© AFP nuotr.
Pastarosiomis savaitėmis Lietuvos sportą drebino Nacionalinio stadiono statybų skandalas. Aiškėja, kad buvęs bendrovės „BaltCap“ partneris Šarūnas Stepukonis galėjo pralošti daugiau 30 mln. eurų.
Žmonės stebisi, kaip vienas žmogus galėjo iššvaistyti tokią pinigų sumą, tačiau visame pasaulyje yra nemažai pavyzdžių, kai tinkamų aplinkybių sulaukę nuo lošimų priklausantys asmenys vėjais paleidžia milijonus eurų.
Pateikiame BBC aprašytą anglo Andy May istoriją.
***
Kai atrodė, kad Andy May su savo partnere ir dviem vaikais gyvena patogų gyvenimą Norfolko kaime, jie sulaukė beldimo į duris.
Iki to laiko vienintelis finansų vadovo nusikaltimas buvo greičio viršijimas. Tačiau jo apklausti atvyko policijos pareigūnai.
Pasirodo, kad 47 metų vyras iš darbdavio pavogė 1,3 mln. svarų sterlingų, kad finansuotų savo priklausomybę nuo lošimų. Vėliau Andy buvo nuteistas kalėti ketverius metus.
Savo pasakojime vyras kalbėjo apie tai, kaip svarbu laiku kreiptis pagalbos, jei turite problemų dėl lošimų, kol situacija netampa visiškai nekontroliuojama.
„Išleidau visus pinigus, kuriuos turėjome“
Savaitgaliais futbolo rungtynėse statydavau 5 ar 10 svarų sterlingų. Niekada nebuvo minties, kad tai gali tapti pavojingu dalyku.
Tačiau, kai kilau pareigose, atsirado galimybė pasiskolinti pinigų. Pačiam to nepajuntant, mane užklupo azartiniai lošimai. Pradėjau statyti po 15 svarų per savaitę, o vėliau – 50 svarų. Ir tada 50 svarų tapo 100 svarų sterlingų, kurie netrukus tapo 500 svarų per mėnesį.
Patyriau nemenkų nuostolių ir paprastai galvotum, kad jau nebeturi to daryti. Tačiau, kai esi įnikęs į lošimus, vis tiek darai. Tai buvo maždaug 2007 metais.
Tada mano šeima sužinojo apie problemą. Kartu su partnere pirkome savo pirmąjį būstą, bet aš pralošiau užstatą. Tėvai man padėjo ir pažadėjau daugiau niekada nelošti. Septynerius metus laikiausi duoto žodžio ir net nepirkau nė vieno loterijos bilieto.
Tačiau šis laikotarpis buvo nulemtas tik geležinės valios. Aš nesistengiau gauti pagalbos. Gyvenau įprastą, laimingą gyvenimą ir pamažu pamiršau savo praeities bėdas.
Atkritimas
2014 metų vasarą buvau namuose ir žiūrėjau Brazilijoje vykstantį pasaulio futbolo čempionatą. Per televiziją pasirodė reklama, siūlanti nemokamą 50 svarų sterlingų statymą. Sėdėjau ir galvojau: „Na, kas čia blogo?“
Per dvi savaites grįžau į statymus tame pačiame lygyje, kur buvau baigęs anksčiau.
Po šešių mėnesių jau buvau išleidęs 50 000 svarų sterlingų. Pradėjau imti kreditines korteles ir įsiskolinau. 2015 metų vasario mėnesį jau pritrūkau pinigų. Tuomet buvau finansų vadybininku įmonėje, kurioje dirbau 20 metų ir turėjau įmonės kredito kortelę. Per pietų pertraukas pradėjau eiti prie bankomato ir pralošinėti jų pinigus.
Iki šiol statydavau už viską, ką tik galėjau – dažniausiai prisijungęs prie telefono ar nešiojamojo kompiuterio biure. Man niekuomet nepakakdavo pinigų. Pradėjau apmokėti savo asmeninę kredito kortelę iš įmonės banko sąskaitos. Per ketverius su puse metų iš savo darbdavio pavogiau daugiau nei 1,3 milijono svarų sterlingų.
Viskas buvo nekontroliuojama. Vienintelis dalykas, apie kurį galvojau, buvo lošimas. 2019 metų vasarą pagaliau įkliuvau darbe ir pajutau palengvėjimą, kai mane atleido.
Bet aš melavau savo šeimai ir sakiau, kad susipykau su savo viršininku, ir per dvi savaites radau naują darbą. Prireikė metų, kol atvyko policija. Mano partnerė atidarė duris. Jau žinojau, ko jie nori.
Kalėjimas
Po šešių mėnesių dalyvavau vietos teisme, o 2021 m. birželį buvau nuteistas kalėti ketverius metus. Stebėti, kaip vaikai eina į mokyklą tą dieną, kai patekau į kalėjimą, buvo pati blogiausia diena mano gyvenime.
Bandžiau jiems viską išaiškinti, bet jie to nesuprato. Po to šešis mėnesius nesimatėme. Mano priklausomybės ir nusikaltimų poveikis artimiausiems žmonėms buvo daug blogesnis nei kalėjimas.
Prieš išvykstant į kalėjimą, susisiekiau su neįtikėtina labdaros organizacija „Epic Restart Foundation“ , kuri man padėjo atkurti savo gyvenimą. Kalbėjausi su žmonėmis, kurie atsikratė priklausomybės, ir jie suteikė man vilties.
Nuleidęs galvą atvykau į kalėjimą. Šešis mėnesius praleidau Piterboro kameroje, kurią dalinausi su nepažįstamuoju. Tai buvo 11 žingsnių į vieną pusę ir septyni – į kitą, su tualetu kampe, netoli nuo vietos, kur valgėte.
Vienintelis dalykas, kuriam nebuvau pasiruošęs, buvo visiškas nuobodulys. Buvome uždaryti 23 valandas per parą. Jums suteikiama galimybė nusiprausti po dušu, vaikščioti po treniruoklių aikštelę ir gauti maisto, bet būsite vienas. Galiausiai kartą per savaitę dar galėjau patekti į biblioteką.
Reabilitacija
Paskutinius 18 savo bausmės mėnesių praleidau atvirame kalėjime Noridže, kur galima dirbti, išeinant į bendruomenę. Pradėjau darbuotis statybų įmonėje, kuri vykdo buvusių nusikaltėlių įdarbinimo programą.
Paklausiau savo vadovo, ar galėčiau pradėti lankyti vietinį anoniminių lošėjų susirinkimą, ir vis dar ten einu kiekvieną savaitę. Iš viso kalėjau dvejus metus, o vasarą buvau lygtinai paleistas.
Maniau, kad niekas daugiau manęs nebeįdarbins, bet aš vis dar dirbu statybų bendrovėje, o tai tikrai padėjo man susigrąžinti savo gyvenimą į vėžes.
Viską, ką uždirbdavau, turėjau grąžinti darbdaviui. Lažybų kompanijų įrašai parodė, kad išleidau 1,6 mln. svarų sterlingų ir pavogiau kiek daugiau nei 1,3 mln. svarų sterlingų, kurių didžiąją dalį lažybų tarpininkai grąžino mano buvusiam viršininkui.
Žvelgiant atgal, žemiausias taškas iš tikrųjų buvo net ne patekimas į kalėjimą, bet tuo metu, kai buvau įstrigęs azartiniuose žaidimuose. Tuomet buvo psichologiškai sunkiausia.
Svarbi sveikimo dalis yra prisiimti atsakomybę ir atsakyti už tai, kas atsitiko. Aš nesididžiuoju niekuo, ką padariau, bet mokausi nesigėdyti.
Galiu tik įsivaizduoti, kokį poveikį šis poelgis turėjo mano buvusiems kolegoms, o kai kuriuos iš jų pažinojau dešimtmečius. Atsiprašymas yra gana silpnas pareiškimas, atsižvelgiant į viską, kas įvyko, bet tai geriausia, ką galiu padaryti. Yra tiek daug dalykų, kuriuos norėčiau pakeisti.
Savanoriauju labdaros organizacijoje „GambleAware“ , kad pasidalinčiau savo istorija. Sėdėdamas kalėjime pasižadėjau sau, kad nesitrauksiu. Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, yra pasisakyti su viltimi, kad įtikinsiu kitus elgtis kitaip.
Ar manau, kad dar kada nors galėčiau lošti? Deja, atsakymas tikriausiai yra taip. Tačiau kiekvieną dieną aš sutelkiu dėmesį į tai, kad šiandien to nedarysiu. Nėra nieko, ką galėčiau laimėti savo gyvenimo pagerinimui, bet žaisdamas galiu viską prarasti. Norėčiau lošti su daugybe dalykų, kurie nėra pinigai, pavyzdžiui, mano pasveikimas, visi santykiai, kuriuos pavyko išsaugoti, ir pasitikėjimas, kurį žmonės atkūrė manimi.
Mano gyvenimas labai pasikeitė dėl mano priklausomybės, bet dabar viskas yra daug geriau, nei aš kada nors maniau, kad gali būti, kai pirmą kartą įėjau į tą kamerą. Džiaugiuosi, kad vis dar palaikau artimus santykius su savo vaikais.
Suprantu, kad daugeliui žmonių lošimas yra visiškai saugus, malonus ir nekenksmingas laisvalaikio užsiėmimas. Man tai irgi prasidėjo taip, bet peraugo į kažką visiškai kitokio.
Tikiuosi, kad šios išsakytos mintys kažkam sukels norą pradėti anoniminius pokalbius, kol viskas nenueis per toli. Galbūt kažkas, turintis problemų su lošimu, gali tai perskaityti ir kreiptis pagalbos. Pabandykite rasti drąsos kalbėti. Gaila, kad man nepakako drąsos prabilti anksčiau.“
