© Eurofootball.lt
Primename, kad savo straipsnius galite siųsti adresu [email protected]
Pasinaudodamas šiame tinklapyje esama galimybe laisvai išsakyti savo nuomonę, noriu pasidalinti savo mintimis apie neseniai pasibaigusį Pasaulio futbolo čempionatą. Šiuo straipsneliu nesistengiu įtikti kitų nuomonėms, mintys yra mano, todėl be jokios abejonės šališkos ir jokiu būdu nesiekiu, kad visi mano mintims pritartų. Pabandysiu apibudinti šį čempionatą išskirdamas Italijos rinktinės pergalės finale įtaką Pasaulio futbolui bendrai.
Nauda futbolui po italų triumfo:
1.Italijos futbolo prestižo atstatymas.
Kai jau atrodė, kad visas Italijos futbolas eina į pražūtį ir yra visiškai korumpuotas, atsirado ryški šviesa tamsaus tunelio gale. Pasirodo italai gali laimėti ir nepadedami turtingų klubų savininkų, ar politikų ar teisėjų. Žinant, kad visi Italijos rinktinės futbolininkai žaidžia "Serie A" čempionate, šios lygos prestižas turėtų smarkiai padidėti, kadangi be įspūdingą žaidimą demonstruojančių legionierių, čia žais ir daugelis Pasaulio čempionų. Esame girdėję daugybę futbolininkų sakant, kad "Serie A" "sunkiausia" lyga Europoje, dabar jau bus daug sunkiau ginčytis ir su teiginiu, jog tai stipriausia lyga Europoje.
2. Gera gynyba gali nukenksminti gerą puolimą.
Tą įrodė ir Graikija 2004 m. Europos čempionate, tą įrodė ir Italija šiame Pasaulio Čempionate. Tiesa galima pasakyti, kad šiame čempionate apskritai nebuvo rinktinės, kuri muštų po 3-4 įvarčius kiekvienose varžybose, tačiau Italai praleidę vos du įvarčius bei vos vieną iš žaidimo, kai Cristianas Zaccardo įsimušė į savus vartus, parodė, kad nebūtina turėti išskirtinių talentų puolime, tačiau apsigynus visada atsiras progos greitoms kontratakoms, be to reikia iki tobulumo atidirbti kampinių ir baudos smūgių realizaciją ir jūs vieną dieną galite tapti Pasaulio čempionais. Tai pavyzdys, kuris turėtų ypač įkvėpti mažesnes, tiek šalies gyventojų skaičiumi, tiek pasiekimais tarptautinėse arenose turinčias rinktines.
3.Europos žemyne žaidžiamas geriausias futbolas.
Tai įrodo ir faktas, jog visos pusfinalio dalyvės buvo iš Europos. Šiam žemynui reikėjo Pasaulio čempionų, visų pirma tai dideli pinigai iš reklamos, juk dabar 4 metus bus žymiai paprasčiau sužaisti draugišką mačą su Pasaulio čempionais, nereikės vykti tartis kažkur į Braziliją, kad ši iš klubų galėtų surinkti visas savo žvaigždes į draugišką mačą. Viskas tapo žymiai paprasčiau, ne paslaptis, kad iš futbolo geriausi pinigai yra uždirbami būtent Europos žemyne, tad turėti "savo" Pasaulio čempionus yra visapusiškai naudingą, tai beje smarkiai pakels ir artėjančio 2008 metų Europos čempionato prestižą. Auksinė galimybė dar kartą įrašyti savo vardą pirmuose Pasaulio laikraščių puslapiuose, ar būti šalia Pasaulio čempionų kitose žiniasklaidos priemonių naujienose atsirado ir Lietuvai. Juk turėsime puikia galimybę ne tik pamatyti Pasaulio čempionus ir vicečempionus Lietuvoje, bet Futbolo Federacija galės ir uždirbti iš to didelius pinigus, kurie tikėkimės bus skirti Lietuvos futbolui, tai kad neturime atitinkamo lygio stadionų tokiems reginiams, jau kita tema.
4. Futbolas - komandinis žaidimas.
Pasaulio čempionate buvo rinktinių, kurių žaidimas tiesiogiai priklausė nuo vieno ar dviejų žaidėjų, jų iškritimas reikšdavo, kad komanda tą dieną turi minimalias galimybes laimėti. Olandijos rinktinėje toks žmogus buvo Arjenas Robbenas, Ganos rinktinėje Michaelis Essienas, Ukrainos rinktinėje Andrejus Ševčenka, Dramblio Kaulo Kranto rinktinėje Didier Drogba ir t.t. Viso čempionato metu buvo sunku išskirti tikrąjį Italijis rinktinės lyderį, be kurio šios komandos žaidimas sugriūtų .
Alessandro Nesta, prieš čempionatą buvo laikomas vienu geriausių gynėjų pasaulyje, tačiau jis beveik visą čempionatą buvo traumuotas, ar tai atsiliepė italų gynybai? Ne.
Francesco Totti prieš čempionatą laikytas ryškiu Italijos rinktinės puolimo lyderiu ir būtent jis turėjo kurti visas progas komandos puolėjams, ar taip buvo? Ne. Tačiau tai visiškai nesugriovė šios komandos žaidimo. Puikiai kamuolius skirstė Andrea Pirlo, puolime po traumos neatsigavusį F.Totti pakeitė Alessandro Del Piero ir italų žaidimas nesugriuvo, o netgi atrodė įdomesnis ir šviežesnis.
Galima teigti, kad šios rinktinės stiprybė buvo gynyba, ten žybėjo vartininkas Gianluigi Buffonas, o gynyboje savo pareigas nepriekaištingai vykdė kapitonas Fabio Cannavaro, tačiau ar būtų sugriuvęs italų žaidimas jei G.Buffono vietą vartuose būtų užėmęs Angelo Peruzzi, o gynyboje žaistų M.Materazzi ir A.Nesta, galima drąsiai teigti, kad jei žaidimas ir pablogėtų tai tikrai nežymiai. Šioje komandoje buvo 20 lygiaverčių žaidėjų, kurie pukiai žinojo ir atliko savo funkcijas, būtent tai ir buvo šios komandos stiprybė.
5. Marcello Lippi.
Žilagalvis futbolo specialistas tikrai nusipelnė didžiausių aplodismentų, kadangi sunkiu Italijos futbolui metu, kai šalį krečia futbolo korupcijos skandalai, jis ryžtingai ėmėsi darbo ir sulipdė darnų kolektyvą, kurio tikslas buvo laimėti, bet kokia kaina ir bet kokiais būdais. Daugybę metų sėkmingai treniravęs Turino "Juventus" klubą Lippi dar sykį įrodė savo, kaip genialaus trenerio, pasiekiančio pergales, net ir ne su stipriausios sudėties komandomis, savybes. Be to galima teigti, kad Italijos rinktinei pagaliau šypsojosi sėkmė. 1990 po vienuolikos metrų baudinių serijos buvo nusilesta Vokietijai pusfinalyje, 1994 finale Brazilijai, 1998 ketvirtfinalyje Prancūzijai, jei dar pridėtume fatališką nesėkmė 2000 metų Europos čempionato finale, kai du įvarčiai buvo praleisti pačioje varžybų pabaigoje prieš tuos pačius prancūzus, galėtume drąsiai teigti, kad Italijai po šitiek nesėkmių pagaliau pradėjo sektis.
Žala futbolui po italų triumfo:
1.Catenaccio ir jo atmainos kerojasi visame Pasaulio futbole.
Futbole moderniausia taktinė schema tampa 1-4-5-1. Ją čempionate naudojo ne tik silpnos rinktinės, kas būtų visiškai suprantama ir pateisinama, tačiau ir tokios futbolo grandės kaip Anglija, Olandija, Prancūzija, Portugalija. Bent kartą šia taktine schema šiame čempionate tikriausiai sužaidė bene visos šio čempionato dalyvės. Šios schemos šalininkai be abejo argumentuos, kad ši schema iš 1-4-5-1 reikalui esant gali labai greitai virsti į 1-4-3-3 tačiau, mano ir ne tik, nuomone tokia taktika yra žalinga atakuojančiam futbolui, kadangi yra labai atsargi ir kartais pasidarydavo net gaila puolėjo, net jei tai Thierry Henry ar Pedro Pauleta, kuriems tekdavo vieniems įveikti 3-4 varžovus, ir pamačius situacijos beviltiškumą būdavo apsiribojama smūgiuojant tolimą smūgį link vartų desperatiškai tikintis nustebinti nepasiruošusį vartininką. Kas yra Catennacio? Tai yra atsargus futbolas, apsiginkime, pagaukime varžovą nepasiruošusį, kontratakuokime ir įmušę įvartį vėl apsiginkime. Kodėl šią taktiką daug sunkiau įgyvendinti prie silpnesnius varžovus? Tiesiog tie varžovai patys žaidžia šia taktika, o kai italams tenka tik atakuoti tampa daug sunkiau ir gintis, reikia įrodymų? Italija – JAV 1:1, Italija – Australija 1:0, vis dar puikiai prisimenu ir Italijos rungtynes su Lietuva, Kaune, kurios baigėsi 0:0. Visiškai nenustebčiau jei lietuviai teigiamą rezultatą prieš italus pasiektų ir šiame atrankos cikle.
2. Vaidyba, provokavimas ir kiti Pasaulio čempionų nepuošiantys bruožai.
Negalima sakyti, jog vaidinimo meną yra įvaldę tik Italai, buvo daugybė žaidėjų, kurie šiame čempionate ne tik žaidė, bet ir simuliavo traumas, ar provokavo varžovus, ypač išsiskyrė ko gero keletas: Cristiano Ronaldo, Ricardo Carvalho, Deco, kaip kuriuose epizoduose simuliuodavo ar vaidindavo net ir Zinedine'as Zidane'as ar Ronaldinho ir kiti. Tiesiog tai tapo futbolo dalimi. Neseniai teko skaityti vienos JAV Pasaulio čempionato apžvalgininko straipsnį ir įstrigo jo išsakyta viena labai protinga ir paprasta mintis, jei įvyksta susidūrimas tarp žaidėjų, ar vykdomas žaidėjų keitimas, reikia paprasčiausiai stabdyti rungtynių laikrodį, tada tie žaidėjų vartymaisi aikštės viduryje, lyg būnant pakirstam kulkos, netektų prasmės, laiko taip nelaimėtum. Manau taip žaidimas taptų paprastesnis ir teisėjams, nereiktų mąstyti, kiek gi čia pridėti to laiko, rungtynių pabaigą galėtų skelbti net ne teisėjo švilpukas, o sirena, ar tai atimtu darbą aikštėje iš teisėjų? Tikrai nemanau, jie ir toliau būtų pagrindiniai veikėjai, reguliuojantys žaidimą, tačiau tai sumažintų vaidybos elementus žaidėjų veiksmuose, kadangi tempti laiko nebūtų prasmės. Provokavimo menas, taip pat tampa futbolo dalimi, nors tai negalima pavadinti vienu žodžiu rasizmu, tačiau FIFA rengiamos akcijos žiūrovams tribūnose prieš varžybų pradžią atrodo gana dviprasmiškai, kai pirmiausiai gydyti, nuo šios "ligos" reiktų pačius aikštėje žaidžiančius žaidėjus, ar net trenerius (prisiminus Luiso Aragoneso atvejį). Plačiau apie atveji su Zidane'u ir Materazzi nuomone išsakysiu sekančioje dalyje, tačiau norint išprovokuot varžovą nėra būtina jam įspirti į koją, ar stumtelėti, ar timtelėti už marškinėlių, tam užtenka ir įžeidžiančios frazės, nepadoraus gesto ir pan. Taip įžeidžiančios frazės ištarimas tai ne veiksmas, tačiau kai kuriose šalyse, pvz JAV to kartais užtenka, net dideliems pinigams teismuose prisiteisti, kitais atvejais, žmonės pasiruošę ginti savo ar šeimos ar religijos garbę ir po tokių frazių seką atoveiksmis, o kovoti su tokiomis negerovėmis galima vieninteliu būdu, reikia bausti ne tik futbolininką pasielgusį nepagalvotai ir visiškai nepateisinamai, bet ir būtinai išsiaiškinti, kodėl taip įvyko, kas jį privertė taip pasielgti, niekada nebūna, atoveiksmio be priežasties, pradinio veiksmo.
3. Ar Marco Materazzi vertas tapti Pasaulio čempionu ?
Materazzi paneigė, kad prieš skandalingą Z.Zidane'o smūgį pastarajam į krūtinę galva, pavadino Zizou purvinu teroristu, teigdamas, kad net nežino žodžio teroristas reikšmės. Taip pat jis teigia, kad neįžeidė Zizou tėvų, kadangi visiems tėvams jis jaučia didžiulę pagarbą. Realesnis variantas, kuris įvyko aikštėje likus 10 minučių iki pratesimo pabaigos buvo šis: po to, kai Materazzi prilaikė Zidane'ą už marškinėlių, prancūzas praeidamas pasakė, nereikia plėšyti mano marškinėlių, po varžybų galėsiu tau juos padovanoti, į ką įtalas atrėžė, kad jam nereikalingi Zizou marškinėliai, tačiau jis mielai nuplėštų marškinėlius nuo Zidane'o žmonos. Ar Zidane'as pasielgė teisingai tame epizode ? 100 procentų ne. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad futbolas tai yra darbas, galbūt labai malonus, bet darbas, už kurį futbolininkai gauna pinigus, taigi darbą dirbame ir daugelis iš mūsų ir jei kolega darbe, ar asmuo iš konkurentų firmos, ar net asmuo iš gatvės praeidamas jums pasakytų, kažką įžeidžiančio jūsų žmoną, bene labiausiai mylimą žmogų Pasaulyje, jei jūs neesate visiškas pastumdėlis manau pasielgtumėte labai panašiai į Zizou. Tačiau žinoma, žinant, kad tai paskutinės Zidano varžybos, kad tai Pasaulio čempionato finalas, kad milijonai žmonių ir vaikų jį stebi, jis galėjo susilaikyti. Tačiau, Materazzi, puikiai žinojo Zizou biografiją ir žinojo, kad šis iš išorės ramus žmogus, viduje yra labai emocingas ir kunkuliuojančio temperamento, beto labai mylintis savo žmoną ir šeimą laikantis aukščiausia vertybe, tad Materazzi pataikė tiesiai į dešimtuką. Jei tai buvo jo planas jis jį įvykdė nuostabiai, aukščiausiais balais. Jei man reikėtų rinkti naudingiausia šio finalo žaidėją, be konkurencijos laimėtų Marco Materazzi, jis ne tik pelnė išlyginamąjį įvartį, realizavo savo 11 m. baudinį rungtynių pabaigoje, bet ir išvedė iš rikiuotės varžovų lyderį, puikiai mušantį 11 m. baudinius. Šaunu Marco, gaila nepadarei to anksčiau, atrodo jis suprato, kad po 5 metų apie ji niekas net neprisimintų, tačiau dabar jis įeis į istoriją. Nugalėtojai juk neteisiami. Tad mokinkitės lietuvaičiai ir visų kitų futbolo mokyklų auklėtiniai, jei negali įveikti futbolininko aikštėje kovodamas vienas prieš vieną, visada yra ir kitų būdų, tačiau reikia pasakyti kažką tokio, kas tikrai išvestų varžovų lyderį iš pusiausvyros, o tada jau didvyriškai atlaikyti jo smūgį, įtikinamai pasiraityti ant žolės ir sėkmingai susiklosčius aplinkybėms jūs ne tik eisite į istoriją, bet gal net ir tapsite Pasaulio čempionu.
4. Ar komanda laimėjusi finalą po 11m. baudinių iš tiesų yra stipriausia Pasaulyje?
Visi sutiks, kad 11 m. baudiniai yra loterija, faktas ir tai jog komandas finale skyrė vienas netaiklus Davido Trezeguet baudinys. Taigi netgi baudinių loterijoje nebuvo galima pasakyti, nagrinėjant vien faktus, jog kažkuris vartininkas tapo rungtynių herojumi, kadangi nei vienas vartininkas neatmušė nei vieno varžovų komandos futbolininko smūgio. Dar iki šiol yra kalbama, kad 1994 metais kai Brazilija tapo Pasaulio čempionais po 11m. baudinių serijos, jog tai buvo silpniausia Brazilijos ekipa tapusi Pasaulio čempione. Su tuo sunku ginčytis, kadangi viską lėmė didesnė už varžovus sėkmė. Tačiau tame finale Brazilija bent jau sukūrė daugiau pavojingesnių progų už varžovus, kontroliavo aikštės vidurį, turėjo ryškių žvaigždžių Romario ar Bebeto. Ar galima teigti, kad šiame finale italai dominavo aikštėję ir buvo vertesni pergalės už prancūzus, nebent Italijos rinktinės gerbėjai galėtų atsakyti taip. Prancūzai dominavo aikštėje antrajame kėlinyje, kūrę proga po progos, o labiausiai įsiminė Z.Zidane'o smūgis galvą pratesimo pradžioje. Italija žaidė taip, kaip visada ir žaisdavo, tikrą catenaccio stiliaus futbolą ir laukė 11m. baudinių serijos. Prancūzai žaidė futbolą net ir likę dešimtyje. Faktas, kad nugalėtojai neteisiami, tačiau jei paklaustumėte neutralaus sirgaliaus, ar jam labiau patiko čempionė Italija 2006 metais ar ketvirtfinalyje pasitraukę brazilai 1982 metais, manau atsakymas ir taip būtų aiškus.
5. Pagarba čempionams.
Esu matęs finalus nuo 1982 metų ir nesu matęs, kad komanda tapusi Pasaulio čempione kada nors būtų taip stipriai nušvilpta tribūnose susirinkusių žmonių. Jei manote, kad tribūnose buvo vien prancūzų sirgaliai, labai klystate, jie buvo įsigyję ne daugiau nei 30 proc. bilietų, dar apie 30-40 procentų sudarė neutralūs žmonės, atėję pasižiūrėti į istoriją įeisiančių varžybų. 1990 m. Italijoje finale buvo nušvilpinėjama Argentinos rinktinė su Maradona priešakyje, tačiau niekada taip smarkiai kaip ši Italijos rinktinė. Galima girti italus už pasiaukojama žaidimą, kuo jie visada garsėjo, už juodą darbą aikštėje, už atsidavimą, už susikaupimą, už tikslo siekimą. Už šiuos dalykus jie verti pagarbos, tačiau 2004 metais Graikija irgi buvo verta analogiškos pagarbos, už savo pasiaukojamą, drausmingą futbolą. Tačiau 4 metus vadinti Italiją stipriausia komanda Pasaulyje, ypač žinant kaip ji tapo čempione, aš, kaip manau ir daugelis kitų neutralių futbolo, kaip gražaus, geriausio Pasaulyje, žaidimo šalininkų negalėsiu.
Apie čempionatą keliomis frazėmis
Čempionato organizavimas buvo puikus, išskyrus nuo čempionato rengėjų nepriklausiusių aplinkybių - teisėjų darbo, Franzui Beckenbaueriui galima būtų rašyti aukščiausius balus. Tačiau ar laimėjo iš šio čempionato futbolas kaip žaidimas, manau tikrai ne. Futbolas tampa vis atsargesnis, laimi gynybinį stilių pasirinkusios komandos, nenustebsiu jei sekančiame čempionate išvysime ir brazilus žaidžiančius su vienu puolėju visą čempionatą. Norėjosi, kad čempionate būtų atsiradusi nors viena komanda, kuri džiaugtųsi vien jau dalyvavimu turnyre ir jaustų malonumą žaisdama atakuojantį futbolą. Šiuo aspektu kaip visada džiugino Afrikos atstovai. Norėtųsi pagirti už pastangas žaisti gražiai Ganos ir Dramblio Kaulo Kranto futbolininkus, jeigu sujungtume šias dvi komandas į vieną, manau turėtume gražiausiai šiame čempionate žaidusią komandą. Belieka tikėtis, o žinant iš praktikos galima net ir neabejoti, kad čempionatai rengiami kuo toliau nuo Europos pragmatiško futbolo šaknų visada būna gražesni žaidimo prasme, tad gero ir svarbiausiai gražaus visiems futbolo Pietų Afrikos Respublikoje po 4 metų.
Ši nuomonė nebūtinai sutampa su bendra EuroFootball.lt nuomone.
