Lygos taurę atnešė dar viena pergalė Wembley stadione – vėl prieš Middlesbrough, vėl 2-0, vėl pasižymėjo Di Matteo.
Chelsea iškovojo ir UEFA Taurių laimėtojų Taurę. Dramatiškame pusfinalyje su „Vicenza“ “Chelsea” pralaimėjo mačą išvykoje 1-0 ir pirmieji praleido žaisdami namie, tačiau išplėšė pergalę rezultatu 3-1. Finale Stokholme Gianfranco Zola vos pasirodęs aikštėje įmušė vienintelį rungtynių įvartį ir „Stuttgart“ buvo parklupdytas.
1998 klubas iškovojo ir Europos Supertaurę. Finale Monake 1-0 buvo įveiktas galingasis Madrido „Real“. Įvartį įmušė Gustavo Poyet.
1998-99 metų sezone “Chelsea” vėl labai rimtai pretendavo į čempionato auksą. Pirmąjame sezono mače buvo pralaimėta Coventry City, bet antrasis pralaimėjimas lygoje laukė tik sausio mėnesį,o per Kalėdas komanda pirmavo čempionate. Šansus iškovoti čempionų vardus sužlugdė 3 lygiosios iš eilės balandį – prieš „Middlesbrough“, „Leicester City“ ir „Sheffield Wednesday“ klubus. “Chelsea” galiausiai baigė sezoną 3 vietoje, vos 4 taškais nusileidęs čempionams „Manchester United“futbolininkams. Iš Taurių Laimėtojų Taurės klubas buvo eliminuotas pusfinalyje (nusileido „Mallorca“ vienuolikei), iš FA bei Lygos taurių – ketvirtfinaliuose.
1999 rugpjūtį “Chelsea” pagaliau debiutavo elitiniame Europos futbolo turnyre. Pirmasis blynas nebuvo prisvilęs. “Chelsea” iškovojo lygiąsias Italijoje prieš galingas „Lazio“ bei „Milan“ ekipas, nutildė turkišką pragarą Stambule, sumaldami Galatasaray net 5-0 ir pasiekė ketvirtfinalį, kur mėlynųjų jau laukė Katalonijos gigantai Barcelona. Pirmąjame tarpusavio mače Londone “Chelsea” pirmavo 3-0, bet rungtynių pabaigoje Luisas Figo sušvelnino rezultatą. Nou Campe “Chelsea” atsiliko 2-1 ir vos 7 minutės skyrė mėlynuosius nuo išsvajoto pusfinalio, bet blaugrana įmušė dar vieną įvartį ir ištraukė pratęsimą. Jo metu šeimininkai įmušė dar 2 įvarčius ir tuo pabaigė “Chelsea” sezoną Europoje.
Sėkmingiau viskas susiklostė FA taurės varžybose. Paskutiniame finale senąjame Wembley stadione „Aston Villa“ savo kailiu pajuto ypatingą Di Matteo įvarčių Anglijos futbolo šventovėje uoslę. Italo įvartis atnešė pergalę 1-0 ir FA taurę. Lygoje komanda stokojo stabilumo ir užėmė nuviliančią 5 vietą.
Vasarą Vialli išleido 26 milijonus svarų naujiems pirkiniams, tarp kurių ryškiausiai išsiskyrė olandiška įvarčių mašina Jimmy Floydas Hasselbainkas bei talentingas islandas puolėjas Eiduras Gudjohnsenas. Tačiau jau rugsėjį trenerio poste Vialli pakeitė kitas italas – Claudio Ranieri.
Naujasis tūkstantmetis
Sezoną komanda baigė su kelialapiu į europinį turnyrą ir tai padarė jau penktą sezoną iš eilės. 2001 vasarą Ranieri ėmėsi jauninti komandą. Jis išleido net 42 milijonus svarų naujiems žaidėjams ir į komandą pakvietė gynėją Williamą Gallas, saugus Franką Lampardą, Emanuelį Petit, Slavisa Jokanovičių, Jesperą Gronkjaerą ir Boudewjiną Zendeną. Jie pakeitė veteranus Wise‘ą, Poyet bei Leboeufą.
Komanda pasiekė Lygos taurės pusfinalį, kur netikėtai pralaimėjo „Tottenham“ 5-1. Po šešių savaičių mėlynieji atsirevanšavo ir nušlavė šiaurinio Londono ekipą FA Taurėje 4-0. Pusfinalyje buvo įveiktas „Fulham“, tačiau trečiasis iš eilės Londono derbis buvo nesėkmingas – finale Kardife mėlynuosius 2-0 pranoko „Arsenal“. Lygoje vėl užimta 6 vieta. Virš klubo vėl ėmė tvenktis debesys – išlaidos buvo didesnės už pajamas ir tai ėmė grasinti finansiniam stabilumui. 2002 vasarą Ranieri negalėjo sustiprinti ekipos.
2002-03 metų sezone to ir neprireikė. “Chelsea” sugebėjo iškovoti vietą Čempionų Lygoje, paskutiniame sezono mače 2-1 įveikę „Liverpool“ ir pasiuntę Merseyside‘o ekipą į UEFA Taurę. Tačiau tarpsezonio pradžioje buvo nemažai abejonių dėl klubo ateities. Gianfranco Zola ruošėsi grįžti į gimtąją Italiją, o ore sklandė gandai apie galimą “Chelsea” akcijų pardavimą.
2003 liepos 2 žodis virto kūnu ir Batesas pardavė klubą mažai žinomam Rusijos multimilijonieriui Romanui Abramovičiui. Naujasis savininkas buvo sutiktas su viltimi ir nerimu. Greitai paaiškėjo, kad jo planai rimti. Abramovičius greitai likvidavo 80 milijonų svarų siekusias klubo skolas ir skyrė 100 milijonų svarų naujiems transferams. Ranieri nesnaudė ir į komandą pakvietė talentingus anglus Gleną Johnsoną, Joe Cole‘ą bei Wayne‘ą Bridge‘ą, universalųjį kamerūnietį saugą Geremi, Argentinos futbolo žvaigždes Juaną Sebastianą Veroną ir Hernaną Crespo, talentingą rumuną puolėją Adrianą Mutu, už klubui rekordinę 17 milijonų svarų sumą prisijungusį airį Damieną Duffą ir galiausiai labai patyrusį Madrido Real atraminį saugą prancūzą Claude‘ą Makelele.
Šios investicijos nenuėjo veltui. Nors vienu metu pirmavo lentelėje, “Chelsea” nesugebėjo pasipriešinti Londono „Arsenal“ ekipai Premier Lygoje ir liko antri, tačiau atsirevanšavo kanonieriams UEFA Čempionų Lygos ketvirtfinalyje. Pusfinalyje ekipos laukė buvusio “Chelsea” žaidėjo Didier Dechampso vadovaujamas „Monaco“. Pirmame mače Monake Claude‘o Makelele vaidyba pasirodė pakankamai įtikinanti ir rezultatui esant 1-1 “Chelsea” įgijo kiekybinį pranašumą. Tačiau išnaudoti jo nepavyko. Dar daugiau, strimgalviais atakuodami “Chelsea” futbolininkai praleido du įvarčius ir rungtynes aikštės šeimininkai laimėjo 3-1. Tačiau “Chelsea” nepasidavė ir savame Stamford Bridge stadione jau pirmame kėlinyje pasiekė reikiamą rezultatą 2-0. Iki pertraukos jis neišsilaikė. “Chelsea” žaidėjai apeliavo į arbitrus, teigdami, kad varžovas prieš mušdamas įvartį sužaidė ranka (vaizdo kartojimas tą patvirtino), tačiau šaukštai jau buvo po pietų. “Chelsea” reikėjo dar bent vieno įvarčio tam, kad ištrauktų pratęsimą, tačiau „Monaco“ sugebėjo išlyginti rezultatą. Rungtynės baigėsi 2-2 ir klubo svajonės apie prestižiškiausią Europos futbolo trofėjų teko atidėti.
Abramovičius ir Ranieri toli gražu negalėjo pasigirti idealiais tarpusavio santykiais, tad vos pasibaigus sezonui italą trenerio poste pakeitė su „Porto“ Čempionų Lygą laimėjęs Jose Mourinho. Portugalų strategas ėmėsi tvarkyti komandą pagal savo sistemą. Vasarą ekipą papildė Čekijos rinktinės vartininkas Petras Čechas, talentingasis olandų saugas Arjenas Robbenas, serbas puolėjas Mateja Kežmanas, iš „Porto“ atvyko treneriui puikiai pažįstami gynėjai Ricardo Carvalho ir Paulo Ferreira. Iš „Benfica“ buvo prisiviliotas dar vienas portugalas - saugas Tiago. Galiausiai už klubui rekordinę 24 milijonų svarų sumą atvyko Dramblio Kaulo Kranto rinktinės puolėjas Didier Drogba.
Ir jau pirmasis Mourinho sezonas tapo sėkmingiausiu visoje klubo istorijoje. Švęsdamas šimtmečio jubiliejų klubas iškovojo Anglijos čempionų vardus, ir visą sezoną (išskyrus galbūt pačią jo pradžią) niekam neleido net suabejoti, kas stipriausi Anglijoje. Komanda iškovojo 95 taškus (Premier Lygos rekordas 38 rungtynių sezone), pralaimėjo vos sykį. Nepramušama “Chelsea” gynyba, kurioje ypač ryškiai spindėjo naujasis kapitonas Johnas Terry per visas 38 rungtynes praleido vos 15 įvarčių ir net 25 kartus išsaugojo savo vartus sausus. Komanda titulą užsitikrino anksčiau laiko, dar balandžio mėnesį, išvykoje įveikę „Bolton“ 2-0.
Neįtikėtina žaidimo kokybė sukėlė kalbas, kad “Chelsea” galbūt tikisi pagerinti prieš šešerius metus pasiektą unikalų „Manchester United“ treble ir laimėti visas 4 taures. Šias viltis sužlugdė Newcastle United, FA taurėje išplėšę pergalę 1-0. “Chelsea” dramatiškas rungtynes baigė devyniese. Antro kėlinio pradžioje Mourinho jau padarius visus keitimus labai sunkią traumą gavo Wayne‘as Bridge‘as. Jis buvo priverstas palikti aikštę. Netrukus lengvesnę traumą patyrė Damienas Duffas, o rungtynių pabaigoje už paskutinės vilties pražangą buvo išvarytas vartininkas Carlo Cudicini. Nepaisydami šių nuostolių mėlynieji iki rungtynių galo spaudė „šarkas“ prie jų vartų, tačiau kamuoliui kelio į vartus nerado.
Lygos taurės finale Kardife „Liverpool“ ilgą laiką pirmavo, tačiau varžovų kapitono Steveno Gerrardo įvartis į savus vartus atvėrė “Chelsea” kelią į pratęsimą ir pergalę 3-2.
UEFA Čempionų Lygoje “Chelsea” jau aštuntfinalyje susitiko su itin galinga Barcelona ekipa. Pirmame mače Nou Camp stadione “Chelsea” pirmieji išsiveržė į priekį, tačiau po abejotino Didier Drogba pašalinimo katalonai perėmė iniciatyvą ir rungtynes laimėjo 2-1. Atsakomąjį mačą “Chelsea” pradėjo įspūdingai ir greitai išsiveržė į priekį 3-0. Tačiau varžovų kamuolio burtininkas Ronaldinho įmušė 2 įvarčius ir grąžino savo ekipai palankų rezultatą 3-2. Likus 15 minučių Johnas Terry smūgiu galva padidino persvarą iki 4-2 ir “Chelsea” pateko į ketvirtfinalyje. Ten gana užtikrintai susidoroję su „Bayern“, “Chelsea” antrą sezoną iš eilės pateko į Čempionų Lygos pusfinalį. Ir vėl šis barjeras liko neperžengtas. Ilgai buvo ginčijamasi (ir tiesa ko gero niekad ir nepaaiškės) buvo ar visgi nebuvo įmuštas tas vienintelis įvartis Anfieldo stadione, tačiau kaip ten bebūtų jis buvo užskaitytas. Liverpool tą sezoną iškėlė nugalėtojų taurę 5 kartą klubo istorijoje, o “Chelsea” beliko nuryti karčias ašaras ir ruoštis naujam sezonui.
Vasarą “Chelsea” dar puse milijono svarų kilstelėjo klubo transferų rekordo kartelę ir už 24,5 milijono svarų įsigijos ganos rinktinės saugą Michaelį Essieną. Be jo į klubą atvyko kylanti Anglijos futbolo žvaigždė Shaunas Wrightas – Phillipsas, baskas Asieras Del Horno bei po metų praleistų Milane grįžo Hernanas Crespo.
Chelsea sezoną pradėjo 9 pergalėmis iš eilės lygoje ir laimėtu Community Shield turnyru. Po 22 rungtynių komanda buvo praradusi vos 5 taškus ir vienu metu prieš artimiausius persekiotojus „Manchester United“ pirmavo net 18 taškų. Tačiau antra sezono pusė nebebuvo tokia sėkminga. „Barcelona“ Čempionų Lygos aštuntfinalyje atsirevanšavo mėlyniesiems ir užtikrintai laimėjo bendru rezultatu 3-2. Iš Lygos taurės komanda iškrito jau rudenį. FA taurėje buvo pasiektas pusfinalis, kur pralaimėta „Liverpool“. Netgi Lygoje “Chelsea” patys sukūrė nenumatytų problemų sezonui artėjant prie pabaigos, tačiau titulą vėl užsitikrino jau balandžio pabaigoje, šį kartą Stamford Bridge‘e 3-0 įveikę artimiausius persekiotojus „Manchester United“.
Vos pasibaigus sezonui, Mourinho ėmėsi stiprinti ekipą ir dar neprasidėjus vasarai priviliojo dvi superžvaigždes – Michaelį Ballacką ir Andrejų Ševčenką. Galbūt jie padės iškelti mėlyną vėliavą ir virš Europos?
