© Eurofootball.lt
Praleistas autobusas. Pergalės ratas. Graudus pasitraukimas. Visi šie dalykai suteikia kontūrus Hernano Crespo karjerai. Apie visa tai Argentinos rinktinės ir Milano "Inter" puolėjas papasakojo kalbėdamasis su žurnalo "Champions" korespodentu.
Pirmieji "Valdanito" metai
"Patekau į pirmąją "River" komandą kai man buvo 18", - H.Crespo prisimena – "Danielis Passarela pamatė kaip kalbu , tuos plaukus ir visa kita, ir pasakė, kad esu kaip mažas Valdano. Taigi "prilipo" pravardė "Valdanito", nors tai buvo daugiau žiniasklaidai. Jeigu kas nors šūktelėtų Val-da-ni-to aikštėje, tuo metu kai jie baigtų kamuolys jau būtų kitoje vietoje!.”
Hernanas Crespo atrodo visiškai kaip namuose, siurbčiodamas kavą Adidas ofise ir nusišypsodamas dėl prisiminimų. Sakoma, kad kai 2002 metais Jorge Valdano užėmė tokį postą, kad galėjo Madrido "Real" klube pirkti žaidėjus, jis norėjo persivilioti Crespo. Bet politinės aplinkybės nulėmė Ronaldo atvykimą, o Crespo perėjo į "Inter" klubą tam, kad užimtų brazilo vietą.
Kodėl tiksliai Passarella sulygino Crespo su Valdano galima diskutuoti. Bet prieš pat 2006 metų Pasaulio čempionatą Valdano, kuris prieš du dešimtmečius su Argentina triumfavo Meksikoje vykusiose planetos pirmenybėse netiesiogiai pagyrė savo tėvynainį: "Tikiu, kad atėjo laikas baigti vadinti Crespo "Valdanitu" ir pradėti mane vadinti "Crespitu"."
"Galbūt esame fiziškai panašus, - sakė Valdano – Bet skiriasi mūsų žaidimas. Užtenka pažiūrėti į statistiką ir galima pamatyti, kad Hernanas yra labiau puolėjas nei aš. Jis yra protingas ir ryžtingas, ir geriau už kamuolio valdymą sugeba atrasti reikiamą poziciją."
Jeigu Crespo mokytų puolėjo meno, jo dalykas be abejonės būtų judėjimas be kamuolio, bet jis taip pat yra ir negailestingas užbaigdamas atakas baudos aikštelėje. 31 metų žaidėjo iškilimas iki vieno geriausių pasaulio puolėjų (ir žaidėjo, kuris iki šiol buvo pirktas ir parduotas už daugiau nei 100 milijonų eurų sumą) nebuvo labai staigus, o veikiau nuolatinis darbas iki paskutinio prakaito bandant išsikovoti vietą startinėje vienuolikėje kiekviename klube, kuriame žaidė.
Crespo pradėjo savo profesionalo karjerą "River Plate". 1993 metais, kai jis su klasiokais ruošėsi į tradicinę mokyklos baigimo šventę – grupines atostogas, kurios vyksta tais metais, kai baigiama mokykla – jį Passarella pakvietė prisijungti prie pagrindinės "River" komandos. Savo mokslų jis taip ir nebaigė. Apie tai kalbėdamas, jis, atrodytų, išreiškia savo nepasitenkinimą tarsi norėdamas, kad tai būtų padaręs.
Įvarčių dovana
Crespo buvo šešeri, kai draugas pasiūlė eiti į peržiūrą "River Plate". Nors jis liko klube iki kol jam sukako 21-eri, dažnai teigiama, kad Crespo yra "San Lorenzo" sirgalius. Prieš keletą metų paklaustas už kokį klubą serga, jis išreiškė kitokią nuomonę : "Na žinote, po 15 metų praleistų klube apie tai paklaustas turiu atsakyti, kad esu "River" gerbėjas". Bet juk jo tėvas yra "San Lorenzo" fanas? "Buvo, - atsako H.Crespo. – Dabar jis serga už mane!"
Jo romanas su "River Plate” nutrūko persikėlus į Europą, bet išsiskyrimas nebuvo piktas. Paskutinės jo rungtynės už klubą buvo 1996 metais. Pasibaigus mačui daugybė sirgalių ir komandos draugai jį nešė aplink aikštę ir atliko garbės ratą – atsisveikinimas buvo pergalingas. Crespo įmušė abu įvarčius rungtynėse prieš "America de Cali" ir padėjo "River" laimėti "Copa Libertadores".
Kadangi dėl jo perėjimo į "Parma" jau buvo sutarta, Crespo žinojo, kad tos svarbios ir emocionalios rungtynės jam bus paskutinės komandoje. 1994 metais jis buvo narys "River" ekipos, kuri laimėjo Argentinos čempionatą ir nepatyrė nesėkmės nei viename mače.
"Kaip vaikas jis išsiskyrė dėl savo aukšto ir liekno sudėjimo bei sumanumo visuose reikaluose. Savo kelią jis turėjo nugrįsti pats. Buvo aišku, kad jis turėjo tai, ko reikia aukščiausio lygio puolėjui, bet jam tekdavo rungtynes stebėti nuo atsarginių suolelio. Kai komandai sekdavosi sunkiai, jis išbėgdavo į aikštę ir viską sutvarkydavo. Pagaliau įsitvirtinęs startinėje sudėtyje jis mus apdovanojo įvarčiais – smūgiuodamas savo dešine koja, kaire koja, galva, keliu, netgi šlaunimi. Įmušdavo šokinėjantį kamuolį, per save, spirdavo taip stipriai, kad būdavo neįmanoma atmušti, arba įmantriai paridendavo kamuolį ", - sakė Anglijoje gyvenantis Argentinos istorikas Klausas Gallo, kuris vis dar seka Crespo karjerą tarsi žaidėjas būtų jo sūnus.
Pirmasis Crespo sezonas "Parma" klube buvo nelengvas. Jam reikėjo priprasti prie profesionalo gyvenimo "tremtyje", išmokti naują kalbą ir perprasti naują gyvenimo būdą. Bet rūpesčius kiek sušvelnino Passarella, kuris tuo metu vadovavo Argentinos rinktinei. Jis pakvietė Crespo į Olimpinę rinktinę, kuri Atlantoje 1996 metais iškovojo sidabro medalius, o puolėjas įmušęs 6 įvarčius buvo rezultatyviausias turnyro žaidėjas. Jis dėl vietos nacionalinėje komandoje kovojo su Gabrieliu Batistuta, tačiau Passarella dažnai rinkdavosi Crespo ir jį leisdavo į aikštę 1998 m. Pasaulio čempionato atrankoje.
Sezoninės migracijos
Nuo dešimtmečio pradžios su "Parma" ekipa H.Crespo sugebėjo pasiekti antrą vietą Italijos čempionate ir laimėti Italijos taurę bei UEFA Taurę. Talentingu futbolininku susidomėjo Romos "Lazio", ir 2000-ųjų vasarą naujai karūnuoti Italijos čempionai už argentinietį sumokėjo 60 milijonų eurų – sumą, kuri tuo metu buvo rekordinė pasaulyje. Puolėjas nenuvylė ir per pirmąjį savo sezoną įmušęs 26 įvarčius tapo rezultatyviausiu "Serie A", tačiau jo komandai sunkiai sekėsi tiek aikštėje, tiek už jos ribų, ir finansinių problemų kamuojamas "Lazio" prieš pat prasidedant 2002/03 metų sezonui buvo priverstas parduoti savo atakų lyderį į Milano "Inter".
Pastarajame klube, kas yra ironiška žinant apie jo naujausią perėjimą, Crespo praleido bene blogiausius metus savo karjeroje. Nepaisant sėkmingo starto, vėliau žaidėjui, kaip ir daugeliui kitų "Inter" žvaigždžių, prasidėjo nesėkmės, ir patyręs traumą jis per sezoną sužaidė vos 18 rungtynių bei įmušė 7 įvarčius. Nors atrodytų, kad jis įkūnija žaidėją, kuris gyvena dėl milijoninių sandorių be jokio lojalumo ir pastovumo, pats Crespo taip negalvoja. Dėl savo nesėkmės "Inter" jis paliko, kaip tikino, su ašaromis akyse.
Tačiau į "Chelsea" argentinietis atėjo jau kaip garsus snaiperis. Per septynis sezonus Italijos čempionate jis pasižymėjo 108 kartus, o du Pasaulio čempionatus jam teko praleisti Batistutos šešėlyje. "Chelsea" klube jo laukė milžiniška alga. Tuo metu, pabrėždamas skirtumą tarp perėjimo mokesčio ir žaidėjo kontrakto sąlygų ("Kai žmonės kalba apie milijoninę išpirkos sumą, jie gali nežinoti, kad didžioji to dalis neatitenka žaidėjo kišenei"), jis taip pat pripažino, kad dalis jo norėjo ignoruoti sandorio finansinę pusę.
"Dalis tavęs nenori sutelkti į tai dėmesį. Tiesa, yra ir asmeninis pasididžiavimas "Oho! Yra žmogus, kuris yra pasiryžęs sumokėti tuos pinigus vien tam, kad pasikviesti mane į komandą." Bet tai viskas. Nesvarbu kiek už tave sumoka, tavo darbas toks pats. Moralinė atsakomybe yra atiduoti viską komandai, kuri tavimi pasitikėjimo – atpirkti tą pasitikėjimą", – kalbėjo argentinietis.
Ta moralinė atsakomybė iš dalies paaiškina Crespo norą grįžti į "Inter". "Verkiau kai palikau Appiano Gentile ("Inter" treniruočių bazę). Jaučiau, kad palieku didelę šeimą ir galvojau, kad tokios galimybės nebeturėsiu", - pripažino Crespo. Kaip jis jau gerai žino, "Inter" klube puolėjams yra nelengva, tačiau tai žaidėjui nėra svarbu. "Spaudimas manes niekada nebaugino. Visada žaidžiau su aistra ir atiduodavau visas jėgas", - tikino argentinietis. Tai jis pademonstravo aikštėje - dešimt H.Crespo įvarčių padėjo "Inter" laimėti Italijos Supertaurę, įsitvirtinti "Serie A" čempionato viršūnėje ir pasiekti Čempionų lygos atkrintamąsias varžybas bei Italijos taurės pusfinalį.
Crespo taip norėjo persikelti į Milaną, miestą, kurį vadina namais, kur gimė abi jo dukros, ir kur gyvena jo žmonos šeima, kad jis Londone po 2005/06 metų sezono susipakavo daiktus taip, tarsi niekada nebegrįžtų. Dieną prieš išvykimą iš Anglijos sostinės jis pareiškė, kad bus įjungęs savo mobilų telefoną visą vasarą, nes tikisi sulaukti iš "Chelsea" žinių apie tai, kad jau yra laisvas.
Tačiau chaosas po korupcijos skandalo reiškė, kad nei vienas Italijos klubas negalėjo sumokėti tos sumos, kurios norėjo "Chelsea". Visgi po keblių derybų Crespo dėl galimybės grįžti "namo" pagal dviejų metų nuomos sutartį sutiko gerokai susimažinti algą. Dėl savo vedybų su itale jis tapo Italijos piliečiu, tad "Inter" ekipoje neužima užsieniečio vietos. Jis išreiškė padėką "Chelsea" vadovybei už tai, kad "suprato jo kaip žmogaus norus". Nors "Inter" jis išnuomotas, "Chelsea" klubas milijonus sutaupo nemokėdamas jam algos.
Anglijoje Crespo taip ir neįsikūrė. Sutikau jį 2004 metų pavasarį, baigiantis pirmajam sezonui "Chelsea" klube, ir stebėjau kaip jis statė savo koją į guminę formą tam, kad Adidas atstovai galėtų išmatuoti idealų dydį. Dviem darbuotojams atsiklaupus prie jo kojų, jis pripažino, kad "niekada nesitikėjęs, jog viskas bus taip sunku." Jo nesugebėjimas kalbėti angliškai buvo pagrindinė problema, bet ne vienintelė.
Jis vėl tai būdavo tarp atsarginių, tai išbėgdavo į aikštę, ir ypatingai buvo sugniuždytas dėl to, kad "negalėjo su komandos draugais pajuokauti persirengimo kambariuose, paklausti ar jis studijuoja, ar jis vedęs, ar skaito ką nors gero." Pritapti sunkiai sekėsi ir jo draugei. Jis išvyko į Italiją - buvo paskolintas "Milan", kur su savo "valdaniška" šypsena įmušė 10 įvarčių "Serie A", šešis per 12 mačų Čempionų lygoje (tarp jų du prieš "Liverpool" finale"), bet kitais metais buvo vėl sugrąžintas į "Stamford Bridge".
Antrą kartą viskas sekėsi geriau. Pora susituokė, susilaukė dukros, įsikūrė žvilgančiame Slaunskvere ir rado naujų draugų. "Chelsea" klube taip pat buvo kitaip, buvo mažiau organizacinės maišaties. Su siaubu Crespo prisiminė savo pirmą sezoną klube, kai po Čempionų lygos rungtynių jie kartais nusileisdavo į aerouostą anksti ryte ir nerasdavo nei komandos autobuso, nei jokio paaiškinimo, nei jokios pagalbos. Nors jis startinėje sudėtyje pasirodydavo ne taip dažnai kaip norėtų, Crespo mušė įvarčius ir jo laukė trečias Pasaulio čempionatas.
Diskomfortas ir džiaugsmas
Kai Argentinos rinktinės žaidėjai paliko Berlyno stadioną po pralaimėjimo Vokietijai ketvirtfinalyje birželio 30 dieną, dauguma kukčiojo ir buvo tokie palaužti nesėkmės, kad sunkiai galėjo spaudai pratarti žodį. Kai kurie išėjo iš stadiono tyliai. Tačiau vienas žmogus iškilo galva virš visų – tai Crespo. Tik ne todėl, kad jis yra aukštesnis nei dauguma tėvynainių. Kartą jis pajuokavo, kad būdamas 185 centimetrų ūgio jautėsi kaip kitų puolėjų tėvas: "Galbūt todėl, kad buvau už juos daug aukštesnis." Atradęs laiko atsakyti į žurnalistų klausimus Crespo buvo neįtikėtinai susikaupęs, linksėjo išgirdęs pagyras dėl, iki tų rungtynių, Argentinos demonstruoto žaidimo, kuris buvo bene gražiausias per visą šalies futbolo istoriją.
Laimei, Crespo turėjo ko tikėtis, ir tai greičiausiai buvo vienintelis dalykas, kuris sušvelnino pralaimėjimo kartėlį – po kelių dienų Milane gimė jo antroji duktė. "Kai gimė Sofia jaučiau tokį nepakartojamą džiaugsmą, kad niekas daugiau nerūpėjo", - tada kalbėjo jis. Tiesa jis pripažino, kad kiek nuliūsta, kai jį aplanko mintys apie tai kas galėjo įvykti Vokietijoje.
Jose Pekermanas buvo trečiasis treneris, kurio vadovaujamas Crespo žaidė Pasaulio čempionatuose. Nors Hernanas vadinamojoje "Peker-vaikinų" grupėje, kurią Pekermanas treniravo jiems dar būnant jauniems, buvo labiau pašalinis, jam pavyko išsikovoti vietą startinėje vienuolikėje. Pekermano mėgtas argentinietiškas žaidimo stilius – kamuolys ant žemės, daug perdavimų ir nemažai triukų – iš Crespo atrodytų išspaudė sugebėjimus, apie kuriuos jis turbūt net pats nežinojo. Jis atlikinėjo perdavimus kulnu ir sombrerėtu (pažodžiui – mažas kepures, kuriomis apibūdinama judesys, kai žaidėjas permeta kamuolį per varžovą ir susistabdo jį kitoje pusėje).
Kažkada Crespo yra pasakojęs, kaip jam patinka idėja žaisti stiliumi, kuriame buvo sumaišytas dinamiškas ir greitas Europos žaidimas su Pietų Amerikos kūryba. Tada jis kalbėdamas apie save juokėsi: "Matyt savo žaidime turiu kažką pietų amerikietiško, bet labai paslėpto." Pekermanui kažkaip pavyko tai iš žaidėjo išspausti. Prieš 2006 metų pirmenybes Crespo kalbėjo, kad žvelgia į Pasaulio čempionatą "taip pat kaip ir anksčiau, o 1998 ir 2002 metais, ypatingai pastaraisiais" turėjo gerų galimybių žaisti, tačiau tada jam sutrukdė traumos. "2002 metais po trejų rungtynių grįžome namo, tad negalėjau pademonstruoti ką sugebu", - sakė futbolininkas.
Paprašytas palyginti visus tris trenerius ir tris Pasaulio čempionatus, Crespo buvo pragmatiškas: "Jie atitinka skirtingus mano gyvenimo periodus. Passarelai vadovaujant Argentina buvo kontratakuojanti komanda – tikslas buvo atimti kamuolį ir pulti. Marcelo Bielsa požiūriu reikėjo nuolat pulti, o Pekermanas turbūt yra kažkas per vidurį – jis grindžia žaidimą puolimu, bet su didesne kantrybe." Komanda atrado reikiamą pusiausvyrą kurios ieškojo ir atstatė Argentinos, kaip galingos futbolo valstybės, reputaciją. Rezultatai neatpirko gražaus žaidimo aikštėje, bet taip juk visada ir nebūna. "Sugebėjome žaisti gerą futbolą. Manau, kad Pekermano žaidimo koncepcija yra... tarsi svajonė", - sako Crespo.
Kaip žaidėjui, jam teko reta galimybė pažvelgti į futbolo kultūrą Argentinoje, Italijoje ir Anglijoje. Pagrindinį skirtumą jis išskyrė be ilgų svarstymų: "Rungtynėse Argentinoje žmonės mėgsta šiek tiek fantazijos, užtenka kokio triuko ir žmonės patenkinti. Italijoje žmonėms patinka taktika ir sumanumas, gerai apsiginti. Anglijoje daugiau instinkto, daugiau šou, pirmyn ir atgal, pumba pumba..."
Sakydamas pastaruosius žodžius Crespo kumščiu pliaukšteli į delną demonstruodamas kamuolio spardymą pirmyn ir atgal. "Pumba pumba" nėra filmo "Liūtas karalius" personažas, o tiesiog bereikšmiai žodžiai, kuriuos jis sugalvoja bandydamas išreikšti Anglijos futbolo spartą ir teatrališkumą. "Nesvarbu, ar rungtynės baigiasi 5-4, 3-4, ar yra klaidų gynyboje... tai yra šou. Toks siautulys pirmyn ir atgal neleidžia sustoti, pagalvoti apie tai ką darome."
Maradona, prisiminimai ir šlovė
Hernanas prisimena, kai jam buvo treji ir šeima džiaugėsi Argentinos pergale 1978 metų Pasaulio čempionate. "Mano vaikystės atsiminimas yra visa šeima, besidžiaugianti prieš televizorių." Jis prisimena, kai būdamas vienuolikos matė savo tėvą, kuris paprastai būna labai santūrus, besikraustantį iš proto dėl 1986 metų Diego Maradonos. "Diego yra jo mėgstamiausias žodis apibūdinti Pasaulio čempionatą." Tačiau mėgstamiausias Crespo žaidėjas ("tarp žmonių, nes Diego yra iš kitos planetos") yra Enzo Francescoli. Pasakodamas apie jį Crespo teigia, kad susižavėjo buvusia "River Plate" žvaigžde dar labiau, kai sutiko jį "asmeniškai".
Argentinoje Crespo vardas yra taip neatskiriamai surištas su žodžiu "įvartis", kad visą savo produktų liniją Pasaulio čempionatui "Gillette" rengė būtent pagal jį. Kompanija taip norėjo į pagalbą pasitelkti žaidėją, kad kiek anksčiau 2006-aisiais atskraidino darbuotojų komandą į "Chelsea" treniruočių aikštę tam, kad nufilmuotų reklamą.
Statistais buvo pasirinkti keletas Londone gyvenusių argentiniečių. Prieš Crespo atvykstant į filmavimą, buvo susirūpinta dėl jo apsaugos nuo smalsių autografų prašytojų. Tačiau valandoms bėgant jis buvo atsipalaidavęs ir kalbėjo apie futbolą. Jo žinios yra išsamios ir enciklopedinės. Galų gale, vienas žmogus įsidrąsino prie jo prieiti ir jie abu pasikalbėjo, apsikabino ir nusifotografavo.
Važiuodamas atgal į Naitsbridžą, Crespo atsisuko ir paklausė: "Galiu papasakoti, ką man sakė tas vaikinas". Jaunuolis buvo atsidavęs "River Plate" sirgalius. Tą vakarą, kai Crespo sužaidė savo paskutiniąsias rungtynes klube, vaikinas buvo vienas iš į aikštę išbėgusių žiūrovų, kurie ant rankų nešiojo puolėją aplink stadioną.
"Jis prisiminė, kaip aš paklausiau jų įsitikinti, jog apibėgsime visą stadioną.", - suniurnėjo Crespo netikėdamas.
"Tai graži istorija", - atsakiau.
"Graži?", - sekundėlei Crespo atitraukė žvilgsnį nuo kelio ir pasižiūrėjęs į mane tęsė: "Visa tai priverčia nugaros plaukus nueiti pagaugais." Jis aiškiai atrodė sujaudintas ir nustebęs. "Tai, kaip liekame žmonių atmintyje, - tarstelėjo jis tarsi sau. – Tai beprotiška."
