Vilniaus „Riteriai“ per pastaruosius dvejus metus labai pasikeitė, tačiau vienas legionierius sostinės klube pradėjo jau trečią sezoną.
Vienas iš vyriausių ir labiausiai patyrusių itin jaunos komandos žaidėjų yra 26-erių vidurio saugo ir kairiojo krašto gynėjo pozicijose galintis žaisti Lajo Traore.
Iš Dramblio Kaulo Kranto kilusiam futbolininkui pirmame sezone teko adaptuotis prie lietuviško futbolo ir oro bei nemažai žaisti Pirmoje šalies lygoje, savo ruožtu, antrame sezone L. Traore turėjo problemų su viza bei negalėjo kurį laiką padėti tuometiniams „Trakams“ Lietuvos futbolo A lygoje bei penkiuose iš šešių Europos lygos mačų. Šiame sezone „Riterių“ futbolininko rolė vienuolikėje dar labiau išaugo, o šiemet jis tikisi savo žaidimą pakelti į dar aukštesnį lygį.
L. Traore, kaip ir daugelis Afrikos vaikų, neturėjo tokių sąlygų žaisti futbolą, kaip tą daro Lietuvoje šio žaidimo abėcėlę kremtantys berniukai.
„Riterių“ saugas, turintis net 16 brolių, tenkinosi tik viena futbolo batelių pora, kuria dalinosi su vyresniuoju broliu Lacina Traore. Akivaizdu, kad tie bucai buvo kažkuo išskirtiniai, kadangi net 203 cm siekiantis brolis Lacina atstovavo tokiems klubams kaip Klužo ČFR, Machačkalos „Anži“, „Monaco“, Maskvos CSKA ar Liverpulio „Everton“, o šiuo metu gina Budapešto „Ujpest“ ekipos garbę.
L. Traore pripažįsta, kad brolis jo dar tik įsibėgėjančioje karjeroje padarė esminę įtaką: „Aš niekada nepavargsiu sakyti „ačiū“ savo vyresniam broliui. Esu laimingas galėdamas žaisti aukštame lygyje ir viskas yra jo dėka. Jo karjera man yra tarsi įkvėpimas.“
Bendraudamas su alyga.lt svetaine, „Riterių“ futbolininkas papasakojo plačiau apie savo itin gausią šeimą, sudėtingą pirmą kartą įsitvirtinti Europoje ir šio sezono tikslus A lygoje.
– Esate iš itin daugiavaikės šeimos – turite net 16 brolių.
– Gimiau musulmonų šeimoje. Pagal mūsų religijos tradicijas Afrikoje, tėtis turi tris žmonas. Mano mama yra jo pirmoji žmona ir jie kartu turi 7 vaikus – 4 sūnus ir 3 dukras. Aš esu pats jauniausias. Esame didelė ir laiminga šeima.
– Ar tėvai tada turėjo galimybių aprūpinti futbolą pradėjusius žaisti vaikus?
– Mano tėvai neturėjo galimybių mums nupirkti futbolo batelių. Mano vyresnis brolis, Lacina Traore, ir aš dalinomės ta pačia pora batelių. Kai Lacina tapo profesionaliu futbolininku, jis man įteikė kelias poras įvairių batelių. Tai buvo pati geriausia dovana, kokią tada tik galėjau įsivaizduoti!
– Ar vyresnis brolis Lacina pastūmėjo Jus žaisti futbolą ir siekti profesionalo karjeros?
– Aš niekada nepavargsiu sakyti „ačiū“ savo vyresniam broliui. Esu laimingas galėdamas žaisti aukštame lygyje ir viskas yra jo dėka. Jo karjera man yra tarsi įkvėpimas. Ačiū tau, broli. Noriu, kad perskaitęs šį interviu jis dar kartą pamatytų mano jam išreiškiamus padėkos žodžius.
– Pirma Jūsų patirtis Europoje buvo Rumunijoje. Kokie liko prisiminimai iš ten?
– Mano patirtis Rumunijoje buvo sunki. Žaidžiau kuklioje antros pagal pajėgumą lygos komandoje ir man ten nebuvo lengva. Aš dar buvau labai jaunas, tačiau būtent ten supratau, kad gyvenime būtina kovoti bei dar kartą kovoti, kad pasiektum viršūnę.
– Po to grįžote į gimtinę ir vėliau persikėlėte į Lietuvą. Kaip atsidūrėte tuometiniuose „Trakuose“?
– Grįžau į Dramblio Kaulo Krantą ir žaidžiau vienoje stipriausių vietinio čempionato komandų. 2017 metų vasario mėnesį buvau Rusijos čempionato Permės „Amkar“ klubo treniruočių stovykloje, kur garsus treneris Gadži Gadžijevas pamatė manyje potencialą ir troškimą sugrįžti į Europos futbolą. Po mėnesio atsirado galimybė persikelti į „Trakus“, kur treneris Olegas Vasilenka manimi patikėjo ir suteikė galimybę žaisti. Jam ir „Trakams“ būsiu dėkingas visą gyvenimą. Dabar galiu pasakyti, kad Vilnius yra mano antri namai, o klubas tapo antra šeima!
– 2017 metai Jums nebuvo tokie geri kaip praėję. Kas buvo sunkiausia adaptuojantis prie lietuviško futbolo?
– 2017-ųjų debiutinis sezonas „Trakuose“ tikrai nebuvo lengvas. Reikėjo priprasti prie naujos ir neįprastos kalbos, neįprasto klimato ir dirbtinės dangos aikščių.
– Praėjusiais metais negalėjote kelis mėnesius žaisti dėl problemų su viza. Kaip jautėtės psichologiškai, kai svarbiu metu negalėjote padėti komandai?
– Tai buvo sunki patirtis, kadangi negalėjau padėti komandai tiek A lygoje, tiek Europos lygoje. Buvau tikrai puikiai pasiruošęs žaidimui aukštame lygyje, tačiau turėjau likti savo gimtoje šalyje... Kai viskas susitvarkė, buvau labai laimingas, kad grįžau į Vilnių.
– Esate čia jau trečią sezoną ir netgi esate vienas vyriausių komandos žaidėjų. Kokie Jūsų ir komandos tikslai šiemet?
– Privalau padėkoti klubui ir trenerių štabui už tai, kad per paskutinius mėnesius padariau progresą savo žaidime. Tikrai keista, kad esu vyriausias (juokiasi). Visgi man yra garbė komandai suteikti patirties ir jėgos aikštės viduryje. Nemažai futbolininkų mus paliko po praėjusio sezono, tad aš jaučiu didesnę atsakomybę už gerus „Riterių“ pasirodymus.
Tikiuosi dar labiau patobulinti savo žaidimą ir taip pat viliuosi, kad komanda žais efektyvų ir protingą futbolą, kuris mums leis pasiekti patį geriausią įmanomą rezultatą. Žinau, kad treneris Aurelijus Skarbalius atves mus link šio tikslo.
– Kaip apibendrintumėte pirmuosius mačus šio sezono A lygoje?
– Pirmosios trejos rungtynės parodė, kad A lyga eina teisingu keliu. Komandos stengiasi žaisti aukšto intensyvumo futbolą, tą daryti greitai bei kompaktiškai. Turėjome geras galimybes laimėti rungtynes prieš Kauno „Stumbrą“ ir Vilniaus „Žalgirį“, tačiau savo progomis nepasinaudojome. „Sūduva“ – labai stipri komanda, o prieš ją žaisti yra didelis malonumas.
– Ką veikiate laisvalaikiu? Kokie yra Jūsų mėgstamiausi patiekalai ir vietos, kuriose leidžiate laiką?
– Žinote, dažniausiai laiką leidžiu namuose arba einu į „Panoramą“. O valgau tą patį, ką ir įprastas futbolininkas – makaronus su vištiena (juokiasi).
