© Eurofootball.lt
Šį kartą pateikiame II-ąją straipsnio dalį.
([link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=articles&id=6291"]I-oji dalis[/link])
Primename, kad savo straipsnius galite siųsti adresu [email protected]
5. Eric Cantona. "Manchester United" klubo legenda. „Karalius Ericas“ Prancūzijos rinktinėje niekada nesugebėjo atskleisti visų savo galimybių. Kad jo galimybės buvo labai didelės gali pasakyti bet kuris "Manchester United" klubo gerbėjas, stebėjęs šio temperamentingo futbolininko pasirodymus 5 įsimintinus metus. Būtent šiame klube, Cantona parodė savo, kaip vieno geriausių visų laikų futbolininko sugebėjimus. Per savo karjerą Mačesteryje jis su klubu iškovojo 4 "Premier" lygos taures bei 2 FA taures. Klube jis per 5 metus žaidė 107 varžybas ir pelnė 53 įvarčius. Su Cantona klubas laimėjo pirmą trofėjų per 26 metus, kai jie laimėjo pirmąjį naujai įkurtos Premier lygos čempionų titulą. Cantona per savo karjera dar yra žaidęs "Auxerre", "Marseille"(su šiuo klubu laimėjo Prancūzijos čempionatą ir taurę), "Bordeaux", "Montpellier", "Nimes" ir "Leeds United" komandose.
Kodėl nedalyvavo Pasaulio futbolo čempionate ?
Cantona rinktinėje viso sužaidė tik 43 varžybas ir pelnė 19 įvarčių. Jeigu ne jo karjera Mančesteryje, jį butų sunkų įvardinti tarp geriausių žaidėjų nežaidusių Pasaulio Čempionate, kadangi rinktinėje jis dažnai pykosi su treneriais, diskutuodavo apie komandos taktikas žiniasklaidoje, o rinktinės treneriai neretai jį ignoruodavo ir nekviesdavo draugiškoms varžyboms. Cantona per savo karjerą galėjo dalyvauti dviejuose Pasaulio futbolo čempionatuose, tačiau abiejuose prancūzai sensacingai neišeidavo iš savo Europos zonos atrankos grupės. Prieš 1990 metų Pasaulio čempionatą Italijoje Cantona su Jeanu Pierre‘u Papinu buvo vadinami viena pavojingiausių puolėjų porų Pasaulyje. Tačiau Prancūzija į priekį netikėtai praleidusi Škotiją ir Jugoslaviją grupėje liko tik trečia. Cantona per atrankos mačus pelnė 1 įvartį. 1994 metais atrankos į Pasaulio Čempionatą JAV grupėje Prancūzija pradėjo užtikrintai po pralaimėjimo pirmame ture prieš Bulgarija sekė 5 pergalės ir atrodė niekas negalės sutrukdyti prancūzams su Cantona šį syki patekti į Pasaulio čempionato finalinį turnyrą. Susiklostė tokia situacija, kad prancūzams paskutinėse varžybose su Bulgarais užteko lygiųjų. Prancūzai žaidė namie Paryžiuje sausakimšame stadione ir po Cantona įvarčio pirmavo 1:0, tačiau tada įvyko kažkas neįtikėtino. Prancūzai tarsi nustojo žaisti ir Emili Kostadinov dviem mirtinais smūgiais nužudė prancūzų viltis po 8 metų pertraukos grįžti į Pasaulio čempionatą. Cantona atrankos grupėje pelnė 6 įvarčius, tačiau po tokio prancūzų fiasko naujasis rinktinės treneris Aime Jacquet ryžosi atnaujinti komandą ir Eric Cantona į rinktinę daugiau nebebuvo kviečiamas.
4. Bernd Schuster. Vienas geriausių savo kartos saugų, susilaukęs didžiausio pripažinimo Ispanijoje, o ne gimtinėje Vokietijoje. Schusteris karjerą pradėjo "Koln" klube, 1978 m. ir jau pirmajame sezone tapo Vokietijos čempionu. Schusteris pateko į Vakarų Vokietijos rinktinę 1980 metais ir tapo Europos čempionu. Nors sužaidė tik dvejas, tačiau specialistai jo žaidimą tose rungtynėse įvertino aukščiausiais balais. Jau seniai Vokietijoje nebuvo tokio techniško, kuriančio saugo. Po to čempionato juo susidomėjo daugelis garsių Europos klubų, o kova dėl Schusterio laimėjo "Barcelona". Čia jis iš karto tapo sirgalių numylėtiniu, tiesa vėliau perėjo į mirtinų priešininkų Madrido "Real" stovyklą, tačiau iki šiol yra gerbiamas tarp abiejų klubų gerbėjų. Schusteris su Ispanijos klubais tris kartus tapo šalies čempionu.
Kodėl nedalyvavo Pasaulio futbolo čempionate ?
Schusteris buvo gana aikštinga asmenybė, visada nerinkdamas žodžių išsakydavęs savo nuomonę, nors dėl to dažnai kentėdavo. Vokietijos rinktinė tuo metu buvo viena stipriausių Pasaulyje, tačiau rinktinės treneris Juppas Dirwallas sunkiai rasdavo techniškam, tačiau sunkiai į drausmingo vokiško futbolo rėmus telpančiam saugui, vietą aikštėje. Schusteris pykosi ne tik su treneriu, bet ir su šalies federacija ir būdamas vos 24 metų paskelbė, kad daugiau niekada nežais šalies rinktinėje. Taip vienas talentingiausių 8 praėjusio amžiaus dešimtmečio saugų neteko galimybės sudalyvauti nei viename Pasaulio futbolo čempionate. Tad vokiečiai prarado labai talentingą saugą, kurio gal būt ir pritrūkdavo, tiek 1982, tiek 1986 metais, kai Vokiečiai likdavo antri. Šiuo metu Schusteris gyvena Ispanijoje ir gana sėkmingai treniruoja Ispanijos lygos vidutiniokes. Praėjusį sezoną su „Getafe“ ekipa jis užėmė 9 vietą Ispanijos lygoje.
3. George Weah. Galima tik užjausti šį talentingą puolėją, kad jis gimė Liberijoje, šalyje kur sportas tikrai nėra svarbiausias dalykas gyvenime, kadangi žmonės gyvena itin skurdžiai, šalį krečia karai, sukilimai, visuotinė nesantaika. Weah 1995 metais laimėjo visus įmanomus individualius metų futbolininko apdovanojimus, jis buvo pripažintas geriausiu metų žaidėju ir Afrikoje ir Europoje ir Pasaulyje. Tad Pasaulio čempionate žiūrovai neteko progos pamatyti geriausia 1995 metų Pasaulio futbolininko. G.Weah yra žaidėjas iš Afrikos žemyno, turėjęs bene geriausią karjerą Europoje iš visų Afrikos žaidėjų. 1988 metai atvykęs į Europą, prancūzų "AS Monaco" klubą ir su juo laimėjo Prancūzijos taurę 1991 metais. Po sezono jis persikėlė į "Paris Saint Germain" klubą, čia jis praleido tris puikius metus ir 1994 metais laimėjo Prancūzijos čempionatą, o 1995 metais su klubu pateko Į UEFA Čempionų lygos pusfinalį, kur tik po atkaklios kovos nusileido "Milan" klubui dviejų rungtynių seriją 0:3, G.Weah tapo rezultatyviausiu to sezono Čempionų lygos žaidėju su 7 įvarčiais. Po sezono juo susidomėjo daugybė stipriausių Europos klubų, tačiau didžiausią dėmesį rodė " Milan" ekipa į kurią G.Weah ir persikėlė. Šiame klube Weah sulaukė tarptautinio pripažinimo ir padėjo klubui laimėti 1996 ir 1999 metų Italijos čempionatus. Vėliau jis trumpai žaidė Londono "Chelsea", "Manchester City", "Marseille", o savo karjerą baigė Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Tai buvo galingas puolėjas savo žaidimo stiliumi labai primenantis šiuo metų Anglijoje žaidžiantį Didier Drogba. Baigęs karjerą Weah daug prisidėjo prie Afrikos žemyno futbolo vystymosi, taip pat tapo politiku, rengė labdaros akcijas neturtingiems savo šalies vaikams.
Kodėl nedalyvavo Pasaulio futbolo čempionate ? George Weah labai norėjo žaisti Pasaulio futbolo čempionate. Jis rinktinėje ne tik žaidė, bet ir atliko komandos vadybininko pareigas, rūpinosi visais su rinktinę susijusiais reikalais, o kartais atlikdavo ir komandos trenerio pareigas, parinkdavo komandos sudėtį varžyboms. Savo šalyje jis buvo dievinamas ir jeigu jam būtų pavykę rinktinę išvesti į Pasaulio čempionatą jo populiarumas būtų pasiekęs neįsivaizduojamas aukštumas. Tačiau kiti žaidėjai rinktinėje buvo gerokai žemesnio meistriškumo ir Weah vienam nepavyko vesti komandos į Pasaulio čempionatus. 1986 atrankos turnyre Liberija Afrikos atrankos zonoje iš kovos pasitraukė jau pirmame etape kai pralaimėjo Nigerijai dviejų rungtynių seriją rezultatu 0:4. 1990 metais Liberija Afrikos atrankos grupėje užėmė antrąją vietą į priekį praleidę tik Egiptą, G.Weah atrankos turnyre pasižymėjo 1 įvarčiu. 1994 Liberija dėl neramumų šalyje net nedalyvavo atrankoje į Pasaulio čempionatą Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1998 metais Liberija grupėje liko trečia, o Weah pelnė 2 įvarčius ir galiausiai 2002 metais Afrikos atrankos grupėje Liberija liko antra į priekį tik 1 tašku praleidusi Nigerija, o G.Weah pelnė 2 įvarčius. Tai buvo paskutinė G.Weah galimybė sudalyvauti Pasaulio futbolo čempionate, kadangi po šio atrankos turnyro Weah baigė savo futbolininko karjerą.
2. George Best. Vienas geriausių visų laikų Pasaulio futbolininkų. Net futbolo karalius Pele jį pavadino geriausiu futbolininku, prieš kurį jam yra tekę žaisti. Neįtikėtinu greičiu ir futbolo triukais pasižymėjęs Bestas niekada negalėjo savo visų sugebėjimų pademonstruoti Pasaulio futbolo čempionatų aikštėse. Jis gimė Belfaste, Šiaurės Airijoje, kur jį penkiolikametį pastebėjo "Manchester United" klubo skautai ir pakvietė į šį legendinį klubą. Šiame klube Bestas ir praleido savo gražiausius karjeros metus. Dėl savo žaidimo stiliaus jis susilaukė daugybės sirgalių simpatijų, tarp jų bent pusė buvo dailiosios lyties atstovės. Apie vakarėlius ir pasilinksminimus su daugybę merginų, kuriuose dalyvaudavo Bestas sklido legendos visoje Anglijoje. Jis net buvo vadinamas penktuoju legendinės grupės "The Beatles" nariu. Gal būtent dėl tokio gyvenimo būdo jis futbole išsilaikė tik iki 27 metų. Tačiau jo pasiekimai su „Manchester United“ klubu kalba patys už save: Anglijos čempionas 2 kartus (1965, 1967), Europos Čempionų taurės laimėtojas 1968 metais, 1968 metų geriausias Europos futbolininkas, 466 rungtynės už Mančesterio klubą, įmušti 178 įvarčiai, 6 sezonus rezultatyviausias „United“ žaidėjas, 1968 metų rezultatyviausias Anglijos lygos žaidėjas su 28 įvarčiais. Neįtikėtinas pasiekimas jei turėsime omenyje, kad dauguma savo įvarčiu jis įmušdavo prasiverždamas dažniausiai kairiuoju kraštu, kadangi žaidė saugu. Žaidimo stiliumi iš šių laikų futbolininku Bestą labiausiai primena Ryanas Giggsas savo geriausiais laikais, tačiau jis niekada nepasiekė Besto triukų, ar greičio bėgant su kamuoliu lygio.
Kodėl nedalyvavo Pasaulio futbolo čempionate ?
Bestas gimė Šiaurės Airijoje ir buvo laimingas žaisdamas už šios šalies rinktinę, už kurią per 37 rungtynes pelnė 9 įvarčius. Tačiau rinktinėje jį visada prižiūrėdavo po du ar tris varžovus ir jis nesugebėdavo parodyti visų savo sugebėjimų, kadangi jo komandos draugai buvo žymiai mažesnio pajėgumo. 1966 metų Europos atrankos į Pasaulio čempionatą Anglijoje grupėje Bestas su Šiaurės Airija buvo arčiausiai Pasaulio čempionato, kadangi savo atrankos grupėje tik vienu tašku praleido Šveicarija ir grupėje liko antri, Bestas pelnė 3 įvarčius. 1970 m. atrankos grupėje Šiaurės Airija vėl liko antra, aukščiau buvo tik SSRS rinktinė, aplenkusi airius dviem taškais, Bestas atrankos turnyre pelnė vieną įvartį. 1974 m. Šiaurės Airija atrankos grupėje liko tik trečia, o Bestas nepasižymėjo. 1978 metų Pasaulio čempionato Argentinoje atrankoje Bestas jau nedalyvavo. Taip Pasaulio futbolo sirgaliai prarado galimybę pamatyti vieno geriausiu visų laikų Pasaulio futbolininko triukus su kamuoliu Pasaulio futbolo čempionatuose. Beje, Bestui jau pasitraukus iš futbolo, ir turint problemų dėl alkoholio, Šiaurės Airijos rinktinė sensacingai pateko į Pasaulio čempionatą Ispanijoje 1982 metais.
1. Alfredo Di Stefano. Jeigu geriausias Pasaulio futbolininkas būtų renkamas pagal tai, ką jis pasiekė su klubu, Di Stefano neturėtų lygių visame Pasaulyje. Savo futbolininko karjerą pradėjęs gimtosios Argentinos "River Plate" ir "Huracan" klubuose jis du kartus tapo Argentinos lygos čempionu ( 1945,47 m.). Per tą laikotarpį jis spėjo su Argentinos rinktine tapti 1947 metų "Copa America" čempionu ( Di Stefano pelnė 6 įvarčius), vėliau jis persikėlė į Kolumbijos "Millonarios" komandą, su kuria 4 kartus tapo Kolumbijos lygos čempionu (1949, 51, 52, 53), čia jis spėjo pažaisti ir už Kolumbijos rinktinę. Beje Kolumbijos lygose buvo uždirbami dideli pinigai, tiems laikams ir žaidėjai iš daugelio Pietų Amerikos šalių keldavosi žaisti į šią lygą. Tačiau į šią lygą savo atstovus, ieškoti žaidėjų, siųsdavo ir stipriausi Europos klubai. Čia Di Stefano talentą pastebėjo " Barcelona" ir Madrido "Real" klubai, o kova dėl žaidėjo laimėjo pastarasis klubas. Atvykęs į Europą Di Stefano tapo tikra "Realo" klubo žvaigžde ir kartu su klubu dominavo Europoje ištisą dešimtmetį. Su klubu jis laimėjo penkias Europos čempionų taures (1956 , 57, 58, 59, 60 m.), 8 Ispanijos čempionatus (1954, 55, 57, 58, 61, 62, 63, 64 m.), vieną Ispanijos taurę (1962 m.), vieną Tarpkontinentinę taurę (1960 m.). Du kartus jis buvo išrinktas geriausiu Europos futbolininku (1957, 59 m.), 5 kartus buvo rezultatyviausias Ispanijos lygos, kartą Argentinos ir Kolumbijos lygų žaidėjas. Viso „Real“ klube jis per 282 rungtynes įmušė 219 įvarčių. Taigi šio žaidėjo klubinė karjera buvo daugiau nei įspūdinga.
Kodėl nedalyvavo Pasaulio futbolo čempionate ?
Tačiau Di Stefano karjera rinktinių varžybose susiklostė daug prasčiau. Tam įtakos turėjo ir tai, kad jam daug didesnę reikšmę turėjo klubų varžybos. Jis per savo karjerą sužaidė net trijose rinktinėse. Tuo metu žaidėjams negaliojo taisyklė, kad vienas futbolininkas gali atstovauti tik vieną šalį. Di Stefano gimęs Argentinoje ir būdamas vienas geriausių šios šalies visų laikų futbolininku šiuo metu yra laikomas daugiau ispanu nei argentiniečiu. Už Argentinos rinktinę jis sužaidė tik 7 rungtynes ir įmušė 7 įvarčius, su šalies rinktine jis dalyvavo keliose draugiškose varžybose ir viename "Copa America" turnyre, kurį ir laimėjo. Vėliau jis išvyko žaisti į Kolumbiją ir ten sužaidė 4 draugiškas varžybas už šios šalies rinktinę, įvarčių nepelnė. Galiausiai jis gavo Ispanijos pilietybę ir būdamas jau ne geriausios formos spėjo sužaisti 31 rungtynes ir įmušti 23 įvarčius atstovaudamas šią šalį. Tokia "migracija" po šalis ir tapimas kitų šalių piliečiu sutrukdė jam parodyti savo sugebėjimus pačiame prestižiškiausiame turnyre – Pasaulio futbolo čempionate. Jam pradėjus karjerą Argentinoje Pasaulio čempionatai nevyko dėl 2 Pasaulinio karo, 1950 m. Pasaulio čempionate, kai Di Stefano jau buvo Kolumbijoje, šios šalies rinktinė nedalyvavo atrankoje į Pasaulio čempionatą, 1954 m. jis dar nebuvo Ispanijos pilietis, 1958 m. Ispanija sensacingai atrankos grupėje liko tik antra, nors savo gretose turėjo ir Kubala ir Di Stefano (jis pelnė 1 įvartį atrankos turnyre). Ir galiausiai 1962 metais Ispanija pateko į Pasaulio Čempionatą Čilėje, Di Stefano atrankos dviejų mačų serijoje su Velso rinktine pelnė 1 įvartį ir atrodė, kad niekas nesutrukdys šiam puikiam puolėjui parodyti savo sugebėjimus ir stebint milijonams sirgalių visame Pasaulyje, tačiau prieš pat čempionatą Di Stefano gavo sunkią traumą ir į rinktinės sudėtį pateko tik kaip trenerio asistentas, o Ispanijai čempionatas baigėsi jau po grupės varžybų, kadangi niekas toje rinktinėje negalėjo atstoti Alfredo Di Stefano. Taip Pasaulio Čempionatai prarado dar vieną superžvaigždę, kuri gerą dešimtmetį ryškiai žibėjo Europos klubų futbole.
Yra daugybė kitų futbolininkų niekada nežaidusių Pasaulio čempionatuose, tačiau turėjusių puikią karjerą savo klubuose, tokių kaip: J.Litmanenas, E.Gudjohnsenas, J.Angloma, F.Chalana, N.Dobrinas, A.Mikhaličenka, A.Yeboah, I.Wrightas, Pareda, D.Ginola, B.Boli, F.Sauzee, I.Dobrovolskis, A.Kančelskis, N.Anelka, M.Jardelis, G.Elberas, M.Schollis, Aguas, G.Lentini, M.Simone, F.Ravanelli, H.Salihamidzičius, J.Carew ir daugybė kitų, tačiau ryškiausi žaidėjai, mano nuomone, yra pateikti mano išvardintame sąraše. Manau, šie žaidėjai būtų įnešę daug naujų spalvų į Pasaulio futbolo čempionatus, kadangi buvo išskirtinės asmenybės ir fantastiški žaidėjai, kurie būtų Pasaulio čempionatus padarę dar įspūdingesniais ir patrauklesniais.
