Dvidešimtmetis Deividas Malžinskas turbūt niekada nebuvo savo atstovaujamos komandos lyderis, o perėjimas į vyrų futbolą vaikininui taip pat buvo pakankamai sudėtingas. Kadangi Deivido tėtis Paulius Malžinskas – buvęs teisėjas, „Riterių“ naujokas būdamas labai jauno amžiaus jau paėmė į rankas švilpuką.
Sulaukęs pilnametystės ir atlikęs karinę tarnybą, Deividas iš jos sugrįžo itin sustiprėjęs ir kaip žmogus, ir kaip futbolininkas. Praėjusiais metais, atstovaudamas „Vyčiui“, jis ne tik išsikovojo vietą šios Vilniaus ekipos starto sudėtyje, bet ir tapo vienu svarbiausiu Algimanto Liubinsko treniruojamos komandos žaidėju.
„Neabejotinai tarnyba turėjo tam įtakos. Po jos į gyvenimą grįžau labiau subrendęs ir pasitikintis savimi. Tai persidavė ir į futbolo aikštę, o kai su Vyčiais pirmos lygos antrajame rate pagavome savo tempą ir išsigryninome žaidimo braižą, tai paskatino dar daugiau savęs atiduoti futbolui“, – sakė D. Malžinskas.
Kada pats pajutai, kad viskas sekasi geriau?
Paskutinėse praėjusio sezono rungtynėse, kai pelniau įvartį. Ir, žinoma, visos ekipos pasiekimai Pirmoje lygoje tapo svarbiu sezono įvertinimu. Buvome tikra komanda ir mėgavomės žaidimu. Be pinigų, be premijų, tiesiog ėjome į aikštę ir žaidėme. Paskui didelį impulsą pajaučiau gavęs „Riterių“ pasiūlymą atvykti į peržiūrą. Man tai buvo savotiškas įvertinimas.
Paklausiu atvirai, ar tuo metu, kai pradėjai teisėjo karjerą, dar galvojai, kad gali iššauti ir kaip futbolininkas?
Futbolas ir teisėjavimas nuo mažens buvo mano namuose, o galbūt ir genuose (šypsosi). Net ir teisėjaudamas, visada futbolo žaidimą laikiau arčiau savęs, niekada nebuvo kilę minties mesti futbolą ir šimtu procentų atsiduoti teisėjavimui.
Kaip atsidūrei „Riteriuose“?
Paskambino klubo direktorius Virmantas Lemežis ir pakvietė atvykti. Praleidau čia visą pasiruošimo periodą, o prieš sezono startą sulaukiau klubo pasiūlymo tapti komandos dalimi.
Prisimink pirmas treniruotes. Kas buvo sunkiausia?
Pradžia nebuvo lengva. Kaip ir visur, atėjus į geresnio lygio komandą, treniruojantis su aukštesnio meistriškumo žaidėjais, pasijautė greičių skirtumas, reikėjo priprasti viską daryti greičiau, taip pat gavau „pamokų“, kad eidamas į dvikovas ne visa jėga, visada būsi tas, kuris tą dvikovą pralaimės (šypsosi).
Nuo pat pradžių matėsi, kad esi stipriai fiziškai pasiruošęs, kas lėmė šį faktą?
Žiemą stengiausi palaikyti bent kažkokią fizinę formą, o be to, kaip jau minėjau, kariuomenė davė pagrindus ir discipliną. Pradėjus treniruotis „Riteriuose“ tikrai nesijautė, kad esu fiziškai stipriausias. Atrodė, kad turiu daug kur tobulėti, bet noras neatsilikti ir įrodyti savo galimtybes atėjus į naują komandą, turbūt, tokį įspūdį ir sudarė.
Teko sudalyvauti keliose kontrolinėse rungtynėse. Ar analizavai savo veiksmus? Jei taip, kaip manai, ko labiausiai trūksta, kad jau dabar gautum minučių A komandoje?
Analizavome kiekvienas rungtynes su komandos treneriais. Paskui dar pats asmeniškai peržiūrėdavau savo epizodus, analizuodavau klaidas, daug patarimų gaudavau iš trenerių štabo. Jaučiu, kad būtina tobulinti pozicinį žaidimą, aktyvesnį kamuolio atėmimą ir pirmą perdavimą, kas gynėjui yra labai svarbu. Svarbiausia visada būti pasiruošus ir, manau, kad tas šansas gauti minučių A lygoje ateis.
Dažnai sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kiek realu, kad dabartinė pandemija tau pasitarnaus kaip futbolininkui?
Situacija nėra lengva visiems, bet yra kaip yra, privalome prisitaikyti. Ar tai išeis į naudą ar ne – pamatysime, kai sugrįšime į kasdieninio gyvenimo ritmą ir sportinį režimą.
Karantino metu pavyksta išlaikyti tą sportinę formą, kokia buvo prieš mėnesį?
Individualios treniruotės, žinoma, yra visiškai kas kita, negu dirbti kartu su komanda, bet žiūriu į šią situaciją profesionalo akimis ir stengiuosi kiek įmanoma išlaikyti sportinę formą. Stengiuosi ne tik palaikyti esamą formą, bet ją dar ir pagerinti. Faktas, kad reikės laiko ir komandinėms treniruotėms, todėl stebiu situaciją Lietuvoje, norėčiau, kad viskas greičiau pasibaigtų ir mes galėtume sugrįžti į aikštę.
Paplanuok į priekį – kur save matai pasibaigus pandemijai? Kur matai kitais metais? Kur matai po trejų metų?
Atsinaujinus čempionatui, noriu būti konkurencinga komandos dalimi, todėl reikės sunkiai dirbti, kad užsitarnaučiau žaidimo minučių pirmoje komandoje A lygos rungtynėse. Be to, galvoju, kad svarbu neapleisti ir studijų, juk niekada nežinai, kaip susiklostys tavo karjera futbole.
Manau, kad žaidėjui futbole, reikalingos ne tik tvirtos ir greitos kojos, bet ir galva. Dėl kitų sezonų nenoriu žiūrėti taip toli į priekį, nes esu čia ir dabar, koncentruojuosi į šią dieną, juk futbole viskas gali pasikeisti per kelias minutes. O kur būsiu ateityje, tik ji ir parodys. Žinau viena – futbolas vienaip ar kitaip visada bus mano gyvenimo dalis.
