Tribūna: Londono "Chelsea" istorija (I dalis)

2006-06-06 14:07 © Eurofootball.lt

Skyrelyje "Tribūna" vienas iš nuolatinių tinklapio lankytojų Londono "Chelsea" gerbėjas Rimantas Jūsų dėmesiui pateikia neseniai šimtmetį atšventusio savo mėgstamo klubo istoriją. I-ojoje dalyje galėsite paskaityti apie komandos įsikūrimą ir pirmąjį penkiasdešimtmetį, Tedo Drake'o erą ir staigų nuosmukį aštuntajame dešimtmetyje. "Chelsea FC" istorija Nuo pajuokiamų dainų Londono koncertų salėse iki netikėto čempionų titulo švenčiant penkiasdešimtmečio jubiliejų, nuo žavios ir žvaigždžių kupinos septintojo dešimtmečio komandos iki visos puokštės problemų kamuojamos ekipos devintojo dešimtmečio pradžioje, nuo pačias įvairiausias taures išskyrus svarbiausią (Lygą) laiminčių dešimtojo dešimtmečio pabaigos romantikų iki dabartinio rusiškais pinigais varomo ir portugališka charizma valdomo traukinio – visa tai per savo unikalią šimtametę gyvavimo istoriją patyrė "Chelsea" futbolo klubas, "mėlynieji", "pensininkai" ar "aristokratai", kaip jie yra ar buvo vadinami. Ankstyvieji metai (1905-1952) 1896 Henry Augustas "Gusas" Mearsas, verslininkas ir didelis futbolo gerbėjas, nusipirko Stamford Bridge stadioną Fulhame, vakariniame Londone. Jo tikslas buvo pritraukti į šį stadioną futbolo komandą ir atnaujinti patį stadioną. Pirmiausia jis pasiūlė į šį stadioną persikelti "Fulham" ekipai, tačiau dėl finansinių nesutarimų šios derybos žlugo ir šis klubas liko mažesniame Craven Cottage stadione. Nusivylęs Mearsas ketino parduoti stadioną. Tam prieštaravo jo kolega Frederickas Parkeris, didelis stadiono projekto entuziastas. Tačiau Mearsas atrodė esąs neperkalbamas, kol vieną 1904 rudens sekmadienio rytą jo šuo įkando Parkeriui į koją. Nepaisydamas skausmo ir kraujo Parkeris į incidentą reagavo su šypsena. Mearsui tai padarė įspūdį ir jis nutarė visgi sutikti su savo kolegos pasiūlymu ir įkurti naują futbolo klubą, kuris žaistų Stamford Bridge stadione. 1905 kovo 14 diena yra laikoma klubo gimtadieniu. Būtent tada pube priešais įėjimą į stadioną, dabar vadinamame The Butcher’s Hook, įvyko susitikimas, kuriame buvo galutinai nuspręsta sukurti klubą. Vienas iš uždavinių buvo išrinkti pavadinimą. Kadangi "Fulham FC" jau egzistavo, buvo pasirinktas gretimo rajono pavadinimas ir klubas pavadintas "Chelsea FC". Kiti variantai: "Stamford Bridge FC", "Kensington FC" ir "London FC" buvo atmesti. Škotas Johnas Taitas Robertsonas tapo pirmuoju žaidėju bei treneriu ir gana greitai buvo surinkti žaidėjai. Tiesa, dar nebuvo susitarta dėl lygos, kurioje klubas galėtų varžytis. Pietų Lyga buvo pirmasis ir savaime suprantamas pasirinkimas, tačiau joje "Chelsea" neatsirado vietos, o labiausiai prie to prisidėjo "Fulham" ir "Tottenham Hotspur" klubai. Tada "Chelsea" pateikė prašymą šiauriečių dominuojamai Futbolo Lygai ir 1905 gegužės 29 Futbolo lyga priėmė "Chelsea" į antrąjį savo divizioną. Prie to nemažai prisidėjo emocinga Parkerio kalba, puikus stadionas ir gerai suburta komanda. Pirmą savo mačą komanda sužaidė 1905 rugsėjo 2 išvykoje su "Stockport County". Buvo pralaimėta 1-0. Pirmos namų rungtynės buvo draugiškas susitikimas su "Liverpool". "Chelsea" pateisino Futbolo Lygos vadovų pasitikėjimą ir jau antrą sezoną iškovojo kelialapį į Pirmą divizioną. 1910 "Chelsea" buvo iškritę į Antrą divizioną, tačiau ilgai ten neužsibuvo. Gražus komandos žaidimas ir garsūs vardai traukė žiūrovus į stadioną ir rungtynėse su "Manchester United" buvo užfiksuotas rekordinis 67 000 žiūrovų skaičius. Pirmaisiais metais "Chelsea" ryškiausiai žibėjo žaidžiantysis treneris Johnas Taitas Robertsonas, per 140 kilogramų svėręs vartininkas Williamas "Storulis" Foulke'as bei puolėjas George'as Hilsdonas. Trofėjų į Stamford Bridge'ą pirmieji klubo dešimtmečiai neatnešė. Komanda žaidė "chaki" FA taurės finale 1915 (taip pavadintame dėl didelio skaičiaus uniformuotų kareivių tribūnose), tačiau nusileido "Sheffield United", 1920 užėmė trečią vietą lygoje ir pasiekė FA taurės pusfinalį, kur pralaimėjo būsimiems laimėtojams "Aston Villa". Tais laikais "Chelsea" turėjo ganėtinai neprofesionalaus klubo reputaciją, kuri iš dalies išliko iki pat devintojo dešimtmečio. 1907 muzikos atlikėjas George'as Robey pasirašė mėgėjo kontraktą su klubu ir tai, kartu su sąsajomis su Čelsio pensininkais iš kaimyninės Karališkosios Čelsio prieglaudos, kurioje gyveno buvę britų kariai, simbolizavo faktą, jog klubas yra per mažai susikoncentravęs į futbolą. Mearso stadiono vizija buvo įgyvendinta jau po jo mirties, kai 3 sezonus, prieš pastatant Wembley stadioną 1923, Stamford Bridge'as buvo FA taurės finalo vieta. Klubui trečiasis dešimtmetis nebuvo labai sėkmingas ir net 6 sezonus teko praleisti Antrąjame divizione. 1930 klubas grįžo į elitinį divizioną ir pasirašė rekordinę 10 000 svarų sutartį su talentingu, tačiau nestabiliu škotu puolėju Hughie Gallacheriu, kuris prisijungė prie žvaigždžių kupinos "Chelsea" puolimo grandies, kurioje taip pat žaidė škotai Alecas Cheyne bei Alecas Jacksonas, kartu su prodyktyviuoju anglu George'u Millsu, kuris per savo karjerą "Chelsea" įmušė 123 įvarčius. Anglas vartininkas Vicas Woodley ir škotas kairysis gynėjas Tommy Law užtikrino tokią pat jėgą ir gynyboje. Tačiau garsūs vardai nereiškė pergalių, rezultatai ir žaidimas buvo labai nepastovūs ir aukščiausia vieta lygoje buvo 8-a 1936. Tačiau tarpukario Londonui reikėjo pramogų, o jo žmonėms – atgaivos nuo kasdienybės ir tai lėmė didžiulius žiūrovų kiekius plūstančius į Stamford Bridge'ą. 1935 spalio 12 dienos derbyje su Arsenal į stadioną atėjo 82 905 žiūrovai – tai buvo naujas rekordas. 1945, pasibaigus karui, Londonas vėl buvo ištroškęs aukščiausio lygio futbolo. Į turą po Angliją atvyko karo metų sąjungininkų rusų komanda Maskvos "Dinamo". Stamford Bridge'as karo metu išvengė nacių bombų ir tapo viena iš vietų, kur apsilankė maskviečiai. Niekada nebus aišku kiek gi žmonių iš tikrųjų susirinko tą dieną stadione. Legaliai į stadioną pateko 74 496 žmonės, bet manoma, kad tas rungtynes stebėjo apie 100 000 žiūrovų. Rungtynės baigėsi rezultatu 3-3. Karo metais "Chelsea" dalyvavo Futbolo Lygos Karo taurėje ir pirmą sykį žaidė Wembley stadione. 1944 buvo pralaimėta "Charlton" 3-1, o po metų 2-0 įveiktas Millwall. Williamo Birrello vadovaujama ekipa nedžiugino savo rezultatais lygoje, tačiau jis prisidėjo prie klubo jaunimo sistemos tobulinimo bei priviliojo "Newcastle" puolėją Roy'ų Bentley, kuris pakeitė po karo prie komandos prisijungusį ir 1948 į "Notts County" perėjusį Tommy Lawtoną, ir "West Ham" krašto saugą Ericą Parsonsą. Birrelllo vadovaujama komanda dusyk (1950 ir 1952) pasiekė FA taurės pusfinalį, bet abu kartus nesugebėjo peržengti "Arsenal" barjero. Birrellas pasitraukė iš posto 1952. Drake'o ančiukai (1952-1962) 1952 komandos treneriu buvo paskirtas buvęs "Arsenal" ir Anglijos rinktinės puolėjas Tedas Drake'as. Jis iššlavė paskutinius mėgėjiškumo likučius iš klubo ir ėmėsi modernizuoti klubą aikštėje ir už jos ribų. Visų pirma jo sprendimu nuo mačo programų buvo nuimtas Čelsio pensininko paveiksliukas. "Chelsea" emblema pakeista į ant užpakalinių kojų stovintį ir atgal žvelgiantį liūtą. Drake'as pakeitė treniruočių režimą, į jas įtraukė Anglijoje tais laikais retas treniruotes su kamuoliu bei pats ėmėsi vadovauti treniruotėms. Galų gale jis pertvarkė klubo jaunimo ir žaidėjų paieškos sistemą bei atsisakė ilgametės dažnai nepatikimų žvaigždžių pirkimo politikos. Jis išnaudojo savo žinias ir į klubą ėmėsikviesti patikimus žemesnių divizionų žaidėjus. Prie "Chelsea" senbuvių Roy'aus Bentley, Keno Armstrongo, ilgamečio kapitono Johno Harriso, Stano Willemse'o ir Erico Parsonso jis prijungė iš žemesnių lygų atėjusius Johną McNichollą, Lesą Stubbsą bei Peterį Sillettą, aštuniolikmetį Crewe Alexandria talentą Franką Blunstone'ą ir pakvietė kelis žaidjus net iš mėgėjiškų klubų – Dereką Saundersą, Jimą Lewisą bei Seamusą O'Connellą. Ši komanda dėl savo jauno amžiaus ir dėl Drake'o įtakos jai buvo žinoma kaip "Drake'o ančiukai". Jo treniravimo pradžia buvo blanki – 1953 užimta vos 19 vieta ir tik vienas taškas skyrė "Chelsea" nuo iškritimo. Po metų klubas užėmė jau 8-ą vietą 1954-55 metų sezoną "Chelsea" pradėjo taip, kaip užbaigė praeitą – 4 pralaimėjimais iš eilės. Lapkritį komanda užėmė vos 12-ą vietą. Tačiau po to komanda pradėjo įspūdingą serija, pralaimėdami vos 3 iš 25 rungtynių ir užsitikrino čempionų titulą anksčiau laiko, balandžio 23 Stamford Bridge'e įveikdami "Sheffield Wednesday" klubą. Tačiau svarbiausia sėkmei užtikrinti buvo dvi pergalės prieš antrą vietą užėmusius "Wolverhampton Wanderers" – 4-3 Molineux stadione ir 1-0 Stamford Bridge'e. Komandos kapitonas Bentley tapo pagrindiniu Anglijos rinktinės vidurio puolėju, o tą sezoną įmušė 21 įvartį. Parsonsas ir Blunstone'as kraštuose buvo pavojingi ginklai, o "Chelsea" gynyba, kurioje žibėjo Wicksas buvo sunkiai įkandama bet kuriam varžovui. 52 taškai, kuriuos tą sezoną surinko Chelsea, iki šiol lieka viena mažiausių sumų, kurios Anglijoje užteko laimėti lygos čempionų titulą. Tą sezoną "Chelsea" pasiekė savotišką quadruple – be pagrindinės komandos savas lygas laimėjo dublerių, "A" bei jaunimo ekipos. Sėkmė Čempionate turėjo reikšti, jog klubas tampa pirmuoju Anglijos atstovu naujai sukurtoje Europos Čempionų Taurėje. Ištraukus burtus "Chelsea" varžovais tapo Švedijos čempionai Djurgardens. Deja, Futbolo Lygos ir Futbolo Asociacijos skepticizmas šio turnyro atžvilgiu ir savo turnyro iškėlimas užkirto kelią "Chelsea" į Europą. Tačiau ši 1955 sėkmė, deja, tebuvo vienkartinė. Kitą sezoną komanda finišavo nuviliančioje 16-oje vietoje, buvo susidurta su senėjimo problema. Vienintelis šviesos spindulys buvo iš klubo jaunimo sistemos atėjęs Jimmy Greavesas, bene geriausias visų laikų "Chelsea" jaunimo mokyklos produktas. Jis įmušė 122 įvarčius lygoje per 4 sezonus. 100-ąjį savo įvartį jis įmušė dar nesulaukęs 21 metų, o iš viso atstovaudamas "Chelsea" jis įmušė 132 kartus per 169 rungtynes. Nepaisant jaunojo talento sugebėjimų klubas smuko. 1961 metų sausį FA taurėje buvo pralaimėta 4 diviziono "Crewe" ekipai. 1961 birželį Greavesas persikėlė į "Milan" klubą. Be jo įvarčių viskas pasisuko į dar blogesnę pusę ir 1962 klubas iškrito iš Pirmojo diviziono, o Tedas Drake'as pasitraukė iš pareigų. King's road karaliai (1962 – 1975) Naujuoju "Chelsea" treneriu tapo 33 metų Tommy Docherty. Borrello pradėta ir Drake'o tęsta jaunimo programa subrandino savo vaisius ir Docherty jau galėjo skinti derlių. Jis atsikratė senosios žaidėjų kartos ir į komandą pakvietė naujus žaidėjus, tokius kaip Peteris Bonetti, Ronas Harrisas, Barry Bridgesas, Bobby Tamblingas bei Terry Venablesas. Žaidėjų amžiaus vidurkis tebuvo 21 metai. Septintojo dešimtmečio "Chelsea" išsiskyrė savo charizma, žaidimo kokybe ir tapo aristokratišką ir turtingą vakarinį Londoną reprezentuojančiu klubu. Tų dienų žvaigždės Michaelas Caine'as, Steve'as McQueenas, Raquel Welch, Terence'as Stampas ir Richardas Attenboroughas buvo dažni svečiai stadione. Jau pirmą sezoną Docherty išvedė klubą atgal į Pirmą divizioną. Komanda žaidė bene geriausią ir stabiliausią futbolą per visą savo gyvavimo istoriją. Gera fizinė komandos forma ir jaunas žaidėjų amžius leido žaisti greitą ir kokybišką futbolą, kuris džiugino klubo aistruolius. Aistringiausi iš jų pradėjo rinktis pietinėje tribūnoje, kuri tais laikais gavo The Shed pavadinimą. Pirmą sezoną grįžę į aukščiausią divizioną "Chelsea" baigė puikioje penktoje vietoje. 1965 klubas buvo arti trijų trofėjų. Tačiau pavyko iškovoti tik Lygos taurę. Pirmosiose finalo rungtynėse "Chelsea" po puikaus Eddie Mccreadie pasirodymo įveikė "Leicester City" 3-2 ir antrose rungtynėse išvykoje šiaip taip išsaugojo nulines lygiąsias. Kituose turnyrose fortūna nusigręžė nuo "Chelsea". Favoritų statusas nepadėjo "Chelsea" iškovoti pergalės FA taurės pusfinalyje Villa Park stadione prieš "Liverpool". Klubas atsiliko vos 2 taškais nuo "Manchester United", tačiau išvykos mače prieš Burnley Docherty dėl drausmės pažeidimo namo išsiuntė net 8 futbolininkus ir "Chelsea" likučiai pralaimėjo tą mačą 6-2, o čempionate galiausiai liko tik 3 vietoje. Tarpsezoniu komandą paliko Venablesas, George'as Grahamsas ir Barry Bridgesas. Kitą sezoną komanda pasiekė dviejų taurių pusfinalius. FA taurėje šįkart buvo nusileista "Sheffield Wednesday". Fairs Cup (vėliau šis turnyras tapo UEFA taure) pirmenybėse buvo įveikti Italijos futbolo milžinai "Roma" bei "Milan", tačiau "Barca" pasirodė esantis per kietas riešutas. 1967 "Chelsea" pagaliau pasiekė Wembley stadioną. Pirmasis finalas kuriame susitiko dvi Londono komandomis, pramintas "koknių finalu" vėl sėkmės neatnešė – buvo pralaimėta prieš "Tottenham" 2-1. Beje, verta paminėti, kad "Spurs" gretose žaidė buvę "Chelsea" žaidėjai Terry Venablesas bei Jimmy Greavesas. Docherty po šio sezono pasitraukė iš komandos trenerio pareigų. Tą lėmė ne tik nesugebėjimas atnešti trofėjų į Stamford Bridge'ą , bet ir Guso Mearso sūnėno Joe Mearso mirtis. Be jo trenerio ir komandos valdybos santykiai atšalo. Naujuoju komandos treneriu buvo paskirtas Leyton Orient treniravęs Dave'as Sextonas, kuris jau turėjo darbo "Chelsea" klube patirties – buvo dirbęs Docherty asistentu. Aštuntojo dešimtmečio pradžios klubas iki šiol mielai prisimenamas "Chelsea" gerbėjų - visų pirma todėl, kad šios galingos komandos pasiekimai pakartoti buvo jau tik šimtmečio pabaigoje. Komandos pagrindą sudarė legendinis puolėjas, Stamford Bridge'o karaliumi tituluojamas Peteris Osgoodas, jo partneris puolimo grandyje Ianas Hutchinsonas, talentingasis žaidimo organizatorius Alanas Hudsonas, Tommy Baldwinas, publikos numylėtinis škotas Charlie Cooke'as. Visi jie buvo puikiai žinomi, visi jie mėgavosi gyvenimu tiek aikštėje tiek ir už jos ribų. Kartu su patikimuoju saugu Johnu Hollinsu, komandos gynybą sudarė Docherty eros vetranai – komandos kapitonas Ronas Harrisas, Eddie McCreadie, universalusis Davidas Webbas ir Johnas Dempsey. Komandos vartus gynė pirmasis "Chelsea" metų žaidėjo apdovanojimą gavęs Peteris Bonetti. Sextono darbo pradžia buvo sėkminga ir "Chelsea" du metus iš eilės pateko į šešetuką. 1970 komanda pasiekė dar vieną FA Taurės finalą. Šį kartą varžovas buvo ypač stiprus – tumetiniai Lygos čempionai "Leeds United", viena stipriausių to laikotarpio komandų. Prastos kokybės Wembley aikšėje nugalėtojai nepaaiškėjo. "Leeds" buvo arčiau pergalės, tačiau likus 4 minutėms Ianas Hutchinsonas išlygino rezultatą. Po dviejų savaičių ekipos susitiko dar kartą – dabar jau Old Trafforde Mančesteryje. "Leeds" vėl pirmieji išsiveržė į priekį, tačiau akrobatinis Peterio Osgoodo įvartis galva išlygino rezultatą. Per pratęsimą Webbas taipogi galva įmušė dar vieną įvartį ir "Chelsea" pagaliau triumfavo. Po trijų finalų ir septynių pusfinalių taurė atsidūrė ekipos kapitono Rono Harriso rankose. Laimėta taurė garantavo kelialapį į UEFA Taurių Laimėtojų Taurės turnyrą. "Manchester City" buvo įveikti pusfinalyje ir "Chelsea" pateko į finalą Graikijoje, kur jų jau laukė legendinis Madrido "Real". Pirmosiose rungtynėse "Chelsea" ilgai pirmavo, tačiau madridiečiai paskutinėmis sekundėmis išlygino rezultatą. Pratęsimo metu įvarčių neįmušta ir "Chelsea" gerbėjams teko pratęsti viešnagę Graikijoje dar dviems dienoms. Ir jie nebuvo nuvilti. Dempsey ir Osgoodas įmušė po įvartį ir Madrido "Real" buvo parklupdytas rezultatu 2-1. Pirmasis europinis trofėjus atkeliavo į Stamford Bridge'ą. Tiesa ši pergalė vos "nekainavo gyvybės" pačiam stadionui. Klubas rimtai svarstė naujo stadiono statybą, nes senasis stadionas ,kažkada Londone buvęs geriausiu, nelabai atitiko naujųjų laikų reikalavimus. Deja, (ar laimei) naujojo 60 tūkstančių žiūrovų talpinti turėjusio stadiono statybos baigėsi nesėkmingai. Klubas nutarė apsiriboti Stamford Bridge'o rekonstrukcija, tačiau rytų tribūnos (East Stand) perstatymas sukėlė daug nenumatytų problemų. Darbai buvo baigti vėluojant ištisus metus ir kainavo 1,3 milijono svarų daugiau nei buvo numatyta. Skolos tapo nauju dideliu priešu. Aikštėje klubui sekėsi ne ką geriau. Rekordinis dviejų rungtynių tarpusavo rezultatas (21-0) prieš Liuksemburgo komandą buvo geras ženklas pradedant ginti UEFA Taurių Laimėtojų Taurę, tačiau jau kitame etape mažai žinoma "Atvidabergs" ekipa iš Švedijos eliminavo "mėlynuosius". 1972 klubas pasiekė Lygos taurės finalą, bet pralaimėjo "Stoke City" ekipai. 1974 metais nesantaika tarp Sextono ir dviejų klubo žvaigždžių – Osgoodo ir Hudsono tapo pernelyg didelė. Klubo valdyba palaikė trenerį, tačiau po dar vieno nesėkmingo sezono atleido ir jį. Galiausiai, praėjus vos 4 sezonams po triumfo Europoje "Chelsea" iškrito iš Pirmojo diviziono. Tęsinys II-oje dalyje...