Balandžio pabaigoje Lietuvoje apsilankė UEFA prezidentas Aleksandras Čeferinas. Per vos kelių valandų vizitą Lietuvoje Europos futbolo vadovas spėjo susitikti su Lietuvos Respublikos ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu ir sudalyvauti spaudos konferencijoje, kurioje be užuolankų pareiškė tai, ko svečiai šeimininkams įprastai nesako, bet ką lietuviai žino nuo seno – kad Lietuvos futbolo infrastruktūra yra viena blogiausių Europoje, rašo sportas.info
Dalyvaujant Aleksanderiui Čeferinui, Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Tomas Danilevičius ir premjeras S. Skvernelis pasirašė bendradarbiavimo memorandumą, kuriuo Vyriausybė įsipareigojo padėti gerinti šalies futbolo infrastruktūrą, siekdama optimalaus UEFA aukščiausių kategorijų stadionų vystymo, bei stiprinti jaunimo ugdymo kokybę.
Aptarė futbolo iššūkius
2016 m. rudenį išrinktam į UEFA prezidento postą slovėnui tai buvo pirmasis apsilankymas Lietuvoje. Bet tai nebuvo pirmasis UEFA prezidento vizitas į mūsų šalį. Kelis kartus Lietuvoje yra viešėjęs A. Čeferino pirmtakas prancūzas Michelis Platini.
Susitikimo vyriausybėje metu A. Čeferinas, T. Danilevičius ir S. Skvernelis aptarė aktualius Lietuvos futbolo plėtros klausimus ir būdus, kaip būtų galima pakelti sporto šakos kokybę į naują lygį. LFF kvietimu į Lietuvą atvykęs A. Čeferinas išreiškė visapusę UEFA paramą federacijos siekiams.
„Visi žinome, kad Lietuvos futbolas susiduria su ne vienu iššūkiu, tačiau federacija daro viską, kad 2020 m. futbolas taptų sporto šaka Nr. 1, ir jų iniciatyvoms mes pritariame bei visapusiškai stengsimės padėti pasiekti tikslą. Vis dėlto pokyčiai negimsta per naktį, o aš noriu pabrėžti, kad federacija yra ne viena. Tą patvirtina ir šiandienos federacijos bei Vyriausybės susitarimas, kurį UEFA palaiko ir stebės visą procesą. Vertiname LFF ir Lietuvos Vyriausybės iniciatyvą atnaujinti turimus stadionus, įkurti Nacionalinį futbolo centrą Vilniuje, taip pat pertvarkyti metodologinį žaidėjų ugdymą. Lietuva pastaraisiais metais įrodė, kad yra pasiruošusi žengti žingsnį į priekį – tai rodo jiems patikėtas Europos merginų futbolo čempionato organizavimas, paraiška organizuoti pasaulio salės futbolo (futsal) čempionatą bei priimti efektyvūs sprendimai, užkertant kelią sutartoms rungtynėms, kiti aspektai, kurie mums labai svarbūs. Savo parama mes ir toliau padėsime LFF ir Lietuvos Vyriausybei įgyvendinti iškeltus tikslus“, – kalba UEFA prezidentas.
Premjeras pareiškė tikintis, kad Vyriausybės ir LFF bendradarbiavimas bus Lietuvos futbolo atgimimo pradžia: „Tikiuosi, kad naują postūmį duos ką tik pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas su Lietuvos futbolo federacija. Sieksime stiprinti ir plėtoti futbolo sporto šaką Lietuvoje. Futbolo, kaip strateginės sporto šakos, vystymas yra numatytas mūsų darbotvarkėje. Lietuvos futbolo federacija šiame procese bus ne viena ir bendromis pastangomis sieksime įgyvendinti tikslus kartu. Tikiu, kad šis svarbus žingsnis taps Lietuvos futbolo atgimimo pradžia.“
Geriau supranta problemas
LFF prezidentas T. Danilevičius tikina, kad buvęs nedidelės Slovėnijos futbolo federacijos prezidentas A. Čeferinas puikiai supranta jį ir kitas mažų šalių futbolo federacijas.
„UEFA prezidento atvykimo prasmė buvo susitarimas su Vyriausybe, memorandumo pasirašymas. Derinome tai tris mėnesius, bet pasirašymas buvo vis nukeliamas. Tada sakom: atvažiuoja A. Čeferinas. Būtų gražu, kad jo vizito metu pasirašytume memorandumą. Vyriausybė parodytų ryžtą prisidėti prie futbolo plėtros ir A. Čeferinas parodytų paramą Lietuvos futbolui.
Manau, kad pagrindinis ir esminis to memorandumo klausimas yra susitarimas. Vyriausybė pripažįsta, kad futbolas yra strateginė sporto šaka ir šiuo metu futbolo situacija Lietuvoje nėra patenkinama. Sakyčiau, kad Vyriausybė atsigręžė į futbolą ir nori bendradarbiauti, suremti pečius visiems kartu keliant futbolo lygį. Aišku, pagrindinis klausimas, kuris bus sprendžiamas to memorandumo pagrindu, bus darbo grupės sudarymas. Jau grupėje bus sprendžiami konkretūs klausimai, sudaromos programos, infrastruktūros projektai. Darbo grupė bus garvežys, kuris nutemps visas problemas“, – kalba T. Danilevičius.
Ankstesnėse susitarimo redakcijose buvo įrašyti kai kurie konkretūs klausimai. Tokie, kaip nacionalinio stadiono ar Naujosios Vilnios projekto. LFF jau nuo seno neslepia, kad norėtų Naujojoje Vilnioje kurti Lietuvos rinktinių bazę su stadionu ir keliomis treniruočių aikštėmis bei nauju LFF pastatu, o savo turimą teritoriją Liepkalnio gatvėje parduoti su sąlyga, kad dabartinio LFF stadiono infrastruktūra išliktų futbolo reikmėms.
„Taip, buvo daug konkretesnių infrastruktūrinių projektų, siūlytų susitarimo tekstui. Bet redakcijos keitėsi. Paskutinė redakcija yra tokia, kad memorandumas apima visą esmę, o konkretumas bus darbo grupės reikalas. Todėl visi konkretūs projektai ir pavadinimai iš memorandumo teksto išnyko, o kiekvieną projektą nagrinės ir problemą spręs minėtoji darbo grupė“, – aiškina T. Danilevičius.
Rinktinę gelbėja tik išimtis
Pastaruoju metu nacionalinio stadiono tema vėl tapo populiari. Apie didelį 20 tūkst. vietų stadioną Kaune prabilo šio miesto meras Visvaldas Matijošaitis. Buvo surengtas konkursas stadiono statybai. Vilniuje buvo surengtas konkursas 15 tūkst. vietų stadiono Šeškinėje statybai.
Bet kam Lietuvai reikia didžiulių stadionų, kai žiūrovai, panašu, puikiai sutelpa į esamus? LFF stadione visi bilietai į rungtynes išparduodami retokai, kituose – niekada.
„Aš žiūriu į tai kitaip, – sako T. Danilevičius. – Visų pirma Lietuvoje nėra stadiono, kuris atitiktų ketvirtosios kategorijos UEFA reikalavimus. Tai reiškia, kad oficialiai nėra nė vieno stadiono, kuriame rinktinė galėtų žaisti bet kokias atrankos rungtynes. Dabar ji žaidžia LFF stadione tik UEFA pritaikius išimtį. Jeigu pernai „Sūduva“ būtų įveikusi Razgrado „Ludogorec“ ir patekusi į Europos lygos grupės etapą, ji negalėtų žaisti savo stadione. Ir nė viename Lietuvos stadione. Nebent vėlgi išimties tvarka būtų leidusi žaisti čia, Vilniuje.
Tas pat yra su visais Lietuvos klubais, dalyvaujančiais Europos taurių turnyruose. Juk visų jų svajonė – žaisti grupių etape. Jei kuriam nors pavyktų ją įgyvendinti, susidurtų su stadiono problema.“
Ketvirtosios kategorijos stadionams privalu turėti per 8 tūkst. sėdimų vietų ir dar, anot LFF prezidento, jie turi atitikti „visą talmudą“ UEFA surašytų kitų reikalavimų.
„Be to, stadionai gali būti naudingi ne vien futbolui. Juk štai ir šiemet Dainų šventės dalis renginių bus LFF stadione. Taip, dėl vietų skaičiaus galima ginčytis, bet, kad Lietuvai reikia visus UEFA standartus atitinkančio ketvirtosios kategorijos stadiono su stogu, – to niekas negali paneigti“, – įsitikinęs LFF prezidentas.
Blogiausia – žiemą
Kalbant apie vietinio naudojimo stadionus, atrodytų, Lietuvoje jų padaugėjo. Dauguma elitinės Lietuvos A lygos klubų žaidžia renovuotuose stadionuose, tvarkoma pirmosios lygos klubų infrastruktūra.
Tačiau T. Danilevičius su tuo nesutinka: „Daugiau stadionų dingsta nei atsiranda. Vilniuje „Žalgirio“, Klaipėdoje „Baltijos“ stadionai išnyko, o kas juos pakeistų, neatsirado. Ir kituose miestuose naujų stadionų neatsiranda. Tik renovuojami senieji. Per kelis dešimtmečius pastatytas tik vienas visiškai naujas stadionas Marijampolėje. Dabar, kai yra toks Vyriausybės politinis sprendimas, bus lengviau kalbėtis ir su savivaldybėmis. Su jomis sekasi įvairiai: kai kur labiau futbolas mėgstamas, kai kur – mažiau. Aš nevardysiu miestų, bet su mažesnėmis savivaldomis kur kas lengviau kalbėtis nei su didelėmis. Galbūt dėl to, kad jų sprendimai priklauso nuo mažesnės žmonių grupės ir to, kad dažniausiai mažame mieste yra vienas klubas, o ne keli.“
Visai niekam tikusi padėtis yra su futbolu žiemą. Per visą Lietuvą tėra tik du futbolo maniežai: Vilniuje (kurio per maža net sostinei) ir Marijampolėje.
Vilniuje ir kituose miestuose vis sutvarkoma viena kita futbolo aikštė. T. Danilevičius teigia, kad tai pagirtina, tačiau problema, kad aikščių atsiranda nesikonsultavus su LFF, todėl dažnai jos būna netinkamų futbolui matmenų.
„Švietimo ir mokslo ministerija turi savo futbolo aikščių šalia mokyklų atgaivinimo projektą. Deja, nėra bendros vizijos, visi daro atskirai: kažką ministerija, kažką savivaldybė, kažką federacija. Būtų geriau, kad tai būtų derinama tarpusavyje, kad turėtume bendrą viziją, kad tie, kurie įrengia aikštes prie mokyklų, pasikonsultuotų su mumis. O mes patartume dėl jų matmenų.
Ir, aišku, klausimas – kokia nauda iš tokio stadiono vietos futbolo bendruomenei? Jeigu nuo pirmadienio iki penktadienio jame žaidžia mokyklos vaikai, o savaitgalį užrakinami vartai ir niekam neleidžiama į jį patekti? Tai nėra tinkamas aikštės išnaudojimas. Sako: mums reikia daugiau aikščių. Aš sakyčiau: reikėtų efektyviau išnaudoti tai, ką turime, ir žiūrėti, kur galime daugiau padaryti. Bent Vilniuje yra didelė problema su aikštynais ir yra daug akademijų, kurios neranda, kur treniruotis. Taip pat yra ir Klaipėdoje. Rudenį futbolą norinčių lankyti vaikų dar padaugės. Nes jų padaugėja po kiekvieno pasaulio futbolo čempionato“, – kalba LFF vadovas.
I.Butautas, sportas.info
