© Eurofootball.lt
1982 metais "Aston Villa" pasiekė tokią sėkmę, apie kurios sugrąžinimą į "Villa Park" dabartinis ekipos strategas Martinas O‘Neillas gali tik pasvajoti. Praėjus lygiai 25 metams po klubo triumfo pateikiame straipsnį, kaip pokalbyje su "Champions" žurnalistu kelią į šlovę prisiminė Europą sudrebinusios komandos žvaigždės.
Smirdantys žuvų fabrikai, lojantys šunys ir milžiniškos šlaunys
Aitrus islandų žuvų fabrikų aromatas, bauginantys Berlyno sienos sargai, neužslėptas KGB pasirodymas buvusioje Sovietų Sąjungoje ir netyčia blauzda įmuštas pergalingas įvartis finale – "Aston Villa" komandos kelias iki 1982 metų čempionų titulo dažnai buvo pavojingas, tačiau ganėtinai sutapo su klubo ne itin žavingu įvaizdžiu. Šykštoki komplimentai, kurių Tony Bartono auklėtiniai susilaukė iš Anglijos spaudos po savo pergalės rezultatu 1-0 prieš Miuncheno "Bayern" Roterdame, buvo tiesiog neryškaus atgarsio po ne mažiau netikėto triumfo šalies čempionate tęsinys.
"Taip iš dalies atsitiko todėl, kad Ronas Saundersas, kuris mūsų ekipą treniravo 1980/81 metų sezone, atsisakė susitikti su žurnalistais", - pasakoja buvęs puolėjas Peteris Withe – "Jis buvo panašus į Alfą Ramsey – "žaidėjų" treneris, kuris su žiniasklaida kalbėjo nedaug ir futbolo žurnalistus vadino Londono mafija. Tai sukūrė situaciją "jie-ir-mes", kas buvo puiku komandos dvasiai, tačiau nežadėjo pagyrų reikalams klostantis sėkmingai. Kitas dalykas - vargu, ar devintajame dešimtmetyje Birmingemą galima buvo pavadinti žavingu"
Iš tiesų – 1981 metais nedarbo lygis šalyje šoktelėjo iki 2,6 milijono, tai padarė nemažai neigiamos įtakos daugeliui Birmingemo rajonų ir vasarą kilo vadinamosios Handswortho riaušės. Tiesą sakant, vienintelis žavingesnis žaidėjas "Villa" komandoje buvo Anglijos jaunimo rinktinės puolėjas Gary Shaw, kuriam su jo popžvaigždės įvaizdžiu buvo prognozuojama ir svarbi vieta Anglijos rinktinėje. "Gary tuo metu žaidė labai gerai. Jis galėdavo suklaidinti gynėjus bene sėkmingiau nei bet kuris kitas žaidėjas šalyje", - sako Withe.
Taip pat buvo buvęs "Preston" ir "Burnley" krašto saugas Tony Morley‘us, kuris terorizavo gynybos užtvaras visoje Europoje ir 1981/82 metų sezoną išsikovojo vietą Anglijos rinktinėje. Likusią komandos dalį sudarė darbingi saugai, tarp kurių buvo Desas Bremneris, įtakingasis kapitonas Dennisas Mortimeris, tvirti škotų gynėjai Allanas Evansas ir Kenas McNaughtas bei "taraninio" tipo puolėjas Withe.
Prieš pergalingą sezoną į "Villa" perėjęs buvęs "Wolves" ir "Nottingham Forest" žaidėjas prisipažino: "Ronas Sandersas nusipirko mane tam, kad pasišvaistyčiau alkūnėmis. "Villa" komandai reikėjo tos fizinės jėgos. Saundersas visada tikino, kad komandai norint pasiekti pergalių, jai reikėjo galingos gynybos grandies. Morley teigimu, tai buvo tik savotiškas akių dūmimas: "Saundersas buvo gudrus tipas, nes pasižiūrėjus į mūsų gynybos grandį gali pamatyti, kad krašto gynėjai Kenny Swainas ir Gary Williamsas žaidė panašiau į krašto saugus ir dažnai sportuodavo į priekį, o Allanas Evansas kartais žaisdavo puolėju. Be to, "Sidas" Cowansas buvo tikrai talentingas žaidėjas, kuriam pavykdavo pralaužti varžovų gynybą puikiais perdavimais. Toje komandoje buvo kažkas daugiau nei vien angliškas tvirtumas. Atvirai kalbant, manėme, kad turėjome pakankamai talento žaisti su bet kuo."
Barzdoto kapitono Mortimerio energingumas buvo viena iš "Villa" sėkmės priežasčių. "Dennisas tuo metu buvo nepakartojamas", - sako Withe – "Jis galėjo visus įtikinti, kartais duoti velnių jei prireikdavo, ir padėti jaunimui." Kalbėdamas apie komandos dvasią su užsidegimu pasakojo ir Shaw: "Dennisas buvo įsitikinęs, kad Europos čempionų taurės varžybose galime pasirodyti sėkmingai ir tas santūrus pasitikėjimas savo jėgomis persidavė visai komandai. Nebuvo tikrų žvaigždžių. Prisimenu, kokį "perliuką" Tony Morley įmušė į "Everton" vartus, bet niekas jam nesakė koks jis nuostabus ar ką nors panašaus. Tai tiesiog nebuvo mūsų būdas."
Prieš savo mirtį 1993 metais kalbėdamas daug pasakė ir Tony Bartonas, kuris iš Saunderso trenerio postą perėmė sezono viduryje: "Reikia atsiminti, kad ketverius metus iki mūsų pergalės Europos čempionų taurę po du kartus laimėjo "Liverpool" ir "Forest". Pažvelgus į jų palaikymą ir finansus galima pastebėti, kad "Forest" buvo mažesnis klubas nei mes, bet su išskirtiniu treneriu ir puikia komanda jie pranoko patys save. Clougho vaikinai mus įkvėpė. Tuo metu buvo jausmas, kad Europos taurių varžybose Anglijos klubai buvo tiesiog neįveikiami. Didesni klubai paprastai nesunkiai nužengdavo iki antrojo etapo. Nors gerbiu tas komandas, kurios yra savo šalių čempionės, bet turiu pasakyti, kad pirmasis etapas buvo tiesiog nesunki turnyro įžanga"
Kadangi turnyre žaidė tik po vieną ekipą net ir iš stipriausių Europos lygų, jis buvo panašesnis į lygų kovos lauką. "Tada be abejo nebuvo tų pinigų, kurie yra dabar. Patekimas į tolimesnį etapą nepadarydavo didesnės įtakos klubo finansams, bet manyčiau, jog tarp varžovų buvo daugiau nematomos grėsmės", - sako Tony Morley.
"Villa" Senojo žemyno varžybose susitiko ir su varžovais iš Rytų – Berlyno "Dynamo" bei Kijevo "Dinamo" klubais, kurie abu buvo pavojingi oponentai. "Dauguma britų komandų baiminosi kelionės už geležinės uždangos, nes sakyčiau po kurio laiko tai tapo psichologine problema", - prisimena Gary Shaw – "Buvo nelengva sužinoti ką nors apie jų komandas, o skautams sunku patekti į Rytus pažiūrėti jų varžybų. Taigi kai susitikome su Kijevo "Dinamo" žinojome apie Olegą Blokhiną (dabartinis Ukrainos rinktinės treneris – aut.past.), bet nelabai kažką apie jo komandos draugus."
Be to, kadangi daugelis Pietų Amerikos žvaigždžių pasilikdavo Brazilijoje ir Argentinoje, nes Europos klubai neturėjo daug pinigų ir negalėjo jų prisivilioti, tendencija dėl "didžiausių pasaulio talentų susigrobimo", kaip sako Withe‘as, nebuvo vyraujanti. "Nors ir keista, bet UEFA Taurės turnyras tam tikrais aspektais buvo laikomas netgi šiek tiek sunkesniu. Taip buvo todėl, kad vėlesniuose etapuose galėdavai susitikti su antromis, trečiomis, ketvirtomis komandomis iš tokių šalių kaip tarkim Italija ar Ispanija, o taip pat daugiau būdavo ir rungtynių", - samprotavo buvęs žaidėjas.
Kai "Villa" ruošėsi kovoms Europoje, žaidėjai puikiai žinojo, kad trys priešininkai atrodė grėsmingiau už kitus. "Juventus", savo gretose turėjęs tokius žaidėjus kaip Marco Tardelli ir Dino Zoffas, kurie vėliau 1982 metais laimėjo Pasaulio čempionatą, atrodė sunkiai įveikiamas. Ne ką prasčiau atrodė ir tokius žymiausius savo kartos žaidėjus kaip Karlas-Heinzas Rummenigge ar Paulas Breitneris turėjęs Miuncheno "Bayern". Na, ir aišku nugalėtojų titulą ginantis "Liverpool", su kuriuo "Villa" galėjo suvesti burtai. Tačiau Tony Morley teigia, kad "tada buvome Anglijos čempionai ir niekas mūsų negąsdino. Be to, tuo metu užsieniečiai bijojo anglų."
Pirmojo turo burtai suvedė "Villa" su Reikjaviko "Valur" klubu ir suteikė teisę žaidėjams lėktuvu atvykus į atsakomąsias rungtynes pamatyti įspūdingą vulkanų kraštovaizdį. "Atrodė, kad tarsi leistumės mėnulyje. Vaizdas buvo nepaprastas", - prisimena Shaw. Anglijos ekipa savame "Villa Park" stadione sutriuškino varžovus 5-0, tačiau pažiūrėti rungtynių susirinko tik apie 20 tūkstančių žiūrovų, ir Saundersui tai sukėlė pykčio protrūkį: "Jeigu fanams nerūpi ateiti mūsų pažiūrėti, tada jie iš vis nenusipelno matyti aukšto lygio komandos"
Be varžovų "Villa" žaidėjams, taip pat teko įveikti orą ir žuvis. "Rungtynėse turėjome vilkėti ilgas rankoves, nes oras buvo labai šaltas ir jų nedidukame stadione siautėjo ledinis vėjas", - prisimena Gordonas Cowansas. "Taip pat buvo ir atstumiantis kvapas iš netoli esančio žuvų fabriko", - pridūrė Shaw – "Viena mūsų treniruočių buvo nutraukta, nes kai kuriuos vaikinus kvapas pradėjo vimdyti. Jis buvo bjaurus."
Visgi du Shaw įvarčiai padėjo "Villa" nesunkiai žengti į kitą etapą. Kitoje poroje "Liverpool" sutriuškino Suomijos čempioną "Oulou" net 8-0. Tačiau antrajame etape "Villa" ekipai burtai lėmė Berlyno "Dynamo" klubą, ir Dennisas Mortimeris, kuris su "Coventry" jau buvo nuvykęs už geležinės uždangos "Fairs" taurės varžybose, įspėjo žaidėjus tikėtis prastokų sąlygų.
"Asmeniškai man tai buvo nepaprastai įdomu. Buvome parduotuvėje, kuri atrodė tikrai sena ir apdulkėjusi, ir visa atmosfera buvo tiesiog pilka. Tai tikrai atvėrė akis.", - sako Morley. Stipriausią įspūdį "Villa" žaidėjams vis tik paliko treniruotės tuščiame "Jahn-Sportpark" stadione. "Galima buvo išgirsti lojančius šunis, nes stadionas buvo visiškai šalia Berlyno sienos", - sako Shaw – "Apsiginklavę sargybiniai stebėjo mūsų treniruotę iš savo apžvalgos bokštelių. Tai buvo tarsi kažkas iš seno Šaltojo karo filmo"
Pasak Bartono, neįprastų dalykų galima buvo pastebėti ir tarp varžovų žaidėjų: "Rytų Vokietijos sportininkai ir futbolininkai tuo metu buvo pripumpuoti steroidų. Valdžia norėjo komandos pergalių bet kokia kaina, ir kai pamatydavai daugelio "Dynamo" žaidėjų sudėjimą suprasdavai, kad kažkas yra negerai. Kai kurių iš jų šlaunys buvo milžiniško dydžio. Susitikimas su tokiomis komandomis buvo kaip mūšis su nežinomu priešu."
Rungtynėse, stebint apie 25 tūkstančiams žiūrovų, tarp kurių buvo daug kariškių, sužibėjo Tony Morley, kuriam tai buvo be jokios abejonės geriausias pasirodymas vilkint "Villa" marškinėlius. Penktą minutę įspyręs neatremiamą smūgį nestabdant kamuolio, rungtynių pabaigoje jis dar įmušė vieną įspūdingiausių įvarčių per visą Europos taurių istoriją. Gavęs kamuolį savo baudos aikštelėje jis nubėgo per visą aikštę – "Ji buvo pilna duobių ir nelygumų, tad reikėjo kamuolį laikyti prie savęs" – ir nuginklavęs vartininką Rudwaleitą išplėšė svečiams pergalę rezultatu 2-1.
Džiaugdamasis įvarčiu žaidėjas taip pat nepasikuklino pademonstruoti du pirštus Saundersui, ir tai buvo ne pergalingas "V" ženklas. "Ronas mane treniruotėje pavadino vėpla, tad nusprendžiau išlieti savo jausmus. Jis visa tai praleido pro akis tol, kol grįžome į Angliją, ir tada man davė velnių.`Tai buvo du geriausi įvarčiai, kuriuos kada nors esu matęs` - sakė jis - `Beje, tu gauni dviejų savaičių algos baudą`. Tiesiog tipinis Saundersas",- prisiminė Morley.
Tačiau, prieš ketvirtfinalio mačą su Kijevo "Dinamo", Saundersas susikivirčijo su klubo direktoriumi Ronnie Bendallu dėl kontrakto sąlygų ir atsistatydino. "Manau, kad to pasekmės klube vis dar jaučiamos. Tai leido susidaryti nerimą keliančiai tendencijai", - teigia Peteris Withe.
Netgi šiandien tas įvykis prisimenamas su daina "We won the league, we won the cup and then Ronnie Bendall messed it up (angl. - Laimėjome lygą, laimėjome taurę, bet Ronnie Bendallas viską sugadino). Bet Withe'o komandos draugai nebuvo linkę sureikšminti Saunderso išvykimo. "Komanda daugiau ar mažiau vis tiek susiėmė, tad Tony Bartonui reikėjo tik tęsti darbą. Tiesa, sakyčiau jis mums leido labiau išreikšti save", - sako Morley.
Bartono auklėtinių laukė kelionė į Sovietų Sąjungą, tačiau dėl žiemos rungtynės Ukrainos sostinėje buvo neįmanomos. Sovietų valdininkai laukė iki paskutinės minutės ir informavo "Villa" klubą, kad mačas vyks nykiame industriniame Simferopolio mieste apie 480 kilometrų į pietus nuo Kijevo, o žaidėjams teks apsistoti "Moskva" viešbutyje. "Viešbutyje buvo žmonių, kurie mus vien stebėjo. Manyčiau, kad tai buvo slaptoji tarnyba. Kai kurie vaikinai savo kambariuose bandė ieškoti "blakių" ir kitų pasiklausymo įrenginių. Kai buvome valgomajame, jie klausėsi kiekvieno mūsų žodžio", - pasako Tony Bartonas.
Ne itin svetingas sutikimas nesutrukdė "Villa" sužaisti lygiosiomis 0-0, o varžovų lyderį Blokhiną pristabdė retą galimybę pasireikšti gavęs vienas iš ekipos naujokų Andy Blairas. Pergalė rezultatu 2-0 po dviejų savaičių namuose leido "Villa" futbolininkams žengti į pusfinalį, o pasiekimas tapo dar įspūdingesniu dėl to fakto, kad "Liverpool" netikėtai iškrito po nesėkmės prieš Bulgarijos čempioną Sofijos "CSKA".
Pirmosiose pusfinalio rungtynėse Birmingeme pergalę "Villa" komandai ir pranašumą prieš atsakomąjį mačą su Belgijos čempionu Briuselio "Anderlecht" suteikė Tony Morley įvartis. Bet Briuselyje artėjant rungtynėms prasidėjo komandų sirgalių mūšiai. "Atvykome į stadioną ir buvo galima tiesiog užuosti problemas. Atstumas tarp sirgalių buvo juokingas, o už abiejų vartų buvo nemalonus vaizdas – stovėjo riaušes tramdyti pasiruošę policininkai su savo spindinčiais skydais."
Rungtynės buvo sustabdytos šešioms minutėms, nes "Villa" gerbėjas įbėgo į aikštę ir teigė, kad taip padarė bandydamas išvengti susirėmimų tribūnose. "Villa" sugebėjo atsilaikyti ir mačas baigėsi be įvarčių, tačiau "Anderlecht" atstovai pateikė oficialų skundą UEFA reikalaudami, kad rungtynės būtų peržaistos. "Teko kiek pasinervinti, nes dėl tuometinės anglų fanų reputacijos galėjo taip atsitikti, kad būtume buvę išmesti", - sako Morley.
Taip neatsitiko, ir finale "Villa" 1982 metų gegužės 26-ąją Roterdamo "Feyenoord" stadione susitiko su Miuncheno "Bayern". "Spaudimas slėgė "Bayern" komandą. Labai gerbėme Breitnerį, Augenthalerį ir Rummenigge, bet tikėjome, kad galime pasirodyti sėkmingai. Turėjome pasitikėjimo savo jėgomis. Kai kurie vaikinai fotografavo ar kalbėjo su šeimomis, Tony Morley pasistengė gauti bilietų savo draugams", - pasakojo Gary Shaw.
Rungtynės nebuvo įspūdingos, o Bartonas jau devintą minutę buvo priverstas keisti žaidėją ir į aikštę vietoje susižeidusio vartininko Jimmy Rimmerio išleisti naujoką 23 metų Nigelį Spinką, kuris per penkis metus klube buvo atsarginiu bei sužaidė vos vieną mačą. Ilgą laiką "Villa" komandai teko atlaikyti "Bayern" atakų bangas ir anglų klubo žaidėjai patys nesugebėjo net smūgiuoti į vartus, be to ėmė sekti jų jėgos.
"Kai kas išvargo, nes buvo užsidėję naujus batelius, kurie pritrynė pūsles, o ir apskritai pasijautė ilgas sezonas", - samprotavo Morley. Tačiau 67 minutę jis gavęs kamuolį suklaidino "Bayern" gynėją Weinerį baudos aikštelės prieigose ir atliko perdavimą į vidurį.
[imgr]http://www.eurofootball.lt/img/news/avilla82/ivartis.jpg[/img] "Tony visada per rungtynes man vieną progą "padėdavo ant lėkštutės", o Augenthaleris buvo trumpam mane pametęs. Kamuoliui atskriejus bandžiau mušti, tačiau jis atšoko nuo žemės ir pataikiau nesėkmingai. Vadinu šį įvartį savo "nuostabiuoju nepataikymu". Jeigu būčiau pataikęs tinkamai, Mulleris smūgį veikiausiai būtų atrėmęs, tačiau užuot atsidūręs pas vartininką, [link="http://media.putfile.com/Aston-Villa---Peter-Withe-Vs-Bayern-1982-Euro-Cup"]kamuolys įskriejo į vartų kampą[/link]", - pasakojo Withe.
Po finalinio švilpuko "Villa" ekipa triumfavo. "Pagalvojau `kaip visa tai galėjo atsitikti?`. Tai buvo neapibūdinama. Tai vienintelis dalykas, kurį laimėjau kaip treneris, bet jeigu jau laimi "aukso puodą", tai geriausia laimėti patį didžiausią", - kalbėjo Bartonas. Kiekvienam "Villa" žaidėjui už pergalę Roterdame buvo išmokėtos premijos po 2760 svarų, o "Bayern" žaidėjai, anot gandų, galėjo gauti apie keturis kartus daugiau.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad klubas ne tik kad nesugebėjo pasinaudoti savo sėkme, bet ir ją pasiekę žaidėjai nebuvo tinkamai pagerbti. Tą vasarą vykusiame Pasaulio čempionate žaidė tik Allanas Evansas ir Peteris Withe. Tuo tarpu Tony Morley, kuris tą sezoną jau buvo kviestas į rinktinę, nepatekimas į komandą pribloškė: "Jaučiau, kad tai man buvo[imgk]http://www.eurofootball.lt/img/news/avilla82/cup.jpg[/img] tinkamas laikas. Bet Ronas Greenwoodas pasirinko patirtį ir rizikavo dėl Keegano ir Brookingo fizinės formos. Tai buvo jo sprendimas, bet aš buvau labai nusivylęs". Nuliūdęs buvo ir Gary Shaw, kuris nekeliavo į Ispaniją nepaisant sėkmingo žaidimo jaunimo rinktinėje. "Jaučiau, kad po pastarųjų dviejų sezonų nusipelniau vietos", - sako jis.
"Aston Villa" klestėjimas truko neilgai. Kitą sezoną Europos čempionų taurės ketvirtfinalyje Birmingemo komanda nusileido Turino "Juventus" ekipai, be to suprastėjo ir žaidimas nacionaliniame čempionate. 1983/84 metų sezone tuometinis "Villa" prezidentas Dougas Ellisas atleido Bartoną iš trenerio pareigų. Tony Morley forma smuko ir jis pasekė buvusio trenerio Saunderso pėdomis į "W.B.A". Gary Shaw ("Maniau, kad "Villa" klube galime sukurti dinastiją ir toliau skinti didžiausius trofėjus") niekada nerealizavo savo potencialo ir jo karjerą pristabdė patirtos kelio traumos.[imgr]http://www.eurofootball.lt/img/news/avilla82/svente.jpg[/img]
"Neįtikėtina, kad Dougas Ellisas (buvęs "Villa" savininkas, kuris 2006 m. pardavė klubą amerikiečiui Randy Lerneriui) niekada nepažymėdavo to, ką "Villa" komanda yra pasiekusi. Įsivaizduokite jei kalbėtume apie "Arsenal" ar "Tottenham", tai niekada nesibaigtų. Galbūt todėl, kad jis tuomet klube nebuvo", - sako vienas buvęs ekipos žaidėjas.
Septyni iš legendinės "Villa" ekipos vis dar gyvena Birmingeme ir artimai bendrauja. "Kartais pamąstai ar tai tikrai atsitiko. Tada pasižiūri į medalį, perskaitai `Aston Villa – 1982 m. Europos čempionai` ir supranti ką pasiekei."
