Traumas įveikęs pasaulio čempionų treneris: „Čempionate Lietuvoje atradau save iš naujo“

Šie žodžiai galėtų būti bet kurio ambicingo žaidėjo ar trenerio pasakyti FIFA pasaulio salės futbolo čempionate Lietuvoje. Bet tai nėra vien banalūs žodžiai – už jų stovi daug daugiau nei galėtų pasirodyti.

Norint suprasti daugiau, reikia grįžti į 2012 metų lapkritį, kai Mati vis dar buvo perspektyvus žaidėjas Argentinos komandoje, kuri siekė pirmą kartą žaisti pasaulio čempionato finale. Ispanijos lygoje įsitvirtinęs aukštas krašto žaidėjas turėjo potencialo tapti viena iš didžiųjų salės futbolo žvaigždžių, tačiau atsitiko nelaimė.

Žaidžiant už Albiceleste prieš Australiją 2012 m. pasaulio čempionate Tailande M. Lucuixas patyrė sunkią traumą, dėl kurios buvo priverstas baigti turnyrą. Tai buvo tik pabaigos pradžia: po trijų metų kovos su traumomis ir nesėkmingų bandymų sugrįžti, jis galų gale turėjo su kartėliu palikti salės futbolą.

Tačiau po kurio laiko viską pakeitė Diego Giustozzi skambutis, kviečiantis tapti rinktinės trenerio asistentu. Matias sutiko, grįžo į elitines kovas ir kaip trenerio asistentas tapo pasaulio čempionu – iškovojo titulą, kurio nebuvo galimybės laimėti kaip žaidėjui. Dabar jis žengė žingsnį dar į priekį – ėmėsi vadovauti Argentinos rinktinei, kuri titulą gina Lietuvoje.

Prieš ketvirtfinalio dvikovą su Rusijos futbolo sąjungos (RFU) komanda – 2016 metų finalo pakartojimą – FIFA.com pasikalbėjo su Matías Lucuixu apie jo lūkesčius prieš ketvirtfinalį, prisiminimus iš finalo ir atgimimą futsale.

– Ar jūsų debiutas FIFA pasaulio salės futbolo čempionate kaip treneriui buvo kitoks nei žaidėjo?

– Esu dar jaunas, savo trumpoje karjeroje kaip treneris mėgaujuosi ir turiu atsakomybę vadovauti Argentinos komandai. Kaip žaidėjas dalykus matai per kitą perspektyvą, turi kitokį vaidmenį, tačiau taip labiau mėgaujiesi. Pavyko patirti tai iš abiejų pusių ir dabar aišku, kaip man pasisekė. Turiu tuo pasinaudoti.

– Koks yra Matías Lucuixas kaip treneris?

– Stengiuosi būti toks pats, kaip ir gyvenime, koks buvau ir kaip žaidėjas: atviras, artimas žaidėjams ir su savo žaidimo filosofija, idėjomis. Stengiuosi suburti komandą, kuri turėtų savitą braižą, pagal mano matymą. Tai sunku, nes būnu su žaidėjais, kurie metų eigoje klubuose dirba kitaip. Sudėtinga persijungti iš to, ką jie įpratę į tai, ką noriu matyti per kelias savaites darbo.

Nepaisant to, komanda išpildo mano nurodymus. Turime dinamišką komandą, kuri aikštėje imasi iniciatyvos, gerai jaučiasi ir su kamuoliu, ir be jo.

– Esate jaunas treneris, vos keletu metais vyresnis už nemažai žaidėjų. Ar remiatės veteranų žaidėjų pagalba?

– Esu jaunas, tačiau turiu svarbiausių ir vyrų, ir jaunimo turnyrų patirties. Manau, kad turiu sukaupęs pakankamai daug ir įvairiapusės patirties, o tai yra svarbu.

Suprantama, yra žaidėjų, su kuriais buvau komandos draugais rinktinėje, o dabar esu kitokioje pozicijoje. Esu tas kuris sprendžiu, paskutinį žodį tariu aš. Tačiau stengiuosi būti artimas jiems, jų klausyti, leisti jiems dalyvauti. Kaip bebūtų, jie yra žaidėjai ir mato kitokią realybę nei mes. treneriai. iš šono su savo taktinėmis lentomis ir idėjomis.

– Po pergalės prieš Paragvajų sakėte, kad Rusijos futbolo sąjungos ekipa turės daugiau lūkesčių dėl pergalės turnyre, nors daugeliui jūsų ir jų komandos žaidėjų tai taip pat gali būti paskutinis čempionatas. Ar susitvarkymas su spaudimu gali tapti lemiančiu veiksniu?

– RFU komanda yra labai konkurencinga, viena geriausių pasaulyje. Tačiau jai vis pritrūksta vieno žingsnio iki pergalės didžiajame turnyre. Jie turi rimtų kovų patirties, jos turime ir mes. Mums pavyko tapti pasaulio čempionais ir jau atrodė, kad jau pasiekėme lubas, tačiau atrankoje į šį čempionatą Brazilijoje įveikėme brazilus ir tapome turnyro čempionais. Tai mus veža. Esame alkani, rimtai nusiteikę ir drąsūs. Tačiau dar nesame pasisotinę.

– Koks skirtumas tarp RFU ir Argentinos 2016 metų komandų bei dabartinių?

– RFU komandos struktūra liko tokia pati. Tai – kompaktiška komanda gynyboje, stipri atakoje, stengiasi žaisti pirmu numeriu. Yra panašumų, tačiau laikas keičia – visi esame penkeriais metais vyresni.

Argentinos komandoje turime daug pasaulio čempionų ir turime naujų žaidėjų, kurie žengia pirmus žingsnius pasaulio čempionate. Bet yra skirtumų, nes pasikeitė treneriai, per penkerius metus pasikeitė žaidėjai. Aš stengiuosi eiti ta kryptimi, kuri buvo su Diego Giustozzi, kažką patobulinti. Konformizmas nepriveda prie konkurencingos komandos sukūrimo. Turi siekti dominuoti ir laimėti turnyrus.

– Papasakokite apie Diego Giustozzi, kiek svarbus šis žmogus jūsų karjeroje?

– Nebūtų objektyvu man kalbėti apie Diego dėl mūsų draugystės. Jis yra draugas ir mokytojas. Turėjau galimybę su juo praleisti daug laiko, įgyti daug žinių. Esu labai dėkingas jam.

– Jis atliko nemažą vaidmenį jums išvykstant į Europą. Kaip tai atsitiko?

– Buvome kartu Argentinos rinktinėje turnyre Brazilijoje ir jis man pasiūlė galimybę vykti į peržiūrą Ispanijoje. Buvau jaunas ir turėjau svajonę žaisti geriausioje pasaulio lygoje, tačiau taip pat buvo ir abejonių, ar palikti savo šeimą, savo šalį, draugus, kaip ten viskas bus... Diego ir Miguelis Rodrigo įtikino mane žengti tą žingsnį į priekį. Dėl jų mano svajonė tapti profesionaliu žaidėju išsipildė, nužengiau iki tiek, iki kur niekad nebūčiau pasvajojęs.

Esu jiems dėkingas, mūsų draugystė ilgametė, tokia, kurią gali užgrūdinti tik futbole. Esu skolingas jiems už tai, jog jie mokė mane kaip asmenybę ir kaip žaidėją.

– Ar pasaulio čempionatas padėjo jums susitaikyti su tuo, jog nebegalite žaisti?

– Kai turi tokių blogų akimirkų sporte, kaip mano trauma, dėl kurios nebežaidžiu, jautiesi sužeistas. Klausi savęs „Kodėl aš?“ ir negali rasti paaiškinimo... Tačiau šiame pasaulio čempionate atradau save iš naujo. Atgavau savo alkį. Jaučiau, kad reikia tų patirčių ir vietų, kuriose būdavau anksčiau, kur jausdavausi laimingas.

Šiandien jaučiu pilnatvę. Esu dėkingas šiam sportui už tai, ką jis man duoda, už tuos momentus, kuriuos per jį patyriau ir už nuostabią atsakomybę atstovauti savo šaliai. Būsiu dėkingas už tai visą gyvenimą.

– Kai Diego Giustozzi paskambino ir pasiūlė trenerio asistento poziciją, ar buvo sunku žengti tą žingsnį po viso to, ką patyrėte?

– Taip, tai iššūkis. Viena yra būti žaidėju, o kita - treneriu, kai turi sudėlioti visas idėjas į vieną lentyną ir perduoti jas komandai. Netgi šiandien vis dar reikia pergalvoti daug dalykų, pažiūrėti, ar mano idėjos veikia, ar reikia pradėti iš pradžių. Visada nelengva savo idėjas paversti kūnu, nes reikia prisitaikyti prie žaidėjų. Tai sunkus iššūkis, tačiau mėgaujuosi ta kasdienybe ir rungtynėmis. Tai unikalios akimirkos, nežinai, ar jos kada nors pasikartos, nežinai, ar rytoj būsi ten pat. Todėl stengiuosi išnaudoti viską šimtu procentų.

– Ar tai, kad viskas gali keistis labai greitai, jums padėjo suprasti ir paties patirti išgyvenimai dėl traumos?

– Būtent. Išmoksti kovoti, įdėti visas pastangas ir užsidegimą norint kažką pasiekti, neužmigti ant laurų. Geriau pagalvojus, iš kiekvienos negatyvios situacijos gali kažko išmokti. Po visų vargų su traumomis tiesiog stengiuosi pasimėgauti buvimu čia, darbu su nacionaline rinktine ir tuo, kad sulaukęs 35 metų, esu pasaulio čempionate. Tikiuosi, kad jų gyvenime bus dar ne vienas.

– Ar jaučiate visos Argentinos palaikymą?

– Tikiuosi, jog esame pavyzdys daugeliui vaikų. Jie mus mato, rašo mums, drąsina. Mūsų šalyje to reikia, nes futsalas yra augantis sportas. Tai dar labiau pamatėme po praėjusio pasaulio čempionato, dabar vėl tai išgyvename.

Galvojame apie savo šeimas, savo šalį, ir visus tuos vaikus, kurie žaidžią futsalą ir svajoja apie tai, arba žaidėjus, kurie atiduotų viską, kad būtų mūsų vietoje. Turime būti pavyzdžiais aikštėje ir už jos ribų.

*****

Jau šįvakar Argentinos rinktinė ketvirtfinalio mūšyje susitiks su Rusijos futbolo sąjungos komanda, kuri sieks revanšo už nesėkmę 2016-ųjų čempionato finale.

Rungtynės vyks Kauno arenoje, jų pradžia – 18.30 val. Kviečiame atvykti į šias rungtynes ir dvi iš stipriausių pasaulio rinktinių išvysti savomis akimis.