![Straipsnis: Futbolo psichologija, arba kada lietuviai žais pasaulio čempionate? [I dalis]](https://m.eurofootball.lt/img/uploaded/w900/2023/08/56545.jpg)
© Eurofootball.lt
Jei surastum pasaulio žemėlapyje tokią valstybę, kurios futbolo gerbėjai nenorėtų, kad jų nacionalinė rinktinė žaistų pasaulio ar žemyno finalinio etapo pirmenybėse, tai toks atradimas nušluostytų nosį pačiam Kolumbui. Nepaisant, kad žemėlapiuose nelikę jokių „baltų dėmių“. Iš tikrųjų tokia valstybė lyg ir buvo, bent jau ilgą laiką buvo teigiama, kad lietuviai kaip maro ar trečiojo pasaulinio karo nekenčia futbolo bei apskritai norėtų, kad nacionalinė rinktinė kartu su vyriausiu treneriu būtų uždaryta į Lukiškes. Sakykime, kad taip teigė marsiečiai, turėję kažkokių slaptų tikslų, sąmokslas žlugo, ko norėta neaišku, bet šiandien dėstyti tas marsietiškas idėjas reikštų pačiam būti uždarytinam, jei ne Lukiškes, tai bent į psichiatrinę įstaigą adresu Vilnius, Vasaros 5. Apskritai rinktinės galimybės sužaisti pasaulio čempionate tampa vieninteliu tos šalies futbolo kriterijumi. Ir visa futbolo kritika, tiek Lietuvoje, tiek daugelyje panašių, futbolo hierarchijoje užimančių kuklias vietas šalių, orientuojama būtent į pasaulio pirmenybes. Silpnas klubinis futbolas prisimenamas tada, kai rinktinė žaidžia ypač prastai, iki to vertinamas pagal kuklias savo galimybes, taip sakant, nėra ko lyginti su Ispanija ar Anglija, tai yra, būkime realistai. Netgi savotiškas anekdotas, kad Lietuvos futbolo rinktinė yra 3014 metų pasaulio čempionas atspindi tą patį psichologinį stereotipą. Gal kam nors iš dabartinių šio straipsnio skaitytojų ir pavyks sulaukti tų laikų?
Bet kol kas norėtume gerų pradmenų. Kodėl nepatekus į 2010 metų pasaulio pirmenybes, kurios vyks Pietų Afrikoje? Gal tai tokia pati utopija? Juk kiek kartų atrodo per plauką... Bet tas savotiška legenda tapęs plaukelis paremtas labai rimtais argumentais.
Utopija – tai Renesanso laikų prietaras
Europoje XIV – XVI amžiuje, vadinamuoju Renesanso laikotarpiu, buvo populiaru rašyti utopijas, tai yra filosofinius-literatūrinius veikalus, kuriuose aiškinta, kaip turėtų būti, ir pamirštama buvo pamokyti kaip tai padaryti. Katalikų šventasis ir anglų rašytojas Thomas More‘as 1523 metais paskelbė savo garsų veikalą „Utopija“. Žinoma, ten nė vieno patarimo Algimantui Liubinskui, ką padaryti, kad Lietuvos rinktinė prasimuštų į pasaulio čempionatą. Esmė kita. Sužlugus sampratai, kad Žemė yra Visatos centras, ją gaubia stiklinis ar smaragdinis rojaus apvalkalas, o už to stiklainio lyg musės skraido angelai, pasidarė populiaru aprašinėti, koks turėtų būti rojus žemėje. Kadangi iš tų parašymų nieko doro neišėjo, atsirado nauja mada – rašyti antiutopijas, kuriose būtų logiškai įrodinėjama kodėl tai neįmanoma. Labiausiai tuo išgarsėjo vyskupas ir anglų rašytojas Jonathanas Swiftas, 1717 metais paskelbęs garsųjį romaną „Guliverio kelionės“, tapusį antiutopijos standartu.
Taigi nuo šiol mūsų mąstymas ir blaškosi tarp tų dviejų anglų katalikų bažnyčios veikėjų – More‘o ir Swifto. Kuriame utopijas, bet logiškai argumentais jas neigiame.
Taigi, padėkime ir Lietuvos futbolą tarp tų dviejų anglų rašytojų. Logiška, nes futbolas taip pat anglų išradimas. Futbolo utopija mums visiems aiški. Tai, ko norėtume kaip normalūs sirgaliai. Dabar pereikime prie antiutopinių argumentų, kurie mūsų svajones iš tikrųjų paverčia utopija.
Pirma, Lietuva yra „krepšinio kraštas“, tai nauja „pagoniška“ lietuvių religija, tad futbolas niekada nesugebės su juo varžytis populiarumu. Antra, Lietuva yra labai maža valstybė, vos 3 milijonai su trupučiu gyventojų, va, jeigu būtų bent 20 milijonų lietuvių, gal kas nors ir išeitų. Trečia, labai jau žemas mūsų klubinio futbolo lygis, jei dar kai kurios A lygos komandos iš bėdos... Tai vos prasideda Lietuvos futbolo federacijos taurės varžybos, kai žemesnių divizionų komandos, gerai, jei nepralaimi dviženkliais rezultatais. Tai ne Prancūzija, kur sunku prisiminti atvejį, kad į taurės turnyro ketvirtfinalį neprasimuštų bent pora žemesniojo diviziono komandų, net iš mėgėjų lygų, tai būtų net penktas ar šeštas divizionas, kartais ir žemesnis. Juk 2000 metų Prancūzijos taurės finale žaidusi „Calais“ komanda atstovauja būtent ketvirtąjį šalies pirmenybių divizioną. Dar prieš keletą metų išeliminavęs patį Liono „Olympique“, kuklus „Libourne“ klubas iš to paties pavadinimo (Liburno) mažo miestelio, tuomet taip pat žaidė mėgėjų divizione. O jei jau aukštesnės klasės futbolininkų tiekėjai į rinktinę, geriausiu atveju, trys keturi klubai, tai ko norėti? Ketvirta, neturime gero stadiono, apskritai Lietuvoje stadionų trūksta, štai Anglijoje yra Wembley stadionas, Brazilijoje – Maracana, Prancūzijoje – Parc-des-Princes... Kita vertus, ir tuose stadionuose galima paleisti ganytis avis. Kaip Farerų salose. Ten kartais avelės parupšnoja žaliąją veją... Bet kada gi valdžia Lietuvoje susigriebs pastatyti gerą stadioną? Vos pastatys, iškart į pasaulio futbolo čempionatą... Penkta, nepasižymi mūsų futbolininkai ypatingu kovingumu, juos slegia mažos tautos kompleksas. Jau kiek atrankos ciklų, kai pradedama labai gerai, nei vokiečių, nei danų, nei italų neišsigąstame, nei ispanų, nei belgų... Bet rudenį, atrankos ciklo gale, viskas verčiasi aukštyn kojomis! Pralaimima visiems iš eilės, taigi žaidėjams trūksta valios, psichologinio pasirengimo prestižinėms varžyboms. Pagaliau pasižiūrėkime ir į Lietuvos klubų žaidimą Europos taurėse. Sunku beprisiminti atvejį, kad lietuvių komanda sugebėtų prasimušti į kitą etapą įmušusi įvartį paskutinėmis minutėmis, taip sugebėtų prašokti pagal daugiau svečiuose įmuštų įvarčių. Kur kas dažniau būna atvirkščiai. Tiek FBK „Kaunas“, tiek Panevėžio „Ekranas“ labai jau dažnai šitokiu būdu praleidžia ne pačius stipriausius varžovus. O „Ekranas“ jau tuo ir garsėja, kad primą rungtynių trečdalį turės pranašumą ir prieš labai stiprią komandą, net įmuš įvartį, paskui žaidimas išsilygins, po 70 rungtynių minutės būtinai praleis įvartį, dar gerai, jei tik vieną. Toks nuolat pasikartojantis scenarijus pirštu prikišamai rodo tą pačią bėdą. Lietuvos futbolininkai drebina kinkas prieš užsienio varžovus. Tad ir neretai gera trenerių taktika tampa ta pačia neįvykdoma utopija. Negimsta Lietuvos žemėje dvasios galiūnai? Net Kipras priverčia drebėti iš siaubo?
Taigi tokioje situacijoje paprasčiausiai neįmanoma patekti nei į pasaulio, nei Europos pirmenybes. Vienas kitas geresnis rezultatas... Ir to gana! Taigi neatremiama angliška argumentacija rodo, kad vargu ar 3014 metais Lietuva taps pasaulio futbolo čempione, taigi galime ramiai mirti.
Senovės graikams Brazilija būtų antraeilė komanda
V amžiuje prieš Kristų senovės Graikijoje susiformavo vadinamoji sofistų filosofinė mokykla, kurios atstovai teigė, kad įrodyti gali ką tik nori, viskas priklauso nuo argumentuojančio sugebėjimų, jokios objektyvios tiesios nėra. Gali logiškai įrodyti net tokius dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip visiškos nesąmonės. Bet senovės graikų filosofas, bene garsiausias, aišku, Sokratas (469 – 399 pr. Kr.) teigė, kad objektyvi tiesa įrodoma. Bet Platono užrašytame dialoge, kuriame Sokratas diskutuoja su vienu iš sofistų lyderiu Gorgijumi, aiškėja vienas dalykas. Nė vienas nesugeba įrodyti savo teiginių, oponentas viską paneigia. Diskusija tik parodo abiejų diskutuojančiųjų profesionalumą, mokėjimą argumentuoti ir kontrargumentuoti, nieko daugiau. Ir šios „kovingos lygiosios“ iš tikrųjų reiškia, kad sofistai yra teisūs. Ir Sokratas, ir Gorgijas yra puikūs filosofai, kaip sakoma, kirvis atitinka kotą, todėl nugalėtojo čia negali būti. Tik silpnesnis varžovas leistų laimėti šią filosofinę „partiją“.
Taigi sofistai nieko nereiškia įrodyti, kad penkiskart pasaulio čempionai brazilai iš tikrųjų nėra jokie čempionai. Tai gana vidutinė rinktinė. Iki 1958 metų ypatingais laimėjimais nepasižymėjo. Net 1950 metais namuose prakišo pasaulio pirmenybes Urugvajui. 1958 metai? Jeigu ne lėktuvo katastrofa, pasaulio čempionais būtų tapę anglai! 1966 metais jie tai ir įrodė, kai išaugo nauja futbolininkų karta. 1962 metai? Pergalė finale be garsiojo Pele? Juk brazilai ten pateko be atrankos varžybų, kaip ginantys titulą! Taigi nulėmė ir psichologinis pranašumas , ir teisėjavimas Pietų Amerikos komandų naudai, be to, apžvalgininkai pažymi, kad Čilėje vykusio čempionato lygis buvęs žemiausias iš visų. Pavyzdžiui, 1966 metais brazilai nesugebėjo prasimušti net iš pogrupio... 1970 metai? Ar būtų laimėję brazilai prieš italus, jei italai pusfinalyje nebūtų žaidę pratęsimo prieš tuometinę Vakarų Vokietiją? Juk tris įvarčius italai praleido antrame kėlinyje? Nejaugi šie faktoriai neturi reikšmės? Juk tai labai svarbūs faktoriai, ne šiaip sau kažkas juos išskiria kaip lemtingus, bet geriausi pasaulio futbolo specialistai. Ką gi parodė brazilai 1982 metais, kai buvo surinkę, kaip jie patys skelbė, geriausią komandą savo istorijoje? Gražų žaidimą keliose rungtynėse, ir apverktiną rezultatą. Net 1986 metai parodė, kad tas pralaimėjimas nebuvo atsitiktinumas. Tada brazilai pralaimėjo prancūzams. O pergalė 1994 metais? Tas pats faktorius! Laimėta tik 11 metrų baudiniais prieš italus. Juk italams išpuolė ir sunkesnė grupė su tuo metu stipriomis Norvegijos, Airijos ir Meksikos komandomis. Gi brazilams rimtesni varžovai grupėje buvo tik švedai, su kuriais sužaidė lygiosiomis. O Rusija bei Kamerūnas itin silpnai žaidė tuo metu. Pagaliau italai aštuntfinalyje žaidė pratęsimą su Nigerija, tuo metu labai stipria komanda. Brazilams gi pusfinalyje išpuolė tie patys švedai, kurie ketvirtfinalyje žaidė pratęsimą prieš rumunus ir nugalėjo tik 11 metrų baudiniais. Taigi matome, kad brazilų pergalę nulėmė palankesnis faktorius. 2002 metai? Brazilams tenka lengviausia grupė! Kinija, Kosta Rika, Turkija... O jų finalo varžovams vokiečiams Airija ir Kamerūnas tikrai ne dovanėlės. Italus iš aštuntfinalio eliminuoja teisėjai, palaikę Pietų Korėjos komandą. Belgai brazilams įmuša įvartį, o tesiėjai sugeba surasti nuošalę. Pusfinalyje tie patys turkai... Taigi tapo pasaulio čempionais komanda, kuriai tekdavo sunkiausi varžovai? Ar nors viena komanda, išėjusi iš vadinamos mirties grupės, kada nors tapo pasaulio čempione? Juk 1982 metais „didžiajai“ brazilų komandai užteko SSRS, Škotijos ir Argentinos, kad suklupdytų italai. 0 2006 metai? Brazilams visai užteko Kroatijos, Australijos ir Ganos, kad ketvirtfinalyje prieš prancūzus atrodytų kaip reikiant išsikvėpę. Užtenka pažiūrėti į tų metų statistiką, kai brazilai netapdavo pasaulio čempionais, ir iškart įsitikinsime, kad jiems nekaip ėjosi dėl tų minėtų faktorių, kurie nulemdavo, kad italai, vokiečiai ar argentiniečiai taip pat įstrigdavo. Tiesiog penkiskart pasaulio čempionams labiausia ir sekėsi. Taigi jie nėra tikri čempionai.
Tą patį galime apsakyti apie kitus pasaulio čempionus. Pavyzdžiui, Urugvajus 1930 ir 1950 metais iš tikrųjų laimėjo tik atvirą Pietų Amerikos čempionatą, kuriame dalyvavo kai kurios Europos komandos. Argentina? Prisiminkime antrojo etapo rungtynes su Peru, rungtynės laimėtos 6:0, bet koks po to buvo kilęs skandalas! Jei jau valdžia susitarinėja su Peru futbolininkais... Jei ne tas susitarimas, į finalą būtų išėjusi Brazilija, kuri sėkmingai pralaimėtų olandams... 1986 metai? Prisiminkime argentiniečių ketvirtfinalio rungtynes su anglais, jos baigėsi rezultatu 2:1, sėkmę nulėmė garsioji Dievo (tai yra, Maradonos) ranka.
O anglai? Prisiminkime tą įvartį vokiečių vartus paskutinę rungtynių minutę... Pasakykite atvirai ir nuoširdžiai – buvo įvartis ar ne?
O italai? Kad ir 2006 metai. Prisiminkime tą 11 metrų baudinį paskutinę rungtynių minutę, gal paskutinę sekundę į australų vartus... Jeigu tokie baudiniai teisėti, tai per kiekvienas prancūzų lygos rungtynes į abejų besivaržančių komandų vartus būtų skiriama bent po penkis tokius smūgius! O fiziškai silpnesni italai nebūtų ištempę pratęsimo. Juk tie australai – tikri arkliai!
Galima ir toliau dėlioti šiuos argumentus. Juoko dėlei? Šičia gal ir juoko dėlei. Bet paskaitykite, ponai, solidžiausias pasaulinių futbolo savaitraščių apžvalgas. Ten rasite ir šiuos argumentus, ir dar daugiau. Jei pasaulinis ekspertas pateikia straipsnyje bent keliasdešimt tokių argumentų, ar tai jau visai nieko nereiškia? O ką rašė 1958 metais anglai apie brazilus? Nuo šičia pradėta vadinamoji „sofistika“ – pagrindinis to metų anglų futbolo leidinių tonas! Jei ne lėktuvo katastrofa... Vos ne kiekviena britų pasaulio čempionato futbolo apžvalga nuo to prasidėdavo. Būtume įkrėtę! 1966 metais tai įrodėme! Tiesa, pagal mūsų argumentaciją anglai nieko neįrodė, kaip ir bet kuri kita rinktinė, tapusi pasaulio čempione. Jei smagu, toliau žaiskite šį sofistinį žaidimą. Skaičiuokite iš nuošalių įmušus įvarčius, tiesiog klaikų teisėjavimą, neužskaitytus įvarčius, teisėjams prisisapnavusius 11 metrų baudinius. Kuklius stiprių komandų rezultatus, kai jos patenka į vadinamąją „mirties“ grupę. Pirmyn, kas netingi.
Mes tik ramiai pereisime prie kito dalyko. Įrodysime, jog minėti faktoriai, dėl kurių Lietuvos rinktinė negali patekti į pasaulio čempionatą, apskritai nieko nereiškia, čia visai kitos priežastys. Ir apsisiesime be jokios sofistikos. Gorgijui ir Sokratui buvo smagu pasivaržyti, panašia maniera dažnai rašo ir pasauliniai futbolo specialistai. Mes nepretenduojame nei į sofistus, nei į pasaulinius futbolo specialistus, kad įrodinėtume, jog juoda yra balta. Ateis laikas, ir mes pereisim prie Cezario, senovės keltų šamaniškų ritualų, Herodoto „Istorijos“, senovės japonų kronikų „Kodziki“ ir „Nihongi“! Štai kur mes nueisime. O kol kas pasakysime, kad įrodysime, jog nei krepšinis kam nors trukdo, nei silpnas klubinis futbolas, nei „blogas“ psichologinis pasirengimas atsakingoms varžyboms, nei kas nors kita. Su visų pagoniškų dievų pagalba tai racionaliai įrodysime kitame skyrelyje. Tik išeikime iš to angliško mąstymo modelio „utopija ir jos neigimas“, iškart pastebėsime daugybę elementarių dalykų, kuriems dėl minties „anglicizmo“ neskyrėme menkiausio dėmesio. Taigi toliau – patys rimčiausi argumentai.
Laukite tęsinio
[link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=9298"]Antra straipsnių ciklo dalis[/link]
Pastaba: Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus nuomone.
