© Eurofootball.lt
Po nelaimės praėjus beveik pusei metų puolėjas vis dar neprisimena, kaip įvyko nelaimė, tačiau apie ją kalba filosofiškai. „Kalbėdamas apie tokius dalykus niekada negali sakyti „pasisekė“, - teigia urugvajietis. – Tačiau gerai, kad tokia nelaimė atsitiko baigiantis mano karjerai, o ne tada, kai buvau 22-ejų ar 23-ejų metų.“
„Kaip futbolininkas negalėjau padaryti vienintelio dalyko – pakabinti batelių ant vinies karjeros pabaigoje pažaidęs gimtinėje, - gailisi puolėjas. – Per karjerą man pavyko žaisti trijose Europos valstybėse, atstovauti savo šaliai „Copa America“ ir Pasaulio čempionate.“
Per savo penkiolikos metų karjerą D.Silva atstovavo „Penarol“, „Cagliari“, Barselonos „Espanyol“, „Malaga“, „Sevilla“ ir „Portsmouth“ klubams bei gavo „Sa Pibinca“ pravardę, kuri Sardinijoje reiškia „trukdis“. Žinoma, dėl savo itin atakuojančio žaidimo stiliaus.
Futbolininkas džiaugiasi, kad po nelaimės ne vienas buvęs komandos draugas ar varžovas jo nepamiršo. „Futbole nuolat atrandi naujų draugų, net jei to ir nežinai, - dėsto puolėjas. – Kuo daugiau valstybių žaidi, tuo daugiau draugų atrandi, jei tik elgiesi tinkamai. Pavyzdžiui po nelaimės man skambino Roberto Carlosas ir Roberto Ayala, nors aš juos pažįstu tik kaip varžovus aikštėje. Tačiau tokie dalykai nudžiugina daug labiau nei prabangios dovanos.“
Praradęs koją D.Silva priėjo išvados, kad futbolas ir gyvenimas yra labai panašūs. „Privalai jausti tą pyktį ar vidinę energiją, jei nori iš savęs ištraukti visa, kas geriausia. Ligoninėje draugai mane nuolat kvietė eiti pasivaikščioti bei kalbėdavo apie tai, kaip žaidžia futbolą. Tačiau ne todėl, kad būtų bjaurūs - jie žinojo, jog tik priversdami mane griežti dantimis man padės labiausiai. Užsidegęs aš juos nutraukdavau sakydamas: „Ach taip? Tuomet palikit man vietą puolime, nes vartuose tikrai nestovėsiu“.“
„Jei tektų save apibūdinti vienu žodžiu, pasirinkčiau „užsispyręs“, - tęsia žaidėjas. – Jei galiu sakyti, kad mano karjera buvo sėkminga, tai dėl to kaltas mano užsispyrimas. Aš toks užsispyręs, kad palikdamas ligoninę ilgai ginčijausi su gydytojais, kurie primygtinai siūlė vežimėlį, kol galiausiai ją palikau savo kojomis. Daugeliui žmonių buvau prižadėjęs, kad ligoninę paliksiu eidamas, tą ir padariau.“
Tačiau nepaisant viso optimizmo D.Silva pripažįsta, kad gyvenimas kartais būna labai sunkus: „Kartais pabudęs naktį noriu nueiti į tualetą ir suprantu, kad nebeturiu kojos. Tuomet ilgam apima slogios mintys.“
34-erių puolėjas dabar žvelgia į ateitį. Jis konsultavosi su italu Alexu Zanardi, buvusiu F-1 lenktynininku, kuris avarijoje neteko abiejų kojų, tačiau dabar vėl dalyvauja lenktynėse su kojų protezais.
Pasiduoti neketina ir urugvajietis – jis netgi nepraranda vilties dar kartą užsivilkti Urugvajaus rinktinės marškinėlius Olimpinėse žaidynėse.
„Kai buvau mažas vaikas, labai žavėjausi irklavimu, - teigia puolėjas. – Tuomet tėtis mane treniravo ir man neblogai sekėsi. Manau, kad tai dabar ir darysiu, gal pavyks vėl atstovauti savo šaliai. Mano rankos yra labai stiprios, tereikia atrasti reikiamą pusiausvyrą kojose. Manau, kad turiu neblogų šansų. Pekino žaidynės 2008-aisiais yra kiek anksti, bet Londonas 2012-aisiais – visai realu.“
