Tribūna: Baronas iš šiaurės (II)

2008-01-16 18:31 © Eurofootball.lt

Skyrelyje "Tribūna" - EuroFootball.lt lankytojo Andriaus atsiųstas straipsnis apie legendinį "Milan", "Roma" bei Švedijos rinktinės žaidėją ir trenerį Nilsą Liedholmą, kuris švedų spaudos buvo išrinktas geriausiu visų laikų Švedijos futbolininku. Šį kartą - antroji straipsnio dalis. Pirmąją galite rasti [link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=interviews&id=12559"]čia[/link]. Seno kelio pabaiga – naujojo pradžia Prieš baigdamas futbolininko karjerą, Lidas buvo užsirašęs į trenerių kursus. "Baronas" taip pat ketino pratęsti sutartį su "rossoneri"dar porai metų, bet prašymui duoti jam laisvą grafiką (kad galėtų tęsti kursus) pasipriešino klubo vadovybė. Pasvarstęs Lidas nutarė, kad jau ir taip pakankamai daug nuveikė aikštėje, todėl pasiryžo tapti futbolo treneriu. Tai niekam nebuvo staigmena, nes švedas ne tik tam turėjo visas reikalingas savybes, bet ir buvo sukaupęs labai daug patirties kaip futbolininkas. Trenerio darbas jam buvo gera galimybė perduoti visą šią patirtį kitiems. Jau tais pačiais metais, kai Lidas sulošė savo paskutiniąsias rungtynes, jis pradėjo trenerio karjerą ten pat, kur baigė futbolininko: "Milan" klube jam buvo patikėtas trenerio asistento darbas. Komandos treneriu buvo paskirtas ką tik į Milaną atvykęs Nereo Rocco. Jis tapo pirmuoju Liedholmo, kaip trenerio, mokytoju. Įdomu tai, kad Rocco jau seniai buvo gavęs "Mokytojo" pravardę, o jo auklėtiniai ir draugai dažniausiai į jį ir kreipdavosi ne vardu, o pravarde. [imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/10.jpg[comment]Nereo Rocco ir jo asistentas[/comment]"Baronas" be asistento pareigų buvo ir "Milan" jaunimo komandos treneris. Jau pirmaisias metais "rossoneri" laimėjo Italijos čempionatą, o kitais – Europos taurę. 1964 metais Rocco išvykus treniruoti "Fiorentina", o jį pakeitusiam Luisui Carnigliai, buvusiam "Real" treneriui, neužsibuvus Milane, Liedholmui atsirado galimybė užimti vyriausiojo trenerio postą. Jis nedvejodamas ja pasinaudojo, tačiau pirmas "blynas" labai greit prisvilo: komandai nesisekė atrasti to žaidimo, kuris ją atvedė į Europos futbolo olimpą, o Lidas, trenerio poste teišbuvęs metus, turėjo iš jo pasitraukti, nes susirgo virusiniu hepatitu. Paprašytas palyginti du savo labiausiai charizmatiškus trenerius, Liedholmą ir Rocco, Gianni Rivera pasakojo, kad abu turėjo labai gerą humoro jausmą, tačiau "Mokytojas" būdavo labai reiklus ir emocingas, o "Baronas" pasižymėjo "šaltais" nervais ir santūrumu. Šį trenerių skirtumą gerai iliustruoja Riveros papasakota istorija: kartą Rocco vėlavo atvykti į komandos drabužinę, o Chose Altafiniui (puolėjui iš Brazilijos) kaip tik kilo mintis pajuokauti. Jis nuogas įlindo į trenerio drabužinę ir užsidaręs laukė, kol atvyks vėluojantis Rocco. Kai treneris pagaliau atidarė drabužinės duris, iš jos šaukdamas kaip beprotis iššoko Altafini. Rocco iš pradžių persigandęs žiūrėjo į brazilą, bet greit suprato, kad su juo buvo pajuokauta. Kai tai įvyko, treneris stipriai užsiuto ir pradėjo vaikytis brazilą, norėdamas jam gerai įkrėsti į nugarą. Po kelių metų, kai Liedholmas tapo "Milan" treneriu, Altafini sugalvojo pakartoti šį pokštą. Brazilas pasislėpė buvusio komandos draugo (šeštojo dešimtmečio pabaigoje jiems yra porą metų tekę žaisti kartu) drabužinėje. Liedholmas nieko blogo nenujausdamas atidarė duris, pro kurias vėl taip pat garsiai rėkdamas iššoko Altafini. Kambaryje akimirkai stojo mirtina tyla. Lidas, surietęs antakius, rimtu žvilgsniu tarė: "Chose, juk ši drabužinė mano, o tavoji štai ten..." Pagijęs "Baronas" 1966 metais priemė "Verona" pasiūlymą. Tuo metu šis klubas buvo paskutinėje Serie B lentelės eilutėje, todėl pasiryžti tokiam žingsniui reikėjo drąsos. Švedas mąstė toliaregiškai ir paprašė 10 milijonų lirų, jei sugebės išvesti komandą į stipriausiųjų divizioną. Klubo valdyba noriai sutiko, kadangi tuo patikėti buvo neįmanoma. Tačiau Liedholmas sukūrė stebuklą: pirmąjį sezoną išgelbėjo "Verona" nuo iškritimo, per antrąjį – išvedė į Serie A. Po to prasidėjo nesutarimai su klubo prezidentu Garonzi: nežinia, ar jie kilo dėl tų milijonų lirų ar dėl ko nors kito, bet "Baronui" teko ieškotis naujo darbo. 1968-69 metų sezone jis atsidūrė kitame Serie B klube "Monza", kuriam, taip pat kaip anksčiau ir Veronos komandai, grėsė iškritimas į žemesniąją lygą. "Monza" gelbėjimas buvo kur kas sunkesnis, tačiau Lidas susidorojo ir su šia užduotimi. Kita stotele tapo Varezės komanda, kuriai 1970 metais Liedholmas padėjo iškopti į aukščiausiąją lygą. Treniruodamas šią komandą Liedholmas labai daug prisidėjo prie Roberto Bettegos iškilimo, kurį "Varese" tada buvo pasiskolinusi iš "Juventus". Liedholmo sėkmė su vidutinio lygio komandomis netruko patraukti didžiųjų klubų akį. Pirmoji susidomėjimą išreiškė "Fiorentina". Liedholmas ieškojo didesnių iššūkių, o Florencijos komanda tam puikiai tiko. Gavęs nemažai laisvės, "Baronas" pradėjo keisti komandą iš pagrindų: jis pasikvietė nemažai jaunų ir perspektyvių futbolininkų, kurių dauguma niekam nebuvo žinomi. Bene garsiausiu Liedholmo atrastu talentu Florencijoje tapo Giancarlo Antognoni. Užimtos šešta ir ketvirta vietos Italijos čempionate 1972 ir 1973 metais buvo visai neblogi pasiekimai, o komanda demonstravo patrauklų akiai žaidimą, tačiau nekantri klubo valdžia norėjo daugiau ir greičiau... 1973 metų vasarą "Inter" prezidentas Fraizzoli norėjo "Baroną" pasikviesti pas save, bet susidūrė su direktorių tarybos "veto", kuriems nepatiko Liedholmo "raudonai-juoda" praeitis. Tačiau be darbo jis buvo neilgai: praėjus septyniems turams "Baronas" užėmė atsilaisvinusią vietą "AS Roma" klube. Romoje Lidas vėl tapo gelbėtoju: Italijos čempionate komanda buvo tik ketvirtoje vietoje nuo galo. Per pirmąsias savaites sirgalių pesimizmas tik išaugo: "giallorossi" nusirito į lentelės dugną. Bet neužilgo padėtis pradėjo taisytis, o sezoną komanda baigė užimdama aštuntąją vietą. Revoliucionierius Jau kitais metais Liedholmas pateikė sensaciją: su "Roma", kurioje dauguma futbolininkų buvo arba vidutinio lygio arba labai abejotinų sugebėjimų, užėmė trečią vietą Serie A. Sėkmės priežastimi tapo komandos naujoviškas žaidimo braižas: Nilsas atsisakė sutankintos asmeninės gynybos ir perėjo prie efektyvesnės zoninės sistemos. Liedholmas seniai žavėjosi kolektyvinės gynybos metodais ledo ritulyje ir tai, kada jis juos pabandys pritaikyti futbole, buvo tik laiko klausimas. [imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/11.jpg[comment]"AS Roma" treniruotėje[/comment]Aštuntajame dešimtmetyje Italijoje vis dar dominavo "catenaccio" stiliaus komandos. Nors ši gynybinė sistema jau buvo praradusi savo pranašumą prieš stipriąsias Europos komandas, Liedholmo bandymas žaisti zonine gynyba Italijoje buvo lyginamas su kova šakėmis prieš tankus. Kandi italų spauda nevengė pajuokti naujų Lido idėjų, o jį patį pravardžiavo "Don Kichotu". Per daugybę Italijoje praleistų metų "Baronas" jau buvo spėjęs užsiauginti "storą" odą, todėl į žurnalistų replikas visiškai nekreipdavo dėmesio ir išliko ištikimas savo principams. Viskas pasikeitė po sencacingo "Roma" pasirodymo. Kritikai buvo nutildyti, o konkurentai suprato, kad švedo naudojama gynybinė sistema yra žymiai pranašesnės už senąją. Norėdamos išlikti konkurencingomis, kitos komandos taip pat buvo priverstos keisti savo žaidimą. Liedholmo taktinės schemos sukėlė revoliuciją Italijos futbole, kuri pakeitė daugelio komandų stilių ir privertė jas atsisakyti atgyvenusio "catenaccio". 1977-78 metų sezone Liedholmas grįžo į "Milan". "Rossoneri" tuo metu išgyveno sunkius laikus: praėjusiame sezone buvo užėmusi tik dešimtąją vietą, o komandoje trūko patyrusių futbolininkų. Liedholmas turėjo antrą kartą tapti žmogumi, kuris sugrąžintų "Milan" į Italijos futbolo viršūnę – tik šįkart jis tai turėjo padaryti būdamas komandos treneriu. Lidas pasiūlė Nereo Rocco tapti jo asistentu ir jis tam neprieštaravo. Taip kažkada buvę mokytojas ir mokinys apsikeitė vietomis. Šio dueto dėka "Milan" sezoną baigė aukštoje ketvirtoje vietoje, o pagrindinėje sudėtyje debiutavo būsimoji žvaigždė Franco Baresi. Franco tapo dar vienu Italijos talentu, kuriam duris į futbolo pasaulį atvėrė "Baronas". Rocco sena svajonė buvo laimėti dešimtąjį "scudetto" ir papuošti "Milan" auksine žvaigžde, kurią dešimt metų per kančias ir skausmus "rossoneri" bandė nesėmingai pasiekti. Abu treneriai jautė, kad ateinantys metai gali pagaliau būti sėkmingi, tačiau Rocco triumfo akimirkos nebesulaukė... [imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/12.jpg[comment]Kairėje - Walteris Novellino, dešinėje - Gianni Rivera[/comment]1979 metų vasarį Nereo Rocco paliko žemiškąjį pasaulį, bet jo svajonė neliko neįgyvendinta: "AC Milan" po dešimties metų pertraukos laimėjo "scudetto". Pergalę čempionate Liedholmas dedikavo savo mirusiam draugui. Žvelgdamas į dangų pilname sirgalių stadione jis garsiai tarė: "Mielas "Mokytojau", aš jums sakiau, kad mes tai padarysim..." Ir tai, ką jie padarė, išliks mįsle visiems laikams: veteranas Gianni Rivera buvo vienintelė komandos žvaigždė, o pati komanda nei prieš, nei po šios pergalės nerodė čempioniško žaidimo. Sirgaliai žinojo, kad "rossoneri" sukurtas stebūklas neapsiėjo be pagalbos iš viršaus... Tų pačių metų vasarą Liedholmas netikėtai paliko klubą. Priežastis buvo labai paprasta: "Milan" patyrė rimtų ekonominių sunkumų, todėl negalėjo Lidui pasiūlyti ilgesnio nei vienerių metų kontrakto, kai pats švedas reikalavo jį pratęsti trejiems metams. Į Pietų Amerikos turne "rossoneri" išvyko be Liedholmo, vadovaujant jo padėjėjui Alvaro Gasparini, kuris kelionės metu tragiškai mirė. "AC Milan" nesugebėjus patenkinti "Barono" norų, švedas persikraustė atgal į Romą. Kaip vėliau paaiškėjo, jis tai padarė labai laiku: po poros metų Milano klubas atsidūrė sutartų varžybų skandalo epicentre ir buvo pašalintas iš Serie A. Futbolo magas Per visus Italijoje praleistus metus Liedholmas spėjo gauti ne vieną pravardę, o po sėkmingų "Roma" ir "Milan" pasirodymų jis dar kartelį buvo pramintas futbolo žinovų: šįkart jam buvo suteikta garbinga "Mago" pravardė, kuri anksčiau priklausė labai garsiam treneriui Helenio Herrerai. [imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/13.jpg[comment]"AS Roma" taktinės schemos[/comment]Naujoji pravardė nebuvo tik metafora, nusakanti švedo sugebėjimus: Liedholmas domėjosi astrologija, horoskopais; daug kas pasakodavo, kad Lido kišenėse visada būdavo galima atrasti įvairių talismanų, magiškų dulkių ir kitų keistų dalykėlių, o jo geras pažįstamas buvo žinomas astrologas Mario Maggi, kurį patys italai vadino "Raganiumi iš Busto-Arsizio". Pasakojama, kad Lidas su visa Romos komanda prieš svarbesnias varžybas stengdavosi jį aplankyti, o pats Maggi teigia, kad yra išpranašavęs ne vieną "AS Roma" pergalę ir pralaimėjimą. Savo pasisekimą futbole pats švedas aiškino tuom, kad gimė po Svarstyklių ženklu. Šis ženklas, pasak jo, yra sėkmės garantas žaidime. Lido "broliai" pagal zodiako ženklą yra Pelé, Falcão, Nordahlis, Sívori, Piola, Paolo Rossi, Bobby Charltonas. Kai "Baronui" rekomenduodavo naują futbolininką, jis visada atkreipdavo dėmesį ne tik į jo sugebėjimus, bet ir į zodiako ženklą. Sugrįžimas į amžinąjį miestą Kai Liedholmas sugrįžo į "giallorossi", komandoje buvo nemažai talentingų futbolininkų, tačiau Romos klubui niekaip nesisekė įsitvirtinti tarp Italijos čempionato lyderių. Komandos branduolį sudarė Bruno Conti, Agostino Di Bartolomei ir Roberto Pruzzo. Nors nemažai futbolininkų "Baronui" jau buvo pažįstami iš anksčiau, jis matė, kad komandai reikia pastiprinimo. Pirmasis švedo pirkinys buvo Carlo Ancelotti. Lidui pavyko įtikinti "Roma" klubo prezidentą, kad jaunasis "Parma" talentas bus vertas kiekvienos už jį sumokėtos liros. Antruoju dideliu pirkiniu tapo Paulo Roberto Falcão. Brazilas Europoje tada dar nebuvo žinomas futbolininkas, o Liedholmas dėl jo atsisakė jau žvaigžde tapusio Zico, todėl daug kas išreiškė nepasitenkinimą švedo pasirinkimu. Į jam skirtas replikas "Baronas" atsakinėjo trumpai: "Falcão yra futbolo fenomenas ir jūs tuo greit įsitikinsite". Ateitis parodė, kad jis buvo teisus. "Aštuntasis Romos karalius" greitai tapo "AS Roma" lyderiu, o kartu su juo į komandą sugrįžo ir pergalės. 1981 metais Romos komanda laimėjo Italijos taurę ir liko tik per plauką nuo "scudetto". Likus trims turams iki čempionato pabaigos "giallorossi" atsilikinėjo nuo "Juventus" tik vienu tašku. Į čempionų titulą taikėsi ir "Napoli". Rungtynės Turine tarp vietos "Juventus" ir "AS Roma" turėjo nulemti čempionato pabaigą. Rungtynės buvo labai atkaklios, abi komandas daug kartų prasiženginėjo. Antrajame kėlinyje teisėjas už nuolatinį taisyklių nesilaikymą parodė raudoną kortelę "bianconeri" saugui Giuseppei Furino. Likus dešimt minučių iki varžybų pabaigos, kai jau atrodė, kad bus lygiosios, "giallorossi" puolėjas Roberto Pruzzo perdavė kamuolį komandos draugui Maurizio Turone, kuris smūgiu galva nuginklavo "Juventus" vartininką Dino Zoffą. Vis dėlto šoninis teisėjas parodė, kad buvo nuošalė, aikštės teisėjui Paolo Bergamo nieko kito neliko, tik kaip neįskaityti šio įvarčio. [imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/14.jpg[comment]Kartu su tėvynainiu Svenu-Göranu Erikssonu[/comment]Po šių varžybų kilo didelės diskusijos dėl abejotino teisėjo prendimo. Pirmiausia atgijo šnekos apie "bianconeri" žaidimus už aikštės ribų: "Roma" fanai viešai kaltino "Senąją Senjorą" teisėjų papirkinėjimu. Kita vertus, teisėjai taip pat atliko ir keletą labai nepalankių sprendimų "Juventus" atžvilgiu, todėl nebuvo galima vienareikšmiškai jų teisti. Tuo tarpu per paskutinius du turus "bianconeri" nė karto nesuklupo, todėl neįskaitytas Turone įvartis "giallorossi" kainavo čempionų titulą. Po šio sezono Romos komanda tapo tvirta Serie A lydere. 1983 metais, vis dar tebevadovaujat Liedholmui, "giallorossi" pagaliau sugebėjo laimėti "scudetto". Tai buvo tik antrasis čempionų titulas per visą klubo istoriją. Kitais metais "Roma" vos nepateikė sensacijos Europoje: po baudinių serijos "giallorossi" savo namuose, Romoje, pralaimėjo Europos taurės finalą "Liverpool" komandai. Per vieną dieną daugybės Italijos klubo sirgalių svajonė sudužo į šipulius. Serie A taip pat buvo užimta antroji vieta, o fanai galėjo pasiguosti trečiąja Italijos taure per penkerius metus. Po "beveik" sėkmingo sezono Lidas nusprendė palikti "AS Roma" trenerio postą. Jį čia pakeitė kitas švedas – Svenas Göranas Erikssonas. Po pašalinimo į Serie B "Milan" ilgai nesisekė įsitvirtinti aukščiausioje lygoje. Klubas kreipėsi į "Baroną" su prašymu pagelbėti. Švedas sutiko ir trečią kartą tapo "rossoneri" treneriu. Komanda buvo greit pastatyta ant kojų: 1984-85 metų sezoną "AC Milan" baigė penktoje vietoje ir pirmą kartą per šešerius metus prasimušė į tarptautinį turnyrą. Dar svarbiau: tais pačiais metais Liedholmo sprendimu komandoje debiutavo ne kas kitas, o pats Paolo Maldini. [imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/15.jpg[comment]Kartu su Fabio Capello[/comment]1986 metais Milano komandą nupirko žiniasklaidos magnatas Silvio Berlusconi. N.Liedholmas tapo pirmuoju naujosios eros treneriu. Visgi neužilgo su naujuoju savininku prasidėję pasikeitimai palietė ir "Baroną": jį komandoje pakeitė Arrigo Sacchi. Lidą iškart priglaudė "Roma", kurios treneriu, kaip ir "Milan", švedas tapo trečiąjį kartą. Romoje sėkmė švedą apleido, o patį Liedholmą vis dažniau aplankydavo mintys apie trenerio karjeros pabaigą. 1989 metais "Baronas" nusprendė išeiti į pensiją, tačiau ir toliau konsultavo Milano ir Romos klubus futbolo klausimais. 1992 metų kovo mėnesį likus aštuoniems turams iki čempionato pabaigos "Verona" išvijo savo trenerį ir kreipėsi į Lidą su siūlymu užimti trenerio pareigas iki sezono pabaigos. Visgi šįkart stebūklas neįvyko: prieš daugiau nei dvidešimt metų sugebėjęs išgelbėti šį klubą iš beviltiškos padėties, švedas nieko nebegalėjo padaryti. 1996-97 metų sezone istorija pasikartojo: "AS Roma" išsiskyrė su nepateisinusiu vilčių Karlosu Bianchi ir taip pat kreipėsi į "Baroną" pagalbos. Tai buvo paskutinis kartas, kai Liedholmui teko vadovauti futbolo komandai... Vyno namuose Prieš išvažiuodamas į Italiją, Liedholmas pasakė savo tėvui, kad išvyksta trumpam, daugiausia porai metų, o po to sugrįšiąs namo. Užuot tesėjęs duotą žodį, "Baronas" Italijoje praleido beveik šešiasdešimt metų. Picos ir makaronų šalis tapo antrąja Lido tėvyne. Buvęs Švedijos rinktinės treneris Tommy Svenssonas sakė: "Gaila, bet jam taip ir neteko treniruoti Švedijos rinktinės: mūsų futbolo asociacija paprasčiausiai manė, kad būsią beprasmiška įtikinėti Liedholmą palikti Italiją, kurioje jis jau buvo giliai įleidęs šaknis..." [imgck]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/16.jpg[comment]GRE-NO-LI po keturiasdešimties metų[/comment] Dar būdamas futbolo treneriu, 1973 metais Liedholmas Monferrato kalvose (Pjemontas) nusipirko vilą kartu su "Barbera" ir "Grignolino" vynuogynais. Vyndarystė tapo pagrindiniu švedo laisvalaikio užsiėmimu. Neužilgo Liedholmų šeimos vynas labai išpopuliarėjo, o greitai augantį verslą Lidas perdavė valdyti savo sūnui Carlo. Nuo to laiko "Villa Bohemia" priėmė ne vieną dešimtį žurnalistų, o pats "Baronas" spėjo duoti beveik kiekvienam Italijos laikraščiui ir žurnalui po interviu. Ištraukos iš Liedholmo interviu "La Gazzeta dello Sport" (2002) ir "La Repubblica" (2005) dienraščiams Nilsas Liedholmas – žmogus, per savo karjerą praleidęs beveik tūkstantį sekmadienių Italijos čempionato stadionuose. Nors švedas jau seniai baigė karjerą, jo nuomonė Italijos futbole vis dar labai svarbi. Mes apsilankome jo namuose netoli Cuccaro Monferrato miestelio, Alesandrijos provincijoje. Villa Bohemia paskendusi rūke, kuris po nematomu šydu slepia bekraščius vynuogynus. Tai – keista vieta: iš pirmo žvilgsnio čia galėtų būti futbolo muziejus, tačiau atvykę randame tik pilnas vyno statines. Nepaisant to, aplinka nė akimirkai nenustoja skleidusi šeimininko išminties ir svetingumo. Liedholmas mus pasitinka baigęs fizioterapijos seansą: "Tik ką baigiau kilnoti svarmenis," – patenkintas savimi, į devintąją dešimtį jau įkopęs švedas patogiai įsitaiso krėsle. Maestro, mus neišvengiamai supa praeities nostalgija, bet ar ji turi kokią nors reikšmę? "Man asmeniškai – ne. O jums?" Žinoma, ne, tačiau futbolas pastaruoju metu atrodo sergantis, todėl būtų įdomu išgirsti keletą išmintingų žodžių iš "Paskutiniojo mohikano" lūpų. "Nesakykite taip, aš nepaskutinis. Man teko treniruoti dešimtis nuostabių futbolininkų, kurių dauguma dabar yra puikūs treneriai!" Liedholmas dažnai mėgsta pajuokauti su savo pašnekovais apie save, savo draugus, bet visų labiausia – erzinti savo "mokinius". "Jie nepamiršta man paskambinti, paklausia, kaip laikausi, pasveikina įvairiomis progomis. Ne per seniausiai skambino Capello, Ancelotti. Su Carlo mes visada smagiai pasijuokiame, nors kai jis dar žaisdavo futbolą, būdavo ganėtinai tylus. Iškart buvo aišku, kad žmogus mokosi". "Kalbant apie patį futbolą, jis labai pasikeitė, o labiausiai – žaidimo tempas. Jei rungtynių metu atidžiau pažiūrėsite, pamatysite, kad futbolininkai tolėliau nuo kamuolio juda palyginus lėtai, o tas vienintelis su kamuoliu skuodžia kaip akis išdegęs. Problema tame, kad žaidėjai nesistengia išvengti pražangų: sustabdyti priešininką prieš jį prasižengiant yra per daug paprasta. Deramos treniruotės moko futbolininką perimti kamuolį nepažeidžiant taisyklių, kas yra žymiai sudėtingiau. Aš to išmokau, kai dar buvau labai jaunas, todėl per varžybas labai retai būdavau įspėjamas". Apie ką kalbate su savo buvusiais "mokiniais"? Ar jie prašo jūsų kokių nors taktinių patarimų, problemų sprendimų, idėjų? "Dažniausiai tik padejuoja, kad vis nesulaukia pripažinimo, pasiskundžia savo darbdaviais," – juokiasi Liedholmas. "Aš stengiuosi nepatarinėti – jie juk ne mokytis pas mane ateina. Nors kartais atrodo, kad mano patirtis naudinga kitiems treneriams: dauguma komandų šiais laikais ir toliau stengiasi susitelkti ties kamuolio kontrole". Tokio stiliaus žaidimą Liedholmas propagavo Romoje dar prieš trisdešimt metų. "Visada linksmiau lakstyti su kamuoliu negu be jo!” Lankytojų viloje netrūksta: vieni išvyksta – kiti atvyksta. Pirmiausia apsilankė dvidešimt šešių žmonių delegacija iš Futbolo federacijos, iškart po jos – keturios dešimtys turistų iš Švedijos, kuriuos lydėjo Thomas Nordahlis, "Didžiojo" Nordahlio sūnus. "Thomas mus dažnai lanko, o jeigu nepavyksta pasimatyti ilgesnį laiką, pasikalbame telefonu, ypač sekmadieniais, prieš futbolo rungtynes. Jo tėvo mirtis mane giliai sukrėtė – mes buvome tarsi broliai. Gunnaras buvo didis žmogus ir man giliai širdyje visada jo trūks". O kaip gyvena jūsų šeima? "Paolo (Liedholmo anūkas – red. past.) dabar devyniolikmetis. Galiu pasigirti, kad jis paveldėjo iš manęs smūgį kaire koja, bet pats Paolo daugiau laiko skiria teisės mokslams, o ne futbolui. Andrėjai – keturiolika. Ji yra aistringa "Roma" gerbėja, tuo tarpu Paolo palaiko "Milan". Į vilą atvyksta dar keletas lankytojų: jie pasveikina "Baroną" ir pakelia už jį taures vyno, kuris yra gera priežastis čia apsilankyti. Per Kalėdas visa Švedija atkemša iš Liedholmo vynuogynuose užaugintų vynuogių išspausto raudonojo "Barberos" vyno butelius. Atvykėliai iš Norčiopingo domėjosi Liedholmo apie futbolo marškinėlius, kuriuos jis kažkados dėvėjo per rungtynes: "Gaila, bet aš nė vienų nebeturiu, marškinėlius visada tekdavo grąžinti klubui – man taip ir neteko jų mestelėti į sirgalių tribūną!" – nusijuokė švedas. Nilsas Liedholmas ir Torstenas Lindbergas yra vieninteliai dar tebegyvi 1948 metų Švedijos olimpinės rinktinės nariai. Kas jums svarbiau: olimpinis auksas ar antroji vieta Pasaulio čempionate? "Man mielesnė pirmoji vieta olimpiadoje. Švedija ką tik buvo pergyvenusi karo sunkumus, mes buvome atskirti nuo likusio pasaulio ir į olimpiadą važiavome nesuvokdami savo galimybių. Prisipažinsiu, kad olimpinis aukso medalis niekada nepaliekamas be priežiūros," – primerkdamas akį mus patikino Liedholmas. Maestro, o ar tikėjote, kad galite laimėti, kai Pasaulio čempionato finale išsiveržėte į priekį? "Buvo labai sunku kažko tikėtis, nes mes, kitaip negu brazilai, nebuvome matę nė vienų jų rungtynių." Ir jie savo gretose turėjo Pelé: "Bet įspūdis, kurį tą dieną paliko Pelé, buvo visiškas niekas palyginus su Garrincha". Kalba pakrypsta apie šiandienos aktualijas. "Žinote, ką žmonės šneka Švedijoje? Jie teigia, kad Kakà primena Liedholmą jaunystėje! Man tai labai patinka. Galbūt aš buvau fiziškai stipresnis, bet jo sumanumas ir greitis jį daro nesuvokiamai geru futbolininku." O kokios šio sezono varžybos jums labiausiai patiko? "Juventus – Milan". Keistas pasirinkimas – nulinės lygiosios. "Milan nusipelnė tose rungtynėse pergalės, iš tiesų – Ancelotti labai geras treneris. Mane truputį nuvylė "Juventus", tačiau aš vis dar įsitikinęs, kad jie šiais metais laimės lygą". Ar esate tikras, kad stebėdamas šias varžybas matėte tikrąją "Juventus – Milan" kovą? "Pirmaisiais mano buvimo Italijoje metais mes namuose pralaimėjome rezultatu 1-0. Po "Juventus" įvarčio mes be perstojo atakavome, tačiau taip ir nesugebėjome išlyginti rezultato. Po rungtynių susilaukėme labai daug kritikos iš Gianni Breros (garsus Italijos sporto žurnalistas – red. past.). Greitai pasikeitė mūsų treneris – juo tapo Lajošas Czeizleris. Atsakomosioms rungtynėms ruošėmės labai neįprastai: ilgai ir sunkiai treniravomės, o nuo vidurio savaitės ilsėjomės. Rezultatas – pergalė 7-1. Konkurencija tarp "Milan" švedų ir "Juventus" danų tuo metu buvo ypač didelė". Būtent šios konkurencijos italams labai pritrūko tose žymiose 2004 metų Europos čempionato rungtynėse "Švedija – Danija". Ką manote apie Italijos čempionatą, kuriame dėl pirmos vietos kovoja tik dvi komandos, o kitos stipriai nuo jų atsilieka? Ar jums patinka ši diktatūra? "Bet juk dviejų komandų diktatūra vis tiek geresnė, nei vienos?" O kaip vargšė "Roma"? Ar jai gresia Totti ir Cassano praradimas? "Totti yra labai romėniškos sielos futbolininkas, su kuriuo tu gali susidraugauti arba iš karto, arba niekados. Aš iš tikrųjų manau, kad ne "Roma" turėtų padaryti jį didžiu futbolininku, o Totti padaryti "Roma" didžia komanda. Francesco ir Antonio yra labai ypatingi žmonės: iš pradžių jie atrodo silpnoki, tačiau po to pademonstruoja tai, ko tu nesitikėjai; taip pat negalima pamiršti, kad Cassano ir Totti visada atrodo laimingi, besišypsantys, o tai įneša į komandą linksmumo, geros nuotaikos. Taip derėtų elgtis ir kiekvienam treneriui". Kitaip tariant, norite pasakyti, kad treneris turėtų juokinti komandą? "Žinoma, kodėl gi ne?" Sveitainėje, ant židinio, randame nuotrauką, kurioje Liedholmas spaudžia ranką popiežiui Jonui Pauliui II. O mes tikėjomes pamatyti įamžintus Liedholmą ir Di Stefano. "A, geriausias uš geriausių, tobulas jėgos ir technikos derinys. "Roma – Real" rungtynių išvakarėse (2004-05 metų Čempionų lygos B grupės kova – red. past.) buvome susitikę, prisiminėme senus gerus laikus..." Nostalgija mus trumpam nukelia į tą nelemtą 1958 metų Europos taurės finalą. "O ar žinote, kodėl praeities čempionai atrodo "didesni" už dabartinius? Jų komandos draugai nepasižymėjo tokiu talentu kaip jie patys, todėl jų žvaigždės spindėjo ryškiausiai iš visų... Bet netgi ir dabar aš pirmenybę teikčiau šeštojo dešimtmečio futbolui". Devintajame dešimtmetyje po Berlusconi atėjimo į "Milan" prasidėjusios revoliucijos palietė ir jus. Kokie jūsų dabartiniai santykiai su "Milan" prezidentu? "Labai geri. Atvykęs į Milaną Sacchi norėjo, kad likčiau vienu iš trenerių, tačiau "Roma" man pasiūlė sugrįžti ir aš sutikau. Silvio taip pat iškėlė puotą mano aštuoniasdešimtmečio proga, į kurią susirinko daugybė mano draugų. Aš jį visada atsiminsiu kaip nuostabų centro puolėją". Jūs matėte Berlusconį, žaidžiantį futbolą!? "O, tai aišku. Jis buvo labai labai greitas puolėjas". Tai jau paskutinis tikrų aplodismentų vertas ir šiek tiek slegiančia metafora persmelktas švedo sąmojis. Rūką palydinti naktis atslenka palei Monferrato kalvas, o mes Liedholmui užduodame jau paskutinius klausimus ir ruošiames apleisti šį "netikrą" futbolo muziejų. Kokie ateities planai? "Kiti metai bus puikūs "Mėnulio šviesos" (putojančio vyno rūšis – red. past.) gamybai". O kam palinkėtumėt sėkmės: "Milan" ar "Roma" komandai? "Aišku, kad abejoms!" [imgcr]http://www.eurofootball.lt/img/news/liedholm/17.jpg[comment]Monferrato vynuogynuose[/comment] 2004 metai Liedholmui buvo ypač skausmingi: po pusę amžiaus trukusios draugystės numirė jo žmona, o pats švedas, jos mirties paveiktas, patyrė širdies smūgį. Po jo Lido sveikata jau niekada nebebuvo tokia pat gera. Šių metų spalio 8 dieną Nilsas kartu su artimiausiais giminaičiais atšventė savo 85-ąjį gimtadienį. Deja, jau kito mėnesio pradžioje Liedholmo sveikata labai pablogėjo. Jo sūnus Carlo skubiai grįžo namo iš užsienio, į kurį buvo išvykęs verslo reikalais. Lapkričio 5 dieną Nilsas iškeliavo į geresnį pasaulį. "Milan" gedi mirusio Nilso Liedholmo, nepakeičiamo GRE-NO-LI nario ir komandos, laimėjusios dešimtąjį "scudetto", trenerio. Liedholmo didybė tokia milžiniška, kad bet kokia užuojauta yra per maža nusakyti jo praradimui. Kartu su juo iškeliavo didelė mūsų istorijos dalis. Jo atminimas ilgam išliks "Milan" fanų ir visų futbolo gerbėjų širdyse. Ačiū Tau ir laimingos kelionės, "Barone"... "AC Milan" Lapkričio 8 dieną įvyko paskutiniojo GRE-NO-LI nario laidotuvės. Išlydėti "Barono" į paskutiniąją kelionę susirinko keturi šimtai Cuccaro Monferrato miestelio gyventojų, daugybė futbolo garsenybių, draugų, "Milan" ir "Roma" gerbėjų. Laidotuvių ceremoniją užbaigė aplodismentai: atsisveikindami su "Baronu" susirinkusieji jam plojo taip pat ilgai ir aistringai, kaip kad San Siro žiūrovai prieš penkiasdešimt metų palydėdami legenda tapusį netikslų švedo perdavimą... Yra žmonių, kurių neįmanoma pamiršti ne vien dėl to, ką jie padarė, bet ir dėl to, ką jie tau davė. Nilsas Liedholmas yra vienas iš jų. Jo žaidimas, jo patarimai, jo žodžiai. Liedholmas nebuvo tik paprastas futbolininkas – jis buvo išskirtinis žmogus. Džentelmenas. Pirmąkart jį sutikau 1958 metų Pasaulio čempionato finale. Mes (Brazilijos rinktinė) nugalėjome Liedholmo Švediją. Neužilgo aš atsidūriau "Milan" komandoje. Ir jis ten buvo. Mintyse galvojau: "Dabar teks atkentėti už tą pergalę". Man buvo tik dvidešimt metų, o Nilsas buvo komandos kapitonas. Bet man neteko pasigailėti. Atsimenu, kaip mane priėmė į komandą: šypsenas, apkabinimą. Aš patekau į "Milan" šeimą ir jis man atvėrė pagrindines duris. Liedholmas man buvo viskas: varžovas, draugas, treneris. Aš jį laikau gyvenimo mokytoju. Ir tai ne tušti žodžiai. Nilsas išmokė mane gyventi kartu su komanda, prakaituoti per treniruotes, išnaudoti visas savo galimybes... Jis pirmasis ateidavo į treniruotę ir paskutinis išeidavo. Liedholmas buvo žavinga asmenybė: elegantiškas, drąsus, atkaklus, paprasčiausiai neįveikiamas... Niekada nepamiršdavo pajuokauti, o jo ironiški pasakymai būdavo nepakartojami. Kartą, kai jau Nilsas buvo tapęs mano treneriu, jis privertė mane anksti palikti aikštę, priėjo prie manęs ir tyliai sušnabždėjo: "José, man gėda dėl tavo žaidimo". Jei tai būtų pasakęs kas nors kitas, aš būčiau priėmęs tai kaip įžeidimą. Tačiau jo žodžiai turėjo kitokią reikšmę. Aš žaidžiau prastai ir jis buvo teisus. Šiais laikais yra sunku rasti tokių kaip Liedholmas. Žymiai lengviau sutikti žmones, kurie kažkur skuba, kurių galvose vien tik darbas; žmones, kurie rūpinasi tik savo reikalais ir yra paskendę abejingume. Nilsas buvo visiška priešingybė. Jis buvo tinkamiausias žmogus kreiptis tiems, kurie turėjo bet kokių problemų. Liedholmas išmokė mane būti optimistu ir mylėti gyvenimą. Jis neturėjo priešų – tik varžovus. Tuos pačius, kurie dabar išgyvena jo netektį... José Altafini