© Eurofootball.lt
„%c00319“ nelaimėjo Europos čempionų taurės su superžvaigždėmis, jie ją laimėjo su neprisitaikėliais, iš kurių garsesni buvo tik Johnas Robertsonas, Trevoras Francis ir treneris Brianas Cloughas. Pažvelkime į nepaprastą komandos kelią Europos futbolo viršūnės link, ir žmones, kurie pavertė svajonę realybe.
1975-ųjų sausio 6-osios rytą Brianas Cloughas atvyko į “City Ground” su šviesiai mėlynu “Mercedes”, kurį gavo už susitarimą palikti “Leeds” ir pereiti į vyriausiojo trenerio postą “Nottingham Forest” klube. Jis rado klubą, kuris, jo pačio žodžiais, buvo “žlungantis ir mirštantis. Nedaug žaidėjų persirengimo kambaryje galėjo tinkamai spirti ar mušti kamuolį galva, jau nekalbant apie sugebėjimą žaisti. Jiems nereikėjo vien naujo trenerio, visai prakeiktai vietai reikėjo naujo kvėpavimo.”
Per daugiau nei šimtmetį negarsus Rytų Midlendų klubas laimėjo tik dvi FA Taures. Dabar jie buvo arti bankroto, į stadioną susirinkdavo vos 12 tūkstančių žiūrovų, o jų geriausi žaidėjai, Johnas Robertsonas ir Martinas O'Neillas, buvo įtraukti į parduodamų žaidėjų sąrašą.
Tačiau Clougho tai nesutrikdė: "Nottingham Forest“ turi vieną dalyką, dėl kurio jiems sekasi, ir tai esu aš!” Nuo laimėto čempionų titulo su „Derby“ 1972 metais Cloughas sugadino savo reputaciją trumpais, netvarkingais ir pasitikėjimą savo jėgomis nualinusiais karjeros etapais „Brighton“ ir „Leeds“ klubuose.
Dabar, po ketverių mėnesių be darbo, jis norėjo vėl pademonstruoti ką gali. "Pirmą dieną galiu atsiminti taip ryškiai", - sakė Johnas Robertsonas. - "Sėdėjau persirengimo kambaryje priešais duris, ir trinkt, staiga jos atsidarė. Cloughas nusiėmė savo švarką ir vienu judesiu užmetė jį ant kablio. Aš net nežinojau, kad ten tas kablys yra. Atsimenu galvojau „Jėzau, šis žmogus nusiteikęs rimtai.“ Tiesiog galėjai jausti tą nepaprastą energingumą."
Per sekančius penkis sezonus Cloughas vedė nepaprastoje kėlinyje nuo seno antrojo diviziono gilumų iki pakilimo aukštyn 1977 metais, lygos laimėjimo 1978 m. ir dvejų iš eilės Europos čempionų taurių 1979 ir 1980-aisiais. Toks staigus pasikeitimas iki tol nebuvo įvykęs, ir greičiausiai niekada nebus pakartotas. „Tai ką mes padarėme, yra velniškas stebuklas.“, - sakė buvęs gynėjas Larry Lloydas.
"Vieną minutę žaidėme prieš „Luton“, „Leyton Orient“ ir „Hull“, o kitą jau atsidūrėme Miuncheno Olimpiniame stadione ir laimėjome Europos čempionų taurę", - prisimenė Robertsonas. - "Tai buvo nuostabu, bet ir nerealu."
[imgk]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/clough&taylor.jpg[/img]Tačiau sėkmė neatėjo iškart. Per pirmus du Clougho sezonus „Forest“ užėmė 16 ir 8 vietas. 1976-ųjų vasarą Clougho atnaujinta partnerystė su buvusiu asistentu iš „Hartlepool“, „Derby“ ir „Brighton“ Peteriu Tayloru paspartino „Forest“ atgimimą. Septyniais metais vyresnis bei labiau patyręs Tayloras įkvėpė Cloughą pademonstruoti visas jo galimybes suteikdamas jam pasitikėjimo ir reikalaudamas jo būti drąsesniu.
"Stebėk ir keisk" buvo Clougho nurodymas Taylorui dėl „Forest“ komandos. "Tai buvo mano jėga – įsigydavau reikiamus asmenis, tada Brianas „išmušdavo“ iš vieno ir įtikindavo kitą žaidėją parodyti viską ką jie gali“, - sakė Tayloras. „Forest“ turėdamas Robertsoną, Martin O'Neillą, Vivą Andersoną, Ianą Bowyerį ir Tony Woodcocką turėjo geros komandos branduolį ir Tayloras pasakė Cloughui ką pirkti tam, kad juos papildytų.
[imgr]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/titulas.jpg[/img]1977 metais „Forest“ antrame divizione užėmė trečią vietą ir sunkiai iškovojo kelialapį aukštyn. 1977/78 metų sezono pradžioje, „Forest“ buvo favoritai iškristi žemyn. Bet įvyko atvirkščiai – Cloughas ir Tayloras padėjo „Forest“ laimėti pirmą, ir iki šiol vienintelį, čempionų titulą.
Cloughas tapo vos antruoju treneriu po Herberto Chapmano, kuriam pavyko laimėti lygą su dviem skirtingais klubais. Būtent tame sezone „Forest“ pradėjo 42-erių nepralaimėtų rungtynių seriją – rekordą, kurį tik 2004/05 metų sezone pagerino „Arsenal“. Tačiau niekas jais beveik netikėjo sekančio sezono Europos čempionų taurės varžybose, ypač tada, kai pirmajame etape „Forest“ teko susikauti su nugalėtojų titulą ginančiu „Liverpool“. Pirmose rungtynėse Colino Barretto bei Garry Birtleso įvarčiai leido jiems prieš išvyką į Liverpulį įgyti dviejų įvarčių pranašumą.
Prieš atsakomąjį mačą Cloughas pažadėjo kiekvienam žaidėjui 3 tūkstančių svarų premiją ir komanda dėka puikaus vartininko Peterio Shiltono žaidimo iškovojo nulines lygiąsias bei laimėjo dvikovą bendru rezultatu 2-0. Vėliau klubas nesunkiai 7-2 nugalėjo Atėnų „AEK“, 5-2 įveikė Ciuricho „Grasshoppers“ ir pusfinalyje žaidė prieš “Köln”. Lygiosios 3-3 namuose nesuteikė didelio optimizmo, tačiau įkvėpti nuostabiojo Shiltono Clougho auklėtiniai pademonstravo vienas geriausių savo rungtynių ir Iano Bowyerio įvartis leido jiems patekti į finalą.
[imgk]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/robertson.jpg[/img] Jame Anglijos klubas susitiko su Švedijos čempionu “Malmö”. Prieš mačą Cloughas turėjo atlikti keletą svarbių sprendimų ir daugelį jis nustebino pasodindamas Martiną O'Neillą ir Archie Gemmillą ant atsarginių suolelio bei išleisdamas į aikštę Trevorą Francisą, kuriam tai buvo pirmosios rungtynės turnyre. Keliaujant į Miuncheno Olimpinį stadioną Cloughas ištraukė dvi alaus dėžes ir pareiškė: „Ropškitės čia vaikinai, tačiau kai būsime prie stadiono atsikratykite butelių.“
Vis dėlto jo žaidėjai buvo pakankamai blaivus ir iškovojo pergalę rezultatu 1-0. Lemiamą įvartį po Johno Robertsono perdavimo iš krašto antro kėlinio pradžioje pelnė minėtas Francisas. Rungtynes Cloughas pavadino prastomis: „Tai nebuvo gražios rungtynės, bet tas „Malmö“ turi nuobodžią komandą. Tiesa sakant, švedai yra ganėtinai nuobodi tauta. Tačiau mes laimėjome, tad kam tai rūpi?“
Po dvylikos mėnesių jie pusfinalį pasiekė gana nesunkiai (vienintelė išgąstis buvo pralaimėjimas 0-1 namuose Berlyno „Dynamo“ klubui“) ir jame pagal bendrą rezultatą 2-1 laimėjo prieš Amsterdamo „Ajax“. „Santiago Bernabeu“ vykusiame Finale „Forest“ laukė „Hamburger“ ir geriausias Europos žaidėjas Kevinas Keeganas. Vokiečių klubas, kuri pusfinalio antrose rungtynėse sutriuškino Madrido „Real“ net 5-1 buvo didžiulis favoritas.
Po savaitės be treniruočių ir daug išgertuvių Maljorkos saulėje („Laimėjome dvi Europos čempionų taures, tačiau niekada nesitreniravome kaip atlikti baudos smūgį“, - juokėsi O'Neillas), atsargiai žaidęs „Forest“ sustabdė „Hamburger“ ir po Johno Robertsono įvarčio laimėjo rezultatu 1-0. [imgr]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/bernabeu.jpg[/img]
Tik aštuoni klubai sugebėjo apginti Europos čempionų titulą: „Real“, Milano „Inter“, Lisabonos „Benfica“, „Milan“, Miuncheno „Bayern“, „Ajax“, „Liverpool“ ir „Nottingham Forest“. Kaip teigia Robertsonas "sakoma, ir turbūt tai yra tiesa, kad „Nottingham Forest“ turi vienintelę grupę sirgalių, kurių visos svajonės išsipildė."
Tiesa, B.Cloughas baigė ilgametę savo trenerio karjerą klubui 1993 metais iškritus iš „Premier“ lygos į žemesniąją, ir nors komandai iki 1999-ųjų dar pavyko svyruoti tai pirmyn, tai atgal, vėliau klubas vis labiau smuko ir 2005 metais iškritęs į vadinamąjį „League One“ tapo pirmuoju Europos eks-čempionu, nusileidusiu iki tokios pakopos. Tačiau tai kita istorija – verčiau grįžkime atgal, ir toliau pažvelkime į žaidėjus, kurie padėjo sukurti „Nottingham Forest“ futbolo stebuklą.
Peteris Shiltonas, "velniškai didelis gorila užnugaryje"
[imgk]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/petershilton.jpg[/img]1977-ųjų vasarą Peteris Shiltonas tapo Anglijos rinktinės žaidėju ir vienu geriausių pasaulio vartininkų, tačiau po 12 sezonų praleistų „Leicester“ ir „Stoke“ neturėjo aukso medalio. Buvęs Gordono Bankso dubleris taip sunerimo, kad buvo pasiruošęs susimažinti algą tam, kad galėtų iškovoti trofėjų.
Tuo pat metu į aukščiausią lygą naujai pakilusiam „Forest“ reikėjo tokio lygio pirmenybių vartininko. Cloughas norėjo pačio geriausio ir nebijojo už tai sumokėti. 1977 m. rugsėjį „Forest“ įsigijo P.Shiltoną iš „Stoke“ už 275 tūkstančius svarų, kas tuo metu buvo už vartininką sumokėta rekordinė suma pasaulyje. "Kai pasakiau ką padarėme, iš komiteto sulaukėme piktų atsiliepimų", - pripažino klubo komiteto narys Stuartas Drydenas. - "Bet po šešių savaičių protestuojančių niurnėjimų nebebuvo.“
Taip atsitiko todėl, kad Shiltonas greitai padėjo pamatus neįtikėtinai „Forest“ sėkmėi. Pirmajame savo sezone jis praleido vos 21 įvartį per 37-erias rungtynes ir komandai laimėjus titulą išsaugojo savo vartus „sausus“ net 23 kartus. "Varžovai gali pralaužti mano komandos gynybą," sakė Cloughas. "Bet kai jie prasiverždavo, jie pamatydavo ten stovintį velniškai didelį gorilą su tokiais pečiais kaip Misterio Visatos ir susimąstydavo kur gi dingo vartai!"
Kai kurie Shiltono komandos draugai įsižeisdavo dėl Clougho meilės vartininkui "Man jau bloga skaityti apie tave, kita komanda neprasiveržia link vartų todėl, kad mes juos sulaikome“, kartą tarė Kenny Burnsas. - "Tau per rungtynes reikia atmušti tik du smūgius." "A! Bet už tai kaip gerai juos abu atmušdavau“, - atkirto Shiltonas.
Per penkis sezonus ir 272 rungtynes „Forest“ klube Shiltonas išsaugojo vartus „sausus“ 105 kartus. Jis nebuvo tobulas – per pirmąsias pusfinalio rungtynes prieš “Köln” jis buvo kaltas dėl dviejų įvarčių, įskaitant ir vėlyvą aikštėje po keitimo pasirodžiusio japono Yasuhiko Okudera išlyginamąjį įvartį, kuris netgi susilaukė šovinistinės bulvarinio laikraščio antraštės: “Forest“ paskandino japonų atsarginis“ ("Forest sunk by Japanese sub”; Žodžių žaismas - anglų kalboje „sub“ yra „substitute“ trumpinys, bet gali reikšti ir„submarine“, tai yra povandeninį laivą – aut.past.).
Bet jis buvo puikioje sportinėje formoje - atsakomosiose rungtynėse vartininkas padėjo „Forest“ išsigelbėti bei patekti į kitą etapą, taip pat du kartus puikiai išgelbėjo vartus 1980 m. pusfinalio mače išvykoje prie „Ajax“ ir prieš „Hamburger“ tu pačių metų finale, kuriame buvo išrinktas geriausiu žaidėju, pirštų galais atremdamas kamuolį išgelbėjo ekipą nuo įvarčio. "Žmonės sakė, kad mes buvome bepročiai dėl to, kad už jį sumokėjome rekordinę sumą“, - kartą prisiminė Cloughas. "Bet nebuvome bepročiai, buvome nuostabūs."
Vivas Andersonas arba „Voras“, atakuojantis krašto gynėjas
[imgk]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/vivanderson.jpg[/img]Vienas iš pirmųjų Clougho sprendimų „City Ground“ buvo pasodinti ant suolo Vivą Andersoną. Treneris manė, kad Nottinghame gimęs 18 metų dešiniojo krašto gynėjas buvo talentingas, bet buvo per daug tingus ir per rungtynes vaikščiodavo.. Andersonas netrukus atsikovojo vietą pagrindinėje sudėtyje ir žaidė abejuose Europos čempionų taurės finaluose.
Cloughas rengė Andersoną žaisti atakuojančiu krašto saugu eroje, kai tokios pozicijos žaidėjai dažniausiai neperbėgdavo į kitą aikštės pusę. Andersonas, kurį dėl savo ilgų kojų vadino „Voru“, kraštu lakstydavo į priekį. "Buvau drąsinamas pasinaudoti kiekviena galimybe bėgti į priekį“, atsiminė žaidėjas - "Man sakė pulti kitos komandos baudos aikštelę, o tai tomis dienomis buvo unikalu.“
"Nebuvau geriausias pasaulio žaidėjas, bet padėjau tokiu tapti Vivui Andersonui. Mano darbas buvo atsikovoti kamuolį tam, kad Vivas galėtų pulti. Dažnai likdavau gulėti ant nugaros tuo metu, kai Vivas jau būdavo nudūmęs į priekį.", - prisiminė O'Neillas, kuris žaidė priekyje Andersono dešiniame krašte saugų linijoje.
Andersonas tapo pirmuoju juodaodžiu žaidėju, kuriam pavyko pasirodyti Anglijos nacionalinėje rinktinėje, ir įkvėpė jauną švedų trenerį vardu Svenas-Goranas Erikssonas prisimenant apie savo karjerą krašto gynėjo pozicijoje svajoti, kad jis būtų galėjęs žaisti taip kaip Andersonas.
Frankas Clarkas, kairojo krašto gynėjas, "geriausias iš geriausių pirkinių“
[imgk]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/frankclark.jpg[/img]"Gaila, kad turiu tau taip pasakyti, bet tau jau baigta.“. Taip tuometinis „Newcastle“ treneris Joe Harvey persirengimo kambaryje po paskutinių 1974/75 metų sezono rungtynių pasakė Frankui Clarkui, kad jis yra nebereikalingas. 32 metų apstulbintas Clarkas liko be darbo. Nerimą žaidėjui kėlė tai, kad juo domėjosi tik ketvirto diviziono „Darlington“ ir „Hartlepool“, bet tada atėjo Cloughas ir pasikvietė jį į „Forest“.
"Geriausias iš geriausių pirkinių“, - taip Cloughas apibūdino Clarką. „Forest“ strategas žaidėją iš vidurio perstūmė į kairiojo gynėjo poziciją ir kaip laisvasis agentas prie komandos prisijungęs Clarkas padėjo per du metus ne tik pakilti į aukščiausią lygą, bet ir ją laimėti.
"Franko patirtis mums buvo neįkainojama", - prisiminė Peteris Shiltonas. "Galbūt jis nebuvo toks greitas, kaip buvo „Newcastle“ klube, bet jo sugebėjimas „perskaityti“ ir įvertinti žaidimą griovė daugelį varžovų atakų." Clarko paskutinės rungtynės „Forest“ buvo 1979 metų Europos čempionų taurės finalas prieš „Malmö“.
Padėjęs jiems nepraleisti įvarčio gynėjas baigė karjerą ir tapo trenerio asistentu „Sunderland“ klube. Kaip jis sakė jaunesniems žaidėjams kelionėje namo iš Olimpinio stadiono, „geriau nebūna“. Po keturiolikos metų Clarkas perėmė komandos vairą iš Clougho, tačiau jam pasiekti tokių aukštumų jau buvo nebeįmanoma.
Larry Lloydas, „uola“ gynyboje tapęs pasipūtėlis
[imgk]http://www.eurofootball.lt/img/news/forest/larrylloyd.jpg[/img]Kai „Hamburger“ ir „Forest“ žaidėjai išsirikiavo „Santiago Bernabeu“ tunelyje prieš 1980 metų Europos čempionų taurės finalą, Larry Lloydas nuėjo prie Kevino Keegano. „Forest“ vidurio gynėjas pasilenkė ir sušnibždėjo varžovui į ausį: „Tu miręs.“ Anglijos rinktinės kapitonas sužaidė blankiai ir „Forest“ vėl tapo Europos čempionais.
Tai buvo tai, ką darė Llyodas – jis gąsdino oponentus savo gremėzdišku 1.90 cm ūgio kūno sudėjimu ir pasiryžimu įsiremti jiems į šonus. Cloughas vadino Lloydą "dramblotu", sakė, kad jis nemoka „skaityti“ žaidimo ir turi blogą temperamentą, bet visa tai neturėjo reikšmės, nes, kaip sakė, treneris, jam "gynyboje reikėjo šunsnukio."
"Po kelerių metų, kai baigiau žaisti, pamačiau Kenny Dalglishą bare prie „Anfield“. Jis atėjo, paspaudė man ranką, ir pasakė: „Ačiū dievui tu jau nebežaidi pirmame divizione.“ Priėmiau tai kaip didžiausią komplimentą, kurio kada nors sulaukiau.", - kartą sakė Llyodas.
Jis pradėjo savo karjerą „Bristol Rovers“ ir 1969 metų balandį perėjo į „Liverpool“. Gynėjas padėjo Billui Shankly laimėti lygą ir UEFA Taurę. Po penkių sezonų „Anfield“ Lloydas persikėlė į „Coventry“, kur jo karjerą pristabdė nuolatinė nugaros trauma ir tendencija, kaip jis pats pripažino dažnai būti pasipūtusiam.
Tad 1976-ųjų pabaigoje, kai Tayloras pasiūlė „Forest“ įsigyti Llyodą, Cloughas buvo pritrenktas. Jis nenorėjo Llyodo, nes buvo įsitikinęs, kad „Liverpool“ su gerais žaidėjais taip paprastai neatsisveikina. Bet jis visgi nenoriai įsigijo žaidėją už 60 tūkstančių svarų, nes Tayloras pažadėjo, kad jis yra „geriausias įperkamas vidurio gynėjas šalyje“. Tayloras neklydo. Per sekančius penkis sezonus Llyodas su Kenny Burnsu vidurio gynybos grandyje žaidė puikiai.
Visgi nepaisant jų sėkmės, Cloughas ir Llyodas vienas kito niekada nemėgo. „Manau, kad tu esi nuostabus treneris, bet jeigu įeitum į barą, aš iš jo iš karto išeičiau.“, - kartą tarė Lloydas savo treneriui.
Tęsinys [link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=7649"]II dalyje[/link]...
