S. Petravičienė: „Niekada negalime nusileisti kova ir noru laimėti“

Geriausia 2021 metų saugė atvirauja, kad futbolą visai netikėtai atrado gimtajame miestelyje – Gelgaudiškyje, Šakių rajone. Pirmieji treneriai Robertas Beniulis ir Pranas Povilaitis ieškojo žaidėjų „Ežiogolo“ turnyrui, į kurį prisijungti sutiko ir S. Petravičienė. Nors komandoje žaidė vien berniukai, dabartinė „Gintros“ futbolininkė greitai įsiliejo į žaidimą, o po dviejų metų treniravimosi berniukų ekipoje išvyko tęsti karjeros į Šiaulius.

S. Petravičienė dalijasi, jog futbolas ją žavi savo unikalumu – jį gali žaisti visi. Anot futbolininkės, žaidžiant futbolą niekada nebūni vienas, visada esi apsuptas žmonių, dirbi komandoje, o pačiam žaidimui net nereikia ypatingo inventoriaus – užtenka tik kamuolio.

 – Koks buvo 2021 metų A lygos sezonas?

 – Sezonas labai neišsiskyrė iš ankstesnių, prisijungė nauja komanda iš Vilniaus, kita pasitraukė iš Šiaulių. Tikriausiai niekas nenustebo pamatę ir galutinius komandų rezultatus.

Pačiai buvo šiek tiek keista po pertraukos grįžti į „Gintrą“, jaudinausi dėl to, kaip seksis rungtyniauti su naujomis klubo žaidėjomis, bet greitai apsipratau ir viskas sekėsi gana neblogai.

 – Kokius tikslus kėlėte šiems metams?

 – Kaip ir visada, man svarbiausi buvo komandos tikslai. Patys svarbiausi šių metų siekiai buvo peržengti UEFA čempionių lygos atrankos barjerą ir tapti Lietuvos A lygos čempionėmis. Džiugu, kad tapome Lietuvos čempionėmis, tačiau labai gaila, kad nepavyko sėkmingai sudalyvauti Čempionių lygos atrankoje. Taip pat negaliu nepaminėti, jog džiaugiuosi sugrįžusi į nacionalinę rinktinę ir iškovota Baltijos taure.

 – Kur slypi „Gintros“ paslaptis ­– kas joms leidžia tapti čempionėmis?

 – Manau, kad maža čia paslaptis – daugelis žino, kad „Gintra“ pritraukia talentingiausias Lietuvos futbolininkes, suteikia joms sąlygas mokytis ir treniruotis; legionierės iš užsienio ir profesionalus treniruočių procesas kelia iššūkių kitoms komandoms, kurių branduolį sudaro jaunos lietuvės, besitreniruojančios keletą kartų per savaitę.

 – Geriausia sezono saugė – kokia šio titulo reikšmė jums?

 – Gautas geriausios saugės titulas labai nustebino, šiais metais jo tikrai nesitikėjau. Neslėpsiu – yra buvę tikrai geresnių sezonų, kai tikėjausi įvertinimo, bet kažko pritrūko, kad jį pasiekčiau.

Asmeninių titulų stengiuosi nesureikšminti, bet tuo pačiu suprantu, jog kiekvienas titulas įrodo, kad tu tai darai ne veltui. Ir, žinoma, smagu, kai kiti pastebi tavo pastangas ir įdėtą darbą.

 – Kokiais savo sugebėjimais aikštėje didžiuojatės labiausiai?

 – Mėgstu sakyti, kad gali būti, jog nusileisime technika, individualiais sugebėjimais, bet niekada negalime nusileisti kova ir noru laimėti. Todėl visada stengiuosi kovoti iš visų jėgų ir pasiekti kuo geresnį rezultatą. Manau, kad tai ir yra labiausiai trenerius ir mane džiuginantis dalykas. Nesu labai techniška žaidėja, bet esu pakankamai greita, todėl stengiuosi technikos trūkumą kompensuoti savo greičiu.

 – Esate ilgametė „Gintros“ žaidėja – kas jus šitiek metų laiko tame pačiame klube?

 – Aplinkybės dėliojasi tiesiog taip, kad man čia patogu žaisti. Esu šeimos žmogus, labai svarbu, kad visada šalia būtų šeima ir draugai, jausčiau jų palaikymą ir nesijausčiau vieniša.

Paauglystėje svajojau išvažiuoti pabandyti legionierės duonos, bet greičiausiai baimė kažką keisti ir išvykti buvo didesnė nei mano norai. Įstojus į universitetą ir pasirinkus studijas visiškai nesusijusias su sportu, labai pasikeitė požiūris ir vis sunkiau buvo įsivaizduoti save tik žaidžiančią futbolą. Po studijų pradėjau dirbti, sukūriau šeimą ir dabar į visus pasiūlymus žaisti kažkur kitur iškart atsakau ne.

 – Motinystė ir futbolininkės karjera – kaip pavyksta derinti šiuos du gyvenimus?

 – Mane vis dar matote aikštėje, tad tikrai pavyksta. Neslėpsiu, kad derinti motinystę ir futbolininkės karjerą yra nelengva, bet įmanoma. Per laiką tiesiog pripratau prie naujos rutinos, prisitaikiau prie gyvenimo pokyčių ir dabar nebeatrodo taip sunku.

Didžiausias iššūkis yra išvykos į rinktinės ar klubo stovyklas. Labai sunku psichologiškai – dažnai jaučiuosi kalta, kad laiką, kurį turėčiau skirti savo vaikui, iškeičiu į futbolą.

 – Kuo išskirtinis yra Lietuvos moterų rinktinės žaidimas?

 – Vienybe. Mes visos kartu džiaugiamės pergalėmis, kartu liūdime po pralaimėjimų, analizuojame klaidas ir visos kartu stengiamės, kad pasiektume kuo geresnį rezultatą. Rinktinės kolektyvas yra labai draugiškas.

Atstovauti savo šaliai visada yra garbė. Žinoma, Lietuvos futbolo lygis nėra labai aukštas, tačiau visada džiaugiuosi ir didžiuojuosi savimi, kad galiu žaisti su geriausiomis šalies futbolininkėmis, giedoti Lietuvos himną Europos stadionuose ir kovoti už savo šalį.

 – Kaip atrodo jūsų gyvenimas be futbolo?

 – Vasaros pradžioje atsiėmiau Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos matematikos magistro diplomą – labai mėgstu viską, kas susiję su skaičiais, duomenimis ir jų analitika. Taip pat šiuo metu esu vaiko priežiūros atostogose, kurios jau greitai baigsis ir grįšiu į puikų kolektyvą darbe, vienoje didžiausių šalies draudimo įmonių. Mėgstamiausia ir pati svarbiausia veikla – tai motinystė.