„Trakų“ vartininkas Timofejus Šeremeta praėjusiais metais į Lietuvą atvyko su geru CV. Jame parašyta, jog tai buvęs Ukrainos jaunimo rinktinės vartininkas, spėjęs debiuotuoti tuomet dar itin stiprioje Ukrainos aukščiausioje lygoje.
Lietuvoje ilgą laiką jis buvo fantastišką sezoną žaidusio Igno Plūko dubleriu, tačiau paskutinėse keliose rungtynėse treneriai būtent jam suteikė galimybę pademonstruoti savo sugebėjimus.
„Savojo šanso teko palaukti, tačiau nebuvo taip, kad neturėčiau žaidybinės praktikos. Nuolat žaidžiau „Trakai B“ komandoje ir nors ten lygis žemesnis, vis tik jis palengvino užduotį ruošiantis žaisti bet kokiu lygiu“, – pokalbį su oficialia klubo svetaine pradėjo 22 metų T.Šeremeta.
Timofejau, sakyk atvirai, ar pirmoje lygoje gali žaidėjas tobulėti?
Žinoma. Futbolininkas tobulėja per kiekvieną treniruotę, jau nekalbant apie rungtynes. Kaip ir minėjau, lygis ten žemesnis, tačiau jaunam futbolininkui tai ne problema.
Tiek tu, tiek Ignas vis dar esate gana jauni vartininkai. Ar neturint patyrusio kolegos šalia, įmanoma augti kartu?
Mes turime geresnį dalyką – sveiką konkurenciją. Būtent tai leidžia augti mums abiem. Ignas yra puikus vartininkas ir puikus žmogus, su kuriuo puikiai sutariame ir siekiame bendro tikslo.
Prisiminkime vasarą. Ignas atsakomosiose UEFA Europos lygos rungtynėse su „St.Johnstone“ patyrė traumą ir tau teko labai sudėtingas patikrinimas – rungtynės su „Norrkoping“. Nebuvo baisu?
Tiesa.. Tai buvo didžiulis patikrinimas. Ir ne tik prieš kitus, o ir prieš save. Norėjau įrodyti savo lygį, dėl to motyvacija buvo milžiniška. Aišku, jaudulys prieš rungtynes buvo, tačiau po pirmo prisilietimo prie kamuolio apie tai tiesiog nebegalvojau.
Dar vienas iššūkis – rungtynės Klaipėdoje su „Atlantu“. Tada pratęsei savo neįtikėtiną atremtų baudinių seriją. Suskaičiuoji, kiek šiemet jų atrėmei?
Žinoma (šypsosi). Su „Vitebsk“, „Žalgiriu B“, „Atlantu“ ir „Žalgiriu“. Kažkaip pavyko. Plačiąja prasme, baudiniai yra loterija, tačiau žiūrint siauriau, į baudinius aš turiu savo žvilgsnį, kurio išduoti nenorėčiau.
Jeigu reiktų išskirti geriausias sezono rungtynes, tai į galvą lenda du variantai – ketvirtojo rato dvikova su „Žalgiriu“ ir penktojo rato akistata su „Sūduva“. Kuo paaiškintum faktą, kad geriausios rungtynės buvo sužaistos žaidžiant su geriausiomis komandomis?
Tiesa, kad tos rungtynės geros, tačiau man iš tikro nėra skirtumo prieš kokią komandą žaisti. Svarbiausia yra išeiti į aikštę ir laimėti, tuo pačiu geru žaidimu džiuginti gerbėjus ir patiems jausti malonumą.
Paskutinės rungtynės su „Sūduva“, motyvacine prasme, „Trakams“ nebuvo tokios svarbios kaip marijampoliečiams. Iš kur toks noras laimėti?
Mes „Sūduvai“ buvome pralaimėję tris kartus iš eilės, tad natūralu, jog norėjome parodyti, kad nesame prastesnė komanda ir grąžinti jiems skolą. Kiekvienos rungtynės futbolininką tiesiog privalo motyvuoti. Būtų nenormalu, kad čempionatą užbaigtumėm, likus trims turams iki sezono pabaigos.
Be to, mus stebėjo artimi žmonės, kuriuos norėjome pradžiuginti geromis rungtynėmis ir pergale. Smagu, kad jų nepavedėme. Patikėkite, artimi žmonės suteikia geriausią įmanomą motyvaciją.
Kitos rungtynės su „Atlantu“. Ar motyvacijos lygis bus toks, koks buvo su „Sūduva“?
Neabejotinai. Mes esame motyvuoti visose be išimties rungtynėse.
Ar tiki, kad „Trakai“ sezoną gali užbaigti aukščiau nei trečioje vietoje?
Į šį klausimą atsakyti negaliu. Futbolas nenuspėjamas, o viską pamatysime po paskutinio turo.
