![Straipsnis: Futbolo psichologija, arba kada lietuviai žais pasaulio čempionate? [IV dalis]](https://m.eurofootball.lt/img/uploaded/w900/2023/08/56545.jpg)
© Eurofootball.lt
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=9115"]Pirma straipsnių ciklo dalis[/link]
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=9298"]Antra straipsnių ciklo dalis[/link]
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=9489"]Trečia straipsnių ciklo dalis[/link]
Šlubų pasaulio gelbėtojų būrys
Atrodo visai paprasta. Aprengei futbolininkus sermėgomis, apavei klumpėmis, šalia futbolo aikštės išdrožei medinį dievuką, ir per porą metų Lietuvoje susikurs toks savitas futbolo stilius, kad nei argentiniečiai, nei brazilai, nei anglai nesugebės iššifruoti, tai kam dar tie invalidai?
Bet pradėkime nuo jų trumpo sąrašo. Legendinis brazilų futbolininkas Garrincha, jei būtų gyvenęs Švedijoje, kur, kaip visi žino, socialinė apsauga yra „aukštumoje“, tai be jokių abejonių būtų gavęs invalidumo pensiją. Mat buvo šlubas. Kažkodėl tai jam nesutrukdė tapti vienu garsiausių pasaulio futbolininku, turėjusiu įtakos net pačiam žaidimo vystymuisi. Švedijoje invalidumo pensiją būtų gavęs ir legendinis argentiniečių futbolininkas Maradona, juk jos stuburas buvo nesveikas, teko nuolat lankytis pas gydytojus, vartoti nuskausminančius vaistus. O juk turėjo visą gyvenimą vaikščioti susirietęs, verkšlenti dėl nuolatinių skausmų prieš oro permainą... Dar buvo toks urugvajietis, taip pat futbolo legenda, pirmasis pasaulio futbolo čempionas, toks Andrade, dalyvavęs 1930 metų pasaulio čempionate, tas apskritai buvo vienarankis, aišku, kad invalidumo pašalpą gaudavo.
Aišku, galima iš karto juos visus priskirti „didžių žmonių“ kategorijai, sudėti kaip Egipto faraonus į kokį nors džiovintų mumijų muziejų (tuos, kurie mirę) ir ramiai palikti tas legendas švinkti žmonių sąmonėje. Tai kas gi juos vienijo, išskyrus tą invalidumą. Visi jie buvo itin ekstravagantiškos asmenybės. Kažkas jau ironiškai šypsosi ar kikena į kumštį. Žinome tą Garrinchą! Juk baigęs futbolininko karjerą pasidarė alkoholiku. Ir Maradona ne geresnis. Dar žaisdamas pradėjo uostyti kokainą. Galima juose matyti tik tai, gal iš pavydo, gal iš dogmatiško puritonizmo. Bet tai neužtemdo jų nuopelnų pasauliniam futbolui, pagaliau tai ne ekstravagantiškas iššūkis visuomenei, o nelaimingų žmonių tragedija. Beje, tų savo „nuodėmių“ jie siaubingai gėdinosi. Pagaliau jei jie nepriklausytų didžių asmenybių kategorijai, kad rūpėtų, kad kažkoks buvęs sportininkas prijunko prie taurelės ar narkotikų? Tokių yra tūkstančiai, spauda nesivargina apie juos rašyti.
Jų asmenybės patraukia kitkuo. Nes tai iš tikrųjų asmenybės. Be jų pasaulinis futbolas būtų nykus. Nebūtinai, aišku, turi būti su fizine negalia, kad demonstruotum valios stebuklus, nebūtinai baigęs profesionalo karjerą turi įsimylėti degtinės butelį, kad būtum asmenybe. Pagaliau ne visada ta išgarbintoji asmenybė ir pasidaro garsiu žmogumi. Bet futbolas be didžių asmenybių būtų nuobodus. Turbūt nereikia pateikinėti milžiniško sąrašo tų, kuriems niekada neskaudėjo kojos ar nugaros.
Pasidairykime po 2002 metų pasaulio čempionų brazilų rinktinę. Juk daugelis jos narių, jei būtų patekę dar vaikystėje į griežtą atrankos sistemą, niekados nebūtų galėję žaisti futbolo. Kai kurių pasaulio čempionų žaidime tiek trukumų... Nelengva buvo Ronaldinho pradžia Europoje, kai jis atvyko žaisti į Prancūziją už PSG. Jis visiškai nemokėjo gintis! O prancūziškame futbole saugai privalo nuolat kovoti dėl kamuolio, nuolat padėti gynėjams. Ir už ką jį Brazilijoje vadino jaunuoju futbolo genijumi? Ronaldinho Prancūzijoje be perstojo kolekcionavo geltonas ir raudonas korteles, ir kaip tikras brazilas markstėsi ir sunkiai dūsavo, praleisdamas eilines rungtynes dėl diskvalifikacijos. Bet tuometinis PSG treneris Luisas Fernandezas jį gynė sakydamas, net jei neįmuštų nė vieno įvarčio, laikyčiau jį komandoje vien dėlto, kiek jis daug padaro puolimo organizavime. Kaip bebūtų, Ronaldinho yra vienas geriausių pasaulio žaidėjų, ir „barsukų“ laimėta Čempionų lyga, kai Ronaldinho išvyko į Ispaniją, yra ir jo didelis nuopelnas. Ispanijoje nuolat kautis aukštės viduryje dėl kamuolių jam netenka, kitoks futbolo stilius, tad kortelių liūtis aprimo. O Ronaldo, pravardžiuojamas Storuliu? Iš tiesų jis yra storas. Tik kaip jis, būdamas tikras storulis, sugebėjo taip gerai pasirodyti ir 2006 metų pasaulio čempionate? Juk jo problema vis dėlto ne viršsvoris, o amžius, vis dėlto trisdešimtmetis puolėjas nežais taip gerai, kaip dvidešimt penkerių metų. Kai Ronaldo buvo tokio amžiaus, kažkaip niekas nepastebėdavo, kad vaikinas „šiek tiek nutukęs“. Pagaliau jis puikiai panaudoja ir savo gan impozantišką kūno kompleksiją blokuodamas gynėjus nuo kamuolio, pagaliau jis pasižymi fantastiška smūgio technika, pagaliau stebėtinu būdu išlikusi žaibiška mąstymo reakcija renkantis sprendimus. Pagaliau, kaip ir daugelį Madrido „Realo“ žaidėjų, jį kur kas labiau kamavo ne itin gera tame klube jau daugelį metų tvyranti kupina įtampos psichologinė atmosfera negu tie atliekami kūno kilogramai. Vis dėlto „AC Milan“ jis tiko. Su jo patirtimi... Net „pagyvenęs“ tokios aukštos klasės puolėjas praverčia netgi superklubui, kuris samdosi beveik visus, kuriuos norėtų matyti komandoje. O gynėjas Roberto Carlosas? Jo nuolatiniai reidai prie varžovų baudų aikštelės ne kartą baigiasi tuo, kad priešininkai surengia per jo kraštą kontrataką ir įmuša „vaikišką“ įvartį. Ir stovi Roberto Carlosas išsižiojęs, gūžčioja pečiais. Vis dėlto tai pasaulinės klasės gynėjas. Pagaliau jei nori, tai gali kabinėtis vos ne prie kiekvieno pasaulinės klasės žaidėjo. Visi jie turi nemenkų trukumų, bet nė viena rinktinė nėra pasiekusi svarių laimėjimų, jei jos gretose nebuvo tokių kaip „storulis ir kiti“. Ką yra pasiekusi bent viena rinktinė, kuriuos žaidėjai buvo nušlifuoti „universalai“? Gi brazilai tą savo vadinamą individualizmą išvystė taip, kad net smarkiai nepergyvena dėl kai kurių trukumų, jie ramiai tobulina tai, ką turi geriausio. Kaip Liono „Olympique“ žaidžiantis Juninho, kuris kiekvieną miela treniruotę šlifuoja tuos savo fantastinius baudos smūgius. Jei brazilui kas nors uždraustų tai daryti, jis iš karto susirgtų, pradėtų vartoti antidepresantus. Beviltiška būtų mokyti brazilą, koks jis turi būti, nuo tų „pamokslų“ jie beregint suserga. Tik užduokime klausimą: ar ne gal universalų modelį ruošiami futbolininkai tose šalyse, kur futbolas labai vidutiniško lygio? Kiek šitaip galėjo būti sunaikinta „storulių“, netgi tokių Pele, taip sakant, tikrų futbolo genijų?
Tai kas gi čia per išskirtinės asmenybės? Kaip jas atrasti? Kuriam „žaliam“ jaunuoliui ant kaktos raudonu flomasteriu užrašyta, kad tai būtent „asmenybė“? Pereikime prie kitų sąrašo. Sakykime prie nedidelio sąrašo tų asmenybių, tų sportininkų, kurie užbaigę karjerą, kaip sakoma, nuklydo visai į kitas lankas. Prisiminkime legendinį Prancūzijos rinktinės ir „Manchester United“ puolėją Ericą Cantona. Ką jis veikia dabar? Ne tik rengia Europos pliažo futbolo čempionatus, jis dar garsus komedijų aktorius ir nuostabus dailininkas. Taigi buvęs sportininkas pasidarė žymiu menininku. Kaip pats teigė viename interviu, kai buvo trylikametis jį nuolat kankino abejonės, ką rinktis: futbolą, kurį buvo fanatiškai įsimylėjęs, ar dailininko, gal aktoriaus karjerą. Garsus prancūzų praeities tenisininkas Yannickas Noah nusprendžia tapti dainininku. Didžiuliais tiražais parduoda albumus, pats rašo muziką ir tekstus, tai bene geriausias pasaulyje afrikietiško „reggae“ atlikėjas. Nauja prancūzų R’n’B muzikos žvaigždė Nadya - buvusi bėgikė, Europos čempionatų prizininkė. Kadangi marokietiškos kilmės, tai šeima, pagal musulmonų papročius, apskirtai jai draudė dainuoti. Tik kai ištekėjo už buvusio boksininko, tapusio karininku, ji buvo „perduota“ vyrui, o jis, tolerantiškas žmogus, net negalvojo, kaip galima drausti rodytis scenoje. Juk toks prestižas! Kanadiečių dainininkas Roch Voisine, garsenybė bei tikras „crooneris“, iš tikrųjų buvęs ledo ritulio komandos „Montréal Canadiens“ puolėjas. Vienas geriausių pasaulyje moderniojo džiazo būgnininkų ir kompozitorių Manou Katché kažkada bandė pradėti profesionalaus regbio puolėjo karjerą. Deja, gydytojai nustatė, kad per silpna širdis, šitaip gera pradžia ir kontraktas nutruko. O visų „crooonerių crooneris“ ispanų dainininkas Julio Iglesias? Tai buvęs Madrido „Realo“ vartininkas, priverstinai dėl traumos nutraukęs futbolininko karjerą. Panašus buvo ir anglų roko legendos Rodo Stewarto likimas - lūžus kojai teko su futbolu atsisveikinti.
Taigi čia elementarus atsakymas. Tie sportininkai, kurie tapo žymiais menininkais, jie tiesiog, kaip liaudis sako, netilpdavo savo kailyje. Jų asmenybės neapsiribojo sportu. Jie galėjo lengvai laviruoti iš vienos srities į kitą, pagal seną principą „ne šventieji puodus lipdo“.
Jei palygintume tokius reiškinius su Lietuvos visuomeniniu gyvenimu, tai nė vieno žmogaus, kuris būtų peržengęs užsiėmimo rėmus neatrasi. Ar lietuviai iš prigimties kvailesni? Moksliškai įrodyta, kad taip negali būti. Kaip teigė XIX amžiaus vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche, jei Mocartas būtų gimęs vienoje iš Ramiojo vandenyno salų, tai neparašytų nė vienos operos, gal patobulintų kokį nors vietinį būgnelį ar dūdelę.
Lietuvoje sportininkas yra tik sportininkas, santechnikas tik santechnikas, gydytojas tik gydytojas, politikas tik politikas ir t.t. Nuo pat ankstyvos kūdikystės žmogus patenka į griežtą formavimo sistemą. Vaikų darželis, mokykla, universitetas, darbas, socialinė padėtis... Štai šiame taške galutinai miršta asmenybė! Toliau jau formuoti žmogaus, tai daugiau jo nuasmeninti ir „nusmegeninti“ nebereikia, darbas tobulai atliktas! Iš tų rėmų jis niekada nebeišeis. Kaip teigia rusų psichologai, po aštuonerių metų formavimo smegenų neuronų grandinėse įvyksta jau negrįžtami pokyčiai. Tai reiškia, kad modelis veikia pats. O žmogaus socialiniam formavimui, tai yra jo nuasmeninimui skiriama ne mažiau trisdešimties metų. Tuo metu jis „išsikovoja“ savo socialinę padėtį, ir kaip asmenybė visiškai numiršta. Jį jau mirtinai gąsdina bet kokia galimybė pakeisti gyvenimo būdą. O jau užsiėmimą – tai nė už ką! Gi „laisvuose“ Vakaruose griežtų formavimo modelių nėra. Kiekvienas už save, joks „kolektyvas“ ar „visuomenė“ negali jam ateiti į pagalbą ir pateikti stebuklingo recepto kaip gyventi. Taigi krūva prietarų, kurie palaiko netoleranciją, iš žmogaus padaro robotą, geriausi atveju išsilavinusį zombį.
Kas gali padėti tokioje situacijoje? Juk karta po kartos vis kartojamos tėvų nuodėmės. Netgi Evangelijoje pats Kristus kalba apie tai – vaikai verti savo tėvų, jie akmenimis užmušė pranašus, o palikuonys stato jiems paminklus. Juk ir paminklas pranašui iškaltas iš to paties akmens, kuris lėkė jam į galvą!
Tai kas gali padėti? Kas pakeis visą sistemą? Be pagonių dievų pagalbos čia neapsieisi.
Tėtuši Perkūnai, gelbėk!
Pagonybę gaubia mitai bei legendos. Pagaliau pagonių tikėjimas be mito ir neįmanomas. Mito simbolika atspindi tikėjimo tiesas. Tai visai nereiškia, kad pagonys mitą priima už tikrą pinigą. Graikų istorikas Herodotas (484 – 425 iki Kr.) atvirai šaipėsi iš tokių melagių ir sukčių, kurie teigė, kad jų proseneles suvilioję ar išprievartavę Olimpo dievai, todėl jie ne tik karališkos, bet ir dieviškos giminės. Ar galima dievą sutikti žemėje? Ar jis bendrauja su žmonėmis? Kodėl tų dievų nesutinkame dabar pliaže ar miškelyje? Herodotas iš tokių melagių tyčiojosi be gailesčio. Pasak jo, dievai tokiuose prasimanymuose vaizduojami kaip paleistuviai ir smurtautojai. Kodėl žmogus turi garbinti tokius išgamas? Pats Herodotas buvo iniciacinės pagonybės žynys. Gavęs aukščiausius įšventinimus. Kaip mistas, arba misterijų vadovas, pripažintas ne tik Graikijoje, bet ir Egipte bei Babilone. Pagonių misterijos tuo ir rėmėsi, kad dievus laikyta kosminiais simboliais, o mitus – užšifruotomis aukščiausiomis tiesomis. Geriausias būdas jas iššifruoti tai suvaidinti misteriją, tai yra patį mitą, kaip teatro spektaklį ir per tuos išgyvenimus suvokti mito skelbiamą tiesą.
Kaip bebūtų, mituose veikia ne vien begalė dievų, ką reikia suprasti simboliškai, bet juose pasakojama apie tuos didžius karalius, juos motinos esą pagimdžiusios nuo dievų. Daugybė mokslininkų neskiria mitų nuo elementarių legendų. Visi legendų personažai yra tikri, kažkada tikrai gyveno tokie karaliai, o dievai mituose – tai simboliai, žemiškame gyvenime su jais neįmanoma bendrauti. Beje, kai kurie žyniai, kad galėtų bendrauti su dievais, ne vien rengdavo misterijas, tai yra vaidindavo jų gyvenimus, bet ir vartodavo kvaišalus. Labai senais laikais narkotikus vartodavo tik žyniai, kitiems genties nariams buvo uždėtas labai griežtas tabu.
Pagaliau jei persikeltume į Japoniją, tai 712 metais užrašytame mitų rinkinyje „Kodziki“ pasakojami tie patys dalykai: kosmoso ir žemės atsiradimas, šintoizmo religijos mitai, pirmieji valdovai - dievų vaikai, jie kilę iš Saulės deivės Amiterasu. Japonijoje dieviška kilme galėjo girtis tik imperatoriai, matyt, puritoniškų japonų dievai nebuvo tokie pasileidę kaip graikų. Daug pasakojama apie legendinį imperatorių Dzimu, pradėjusį sėkmingai vienyti Japoniją, jis, sakoma, galėjęs su dievais ir bendrauti, jie patardavo jam karo žygiuose. Nejaugi ir „sąžiningieji“ japonai tokie pat melagiai ir šarlatanai kaip senovės graikai? Beje, šiek tiek vėliau, bet taip pat VIII amžiuje užrašytos Japonijos istorinės kronikos „Nihongi“ kartoja tuos pačius „melus“, kone žodis žodin nusirašytus iš „Kodziki“.
Pasižiūrėkime į vieną dalyką. Materialiu savo dievų realumu netikėjo ir japonai, kaip ir graikai, numanė juos gyvenant „subtiliajame“ pasaulyje bei taip pat rengdavo ir šiais laikais teberengia misterijas. Bet legendiniai karaliai vis dėlto yra istorinės asmenybės. Ir tai moksliškai seniai įrodyta.
Sakykime, už ypatingus nuopelnus tie žymūs valdovai buvo sąmoningai sudievinti. Pažvelkime į pačia „Nihongi“ struktūrą. Iš pradžių pasakojami mitai, įvykiai apima milijonus metų. Po to didžiulis tuščias laiko tarpas ir pradeda veikti legendiniai karaliai. Po jų jau valstybės istorija ir imperatorių gyvenimai parašomi su tikru japonišku pedantizmu. Panašios laiko duobės ir graikų mitologijoje bei legendose. O Herodotas, pirmas pasaulyje parašęs istorinį veikalą, jame labai pedantiškai aprašinėja Persų karo įvykius. Tas pats vaizdas. Išskyrus tai, kad Herodotas legendinių karalių palikuonis vadina melagiais, o „Nihongi“ sudarytojai gal ir bijo pasišaipyti iš imperatoriaus, juk tos kronikos sudarytos jo užsakymu! Graikijoje karalių valdžios jau nebebuvo, tad bepigu buvo Herodotui šaipytis.
Ir vis dėlto... Abejotina, kad Dzimu būtų buvęs pats pirmasis valdovas. Juk karo žygiams surengti reikėjo geros kariuomenės, tokia neatsiranda per vieną dieną. Jis gal tik buvo talentingiausias karvedys, puikus valstybininkas. Iš tos pagarbos ir sudievintas.
Arba kaip gali būti pirmas valstybės įstatymų leidėjas būti ir pirmuoju valdovu? Juk turėjo būti pakankamai sąmoningi piliečiai, kurie tuos įstatymus su dieviška pagarba priimtų! Arba kaip galėjo dieviškas karalius pastatyti gražią sostinę didžiulį miestą, jei šalis iki to neturėjo jokių architektūrinių tradicijų? Logiškai mąstant, jis tik subūrė geriausius architektus, jei truko savų, tai samdėsi ir užsienyje.
Bet gal tokia jau žmogaus psichologinė savybė – neigti istoriją, ją pamiršti, ir pradėti ją skaičiuoti nuo legendinio karaliaus, arba ypatingai nusipelniusios istorinės asmenybės? Taigi visa iki to buvusi istorija natūraliai pamirštama, tad ir atsiranda senovinėse kronikose tušti laiko tarpai, siekiantys kartais ir tūkstančius metų.
Pereikime prie paprasto pavyzdžio. Šiuolaikinio ir žinomo kiekvienam Lietuvos futbolo gerbėjui. Pereikime nuo „Nihongi“ ir „Kodziki“ prie Vilniaus „Žalgirio“, kuris vadinamas legendine komanda. Turėtų veikti tas pats psichologinis principas kaip ir japonų kronikose. Koks skirtumas, kad čia kalbame apie futbolą, o japonų kronikos rašo apie didžiai nusipelniusius valstybininkus. Neturėtų būti jau tokio didelio psichologinio skirtumo tarp senovės japono ir šiuolaikinio lietuvio. Psichologai pasakytų, kad tokio skirtumo apskritai negali būti. Ar iš to neprieisime išvados, kad būtent legendos, neretai su prasimanytomis detalėmis valdo pasaulį, sąlygoja istoriją, o ne pati istorija? Išeitų, kad legenda turi gyventi iki galo, pagal savo dėsnius, pajungdama jiems gyvenimą?
Legendinis „Žalgiris“ pasaulio čempionate?
Atrodytų, kad tai juokinga. Bet paklauskime eilinio futbolo aistruolio, kad ir vilniečio, ar jis žino tikrąją Vilniaus „Žalgirio“ istoriją? Retas pasakys, kad 1947 metais buvo suburta SSRS meistrų lygio komanda „Dinamo“, po to ir t.t. Palaukite, kada gi tapo „Žalgiriu“? Mažai kas prisimins tuos biurokratinius niuansus, epizodiškus „prožalgiiriečų“ pasirodymus SSRS A klasėje... Ponai, betgi tai komandos istorija! Bet Vilniaus „Žalgiris“ yra legendinė komanda, todėl istoriją mažai kas prisimena, tik legendą. Tai tikri įvykiai, bet jie paverčia visus istorinius faktus aukštyn kojomis. Šitaip kone kiekvienam Lietuvos futbolo aistruoliui „Žalgirio“ istorija prasideda SSRS antroje lygoje, kai „Žalgiris“ ten užėmė labai prastą vietą. Kas buvo anksčiau, nesvarbu, pamiršta. Kodėl ta data, tarkime 1974 metai, kai „Žalgiris“ iškovojo pačią prasčiausią vietą savo istorijoje, tai yra antrosios lygos antrojoje zonoje tik aštuntąją, tapo tarytum savotišku komandos „įkūrimu“? Kadangi tame pačiame „Žalgiryje“, kuris 1982 metais iškopė į SSRS aukščiausiąją lygą dar buvo likę futbolininkų ir iš tų „juodų dienų“! Štai elementarus legendos dėsnis. Įvykiai tikri, bet tikroji istorija pamiršta, visi žino, kad tokia buvo, tik kam ji rūpi? Pridėję ranką prie širdies, visi „Žalgirio“ aistruoliai, prisipažinkite, ar viską žinote, kas buvo iki 1974 metų? Jei nebūtų oficialios istorijos seniai, seniai jau būtų pamiršta, kada iš tikrųjų susikūrė „Žalgiris“, kas tai buvo per komanda, kaip keitėsi jos pavadinimai. „Žalgiris“ buvo elementariai sudievintas, kaip atsitiko ir senovės Japonijoje su legendiniu valdovu Dzimu. Nuo jo net oficiali VIII amžiaus Japonijos istoriją nusprendžia „save pradėti“. Lygiai toks pat legendinis įvykis yra sėkmingas Vilniaus „Žalgirio“ žaidimas SSRS aukščiausioje lygoje, dalyvavimai UEFA taurėje ir pergalė prieš švedų „IFK Goeteborg“, klubą, kuris buvo iki tol du kartus laimėjęs UEFA taurę. Taigi, „Žalgirio“ legenda tęsiasi nuo katastrofiškos vietos SSRS antrosios lygos antrojoje zonoje iki 1989 metų pergalės prieš švedų superklubą. Iki to ir po – tik istorija.
Bet ar legenda jau turi mirti, ir liks vien istorija, tušti faktai ir bereikšmiai rezultatai, su dejonėmis „deja“, baisingais kaltinimais klubo vadovams? Legenda įgavo logišką tęstinumą. Juk po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo visi legendiniai žalgiriečiai užsivilko Lietuvos rinktinės marškinėlius. Prisiminkime Valdą Ivanauską, Arminą Narbekovą, Viačeslavą Sukristovą. Tai legendiniai žmonės. Nors nė vienas iš jų nebuvo Pele ar Maradona. Bet jie – legenda. O legenda ne tik turi savo gyvenimą, bet pagal jį rikiuoja ir tikrovę. Pagaliau ir visas pasaulinis futbolas – tos pačios legendos. Tik jos yra svarbios, tik jos viską lėmė. Ištisi istorijos gabalai patenka į tos pačios istorijos šiukšlyną, ir matome, kad tik legendos kūrė futbolo patrauklumą, subūrė milijardus aistruolių. Kitokių faktų, išskyrus legendas, futbole ir neatrasite, jei juos dėstysite, niekam nebus įdomu. Klausytojas pasakys: na, gerai, bet kokia viso to reikšmė futbolo istorijai?
Dabar pasižiūrėkime į legendos dėsnį. Jei Lietuvos rinktinė, gimusi iš to legendinio „Žalgirio“, kuris sovietmečiu ir buvo ta rinktinė, staiga patektų į pasaulio čempionatą? Aišku, rezultatai bus kuklūs. Tegu Lietuva tik išsikapstytų iš pogrupio ir aštuntfinalyje bent „pasispardytų“. Iškart ta legenda taptų žinoma visam pasauliui, apie ją parašytų visi pasaulio laikraščiai. Vien dėl to, kad kelias nuo trečiojo SSRS pirmenybių diviziono iki pasaulio čempionato yra unikalus, nepakartojamas, tai iš tiesų legenda. Net jei brazilai eilinį kartą taptų pasaulio čempionais, tau jau jokia legenda, tai tik istorija. O istorijos požymis – jos polinkis kartotis, taip teigia kone visi pasaulio istorikai. Tik legendos niekada nesikartoja.
Legenda negali sustoti. Ji turi išsiplėtoti iki galo, nes tai nepakartojamas gyvenimo dėsnis. Be legendų žmonijos pažanga stovėtų vietoje. Tai pastebėjo ir senovės žmonės. Todėl tuos legendinius pokyčius savo visuomenėje jie tapatindavo su dievų valia. Taip ir japonų karalius Dzimu privalėjo tapti Saulės deivės Amiterasu vaikaičiu. Per jį veikė dievų valia. Legendų kūrėjai buvo nepaprastai logiški, jie suprato tikruosius gyvenimo dėsnius. Ir jie suprato iš kokių nereikšmingų įvykių susideda tai, kas dabar vadinama istorija,
Pagal legendos dėsnius Lietuva 2010 metais turi žaisti pasaulio futbolo čempionate. Legenda įveiks visas kliūtis. „Apsėsti“ legendos galios žmonės padaro neįmanomus dalykus. Senovės žmonės sakydavo, kad į juos įėjo dievų valia, matyt, jie dievų vaikaičiai. Gali būti ir visiškai nereligingas, anekdotu laikyti pagonybę ar monoteistines religijas, bet taip vyksta. Gali, jei patinka rinktis „mokslinius“ paaiškinimus. Bet dar joks mokslas nepaaiškina kodėl įvyksta tokie dalykai, lyg kokie stebuklai, ir tai tampa legenda. Taigi belieka tikėti legendos dėsniu.
Treneriams, futbolininkas ir aistruoliams. Ir tai įvyks. Išnyks baimė prieš tituluotus varžovus. Beje, pačių tituluočiausių lietuviai ir nebijo. Ek, nėra ką prarasti, nors didvyriškai pasipriešinkime! Legenda tokio šaunumo ir aukšto žaidimo lygio įkvėps ir vadinamoms „taškų“‘ rungtynėms. Būtent legenda paverčia žmones asmenybėmis. Netikėta transformacija verčia galvoti apie jų dievišką įkvėpimą ar dievišką kilmę. Bet tokia transformacija yra neišvengiama, nes toks legendos dėsnis. Legenda - tai iš pelenų atgimstantis Feniksas, bet ne šiltnamio sąlygos, ne didžiuliai stadionai. Iš pradžių įvyksta tai, kas suplanuota legendoje, tik iš to atsiranda visa kita. Kitokių legendų net nebūna. Kitaip tai nebūtų legenda, gyvenime be jos apskritai nieko nesikeistų. Galite treneriu kviesti Guusą Hiddinką, ir jis stebuklo nepadarys. Juk tai tik labai auštos klasės treneris, o legendinis – tai Bora Milutinovičius, nors tokiu tokios aukštos klasės specialistu ir nelaikomas. Bet, jei legendoje taip suplanuota, tai stebuklas gali įvykti ir su Algimantu Liubinsku. Legenda reikalauja tik vieno dalyko – besąlygiško tikėjimo, visa kita įvyksta tarytum savaime. Legenda yra gyvenimo savastis druska, jo variklis.
