Straipsnis: Įvarčių mušimo mašina

2005-05-16 22:24 © Eurofootball.lt

Lengva mušti įvarčius, kuomet tau 20, kuomet tu esi jaunas, kupinas jėgų ir energijos, ir bet kokia jūra atrodo iki kelių. Visai kitas reikalas - neprarasti puolėjo savybių, kuomet metai ima imti viršų. Tai pasiseka tik vienetams. Nėra abejonės, kad jei šia tema imti kalbėtis su bet kuriuo anglų fanu, jis ilgai nemąstydamas pasakys: "Mes turime tokį žaidėją!". Ir klausimas - "Kas jis?" gali likti nesuprastas. Nes jis - tai Alanas Sheareris . Žmogus - įvartis. Futbolininkas, kurio pastaraisiais metais trūko Anglijos rinktinei. Šis sezonas Sheareriui turėjo būti paskutinis. Bet 34 metų puolėjas (rugpjūtį Sheareriui stuktelės 35) vis dar neprarado įvarčių troškimo. Tikriausiai dėl to jis nusprendė pratęsti savo karjerą dar metams. Tėvas liepė būti staliumi "Aš nežinau, kas būtų išėję iš manęs, jei nebūčiau tapęs futbolininku. Mokyklos anketos grafoje "kuo norėtumėte tapti ateityje" aš ilgai ir užsispyrusiai rašiau - šiukšlininku. Rašiau tol, kol tėvas neliepė rašyti ten ką nors kita. Tuomet ėmiau rašyti "staliumi". Taip Sheareris kalba apie savo vaikystę. Nežinia, ar jis taptų puikiu staliumi, jei iš tiesų būtų pasirinkęs šią profesiją, bet futbolas tokiu atveju būtų patyręs didžiulį nuostolį. Bet šiaip, to nutikti paprasčiausiai negalėjo. Juk jaunasis Alanas tiesiog kliedėjo futbolu. Jis jam buvo ne tik pirmojoje vietoje, o taip pat ir antrojoje, ir trečiojoje.. Alanas mokėsi, tiesą sakant, nelabai kaip. Ypač daug problemų sukeldavo anglų kalba žodžiu. Bet vaikinas ir nesiekė mokslinės karjeros. Jis norėjo žaisti futbolą. Ir tiesiog svajojo atsidurti savo gimtojo miesto - Niukastlo - komandoje. Tačiau jam nepasisekė. Jo nepasirinko po peržiūros. Nesėkmė gimtajame mieste Shearerio nepalaužė. Jis per daug mylėjo futbolą, kad jo atsisakytų. Būdamas 14-os jis iškeliavo į kitą šalies kraštą, iš šiaurės į pietus - į . Ten jį priėmė. Iki pirmųjų rungtynių pagrindinėje komandoje liko trys metai... "Hat-trickas" debiuto metu Debiutas įvyko 1988-ųjų balandžio 9 d. "Southamptonas" žaidė su "Arsenal". Sheareris išėjo į aikštę, o po valandos su trupučiu paliko ją lydimas aistruolių ovacijų. Jis ne tik įmušė savo pirmosiose rungtynėse - jis padarė "hat-tricką". Įdomu, ką tą akimirką pagalvojo tas vaikų treneris, kuris nepriėmė vaikinuko Niukastle. Tikriausiai graužė sau alkūnes, pripažindamas siaubingą klaidą. Po penkių dienų, balandžio 14-tą, "Southampton" bosai pasikvietė Shearerį pas save ir pasiūlė pasirašyti profesionalų kontraktą. Tai, žinoma, nebuvo tie penki milijonai svarų per metus, kuriuos Sheareris gauna dabar, bet tuomet jis su džiaugsmu priėmė šį pasiūlymą. Ir.. Nustojo mušęs. Na bet šiaip, ar buvo galima tikėtis pastovių "hat-trickų" iš neapsiplunksnavusio jauniklio? Juolab, taip staigiai susidūrusiu su sau nauju pasauliu? Kaip reikiant save parodyti "Southampton" klube Sheareris sugebėjo tik po dviejų su puse metų. Tuo paču ėmė vystytis jo santykiai su rinktine. Tiesa, iš pradžių su jaunimo. Per 11 rungtynių atstovaujant komandai, jaunesnei nei 21 metai, jis įmušė 13 įvarčių, suteikęs progos kalbėti apie save, kaip apie Garry Linekerio įpėdinį. O 1992-ųjų metų vasario 19-ąją Alanas debiutavo pagrindinėje savo šalies komandoje rungtynėse su prancūzais. Ir koks gi būtų Shearerio debiutas be įvarčio! Naujasis gyvenimas "Blackburne" Po to Anglijoje prasidėjo Shearerio medžioklė. Pačiu taikliausiu "šauliu" tapo Jackas Walkeris, savininkas. Vyriausiasis treneris Kenny Dalglishas sugebėjo įkalbėti jį investuoti pinigus į kylančią žvaigždę, ir Sheareris persikėlė į naują komandą, o "Southampton" kasa pasipildė 3,6 milijono svarų. Daglishas neprašovė su pirkiniu. O Sheareris neprašovė su nauja komanda. "Blackburn" klube jis tapo kertiniu akmeniu, kurio pagalba "Roveriai" pradėjo savo kelią į čempioniškas aukštumas. Pasisekė Sheareriui ir su puolimo partneriu - Chrisu Suttonu. Kartu su juo jie kėlė tikriausią saubą varžovų gynybos grandžiai. Sheareriui, tam, kad mušti įvarčius nieko netrūko - jis turėjo puikų greitį, pozicijos išsirinkimą, įvarčio nuojautą, galingą smūgį. Be to, jis nuostabiai mokėjo žaisti galva. Alano žvaigždžių valanda tapo Euro-96, kurio metu jis su penkiais įvarčiais savo sąskaitoje tapo rezultatyviausiu turnyro žaidėju. Anglijos futbolo fanatams po tų pirmenybių jis tapo tikru stabu. Tik gaila, kad visi jo įvarčiai nepadėjo Anglijai laimėti turnyro. Komanda eilinį kartą suklupo 11 metrų baudinių serijoje. Po to Anglijos rinktinėje pasikeitė treneris: komandai vietoj Terry Venableso ėmė vadovauti Glennas Hoddle'as. Ir jis Sheareriui, kuris tuomet jau persikraustė į (nuo likimo nepabėgsi?), patikėjo kapitono raištį. Tuo pačiu atspėdamas senąją ir slaptąją Alano svajonę. "Kaip ir visi paaugliai, kurie kartu su manim vaikėsi kamuolį kieme", - sako Sheareris - "Aš, žinoma, svajojau atstovauti rinktinei. Bet tai, kad aš tapsiu jos kapitonu, man net negalėjo ateiti į galvą. Ir aš buvau pasiryžęs džiaugtis kiekvienu momentu kapitono poste". Tik pirma vieta Po to buvo Pasaulio čempionatas Prancūzijoje, kur Anglija vėl pralaimėjo po baudinių (Sheareris, kaip visada savo bandymą realizavo), o po to Euro-2000, po kurio Alanas priėmė sprendimą palikti rinktinę. "Supraskit, atėjo laikas, - tuomet sakė jis. - Reikia atverti kelią jauniems. O aš ketinu susikoncentruoti ties pasirodymais už "Newcastle". Nenoriu, kad po to sirgaliai sakytų, kad į mane be reikalo sukišo beprotiškus pinigus". Tuomet buvo kalbama, kad Shearerio sprendimą įtakojo situacija šeimoje - žmona laukėsi trečiojo vaiko. Kaip ten bebūtų, savo sprendimo jis nepakeitė. Ir nuolat mušė už "Newcastle". Į rinktinę jį sugrąžinti buvo bandoma dar du kartus - prieš 2002-ųjų Pasaulio čempionatą ir prieš Euro-2004. "Trenerio vietoje aš ant kelių atsiklaupęs prašyčiau Shearerio sudalyvauti PČ-2002", - sakė Glennas Hoddle, kuris tuomet jau vadovavo "Tottenham" ekipai. Sugrįžti kvietė ir dabartinis kapitonas Davidas Beckhamas. Bet Sheareris liko nepalenkiamas. Galimas daiktas, jis suprato, kad jau negalės būti geriausias. Iš karto prisimenamas 1997-ųjų metų sausis, kuomet Sheareris buvo pripažintas trečiu Europos žaidėju po Ronaldo ir George'o Weah. Tuomet jis visiškai nesidžiaugė, ir net atsisakė dalyvauti bankete, kuris vyko po ceremonijos. "Man egzistuoja tik viena vieta - pirmoji, - tuo klausimu pasisakė puolėjas. - Antraisiais ir trečiaisiais tegu būna kiti!". Kad ir kaip neigtų savo sugrįžimą į rinktinę, sirgaliai vis vien tikėjo, kad Sheareris dar atstovaus nacionalinei komandai. Kuomet prieš 2004-ųjų Europos čempionatą Anglijoje buvo įvykdyta apklausa, apie tai, ką žmonės norėtų matyti puolime kartu su Michaelu Owenu, dauguma - 34 procentai - savo balsus atidavė ne už Rooney, Alaną Smithą ar Danielį Defoe, o už Shearerį. O dabar "Newcastle" fanai džūgauja, žinodami, kad Alanas atidėjo pasitraukimą iš futbolo, ir dar metus džiugins savo žygdarbiais puolime.