Europos čempionato atrankos rungtynių dvikova su Estija ketvirtadienį Vilniuje bus išskirtinai įdomi vienai žinomai mūsų šalies futbolo asmenybei, kurią vyresni estų aistruoliai dar turėtų prisiminti.
Buvęs Lietuvos rinktinės ir Vilniaus „Žalgirio" futbolininkas Ričardas Zdančius atstovaudamas Talino „Flora" klubui 1994-1995 metais lietuvis buvo rezultatyviausias ekipos žaidėjas ir padėjo klubui tapti šalies čempionu.
Prisimindamas įspūdžius iš Estijos, R. Zdančius papasakojo apie aršius sirgalius ir geležinę estų drausmę bei tiki Lietuvos nacionalinės rinktinės pergale spalio 9 dienos rungtynėse.
- Profesionalaus futbolininko karjeros metu Estijos ir Lietuvos futbolo čempionatuose pastebėjai daugiau panašumų ar skirtumų?
„Manau, kad tuo metu Lietuvos čempionate buvo aukštesnis futbolo lygis, negu Estijoje. Mačiau, kad Estijos lyga buvo šiek tiek silpnesnė, bet vis tiek reikėjo įdėti jėgų ir pastangų norint parodyti savo klasę.
Kai grįžau iš Šveicarijos FC „Wil" atgal į Estiją, „Floroje" treneriu buvo jau užsienietis - islandas, bet ilgą laiką dirbęs Norvegijos aukščiausioje futbolo lygoje. Treniruotės tapo profesionalesnės ir tikslingai nukreiptos į taktinius ir techninius veiksmus, ko nepastebėjau 1994 metais. Po to užsieniečiai, dažniausiai olandai, treniravo ne tik „Florą", bet ir nacionalinę rinktinę, kurios pagrindą visais laikais sudarė FC „Flora".
Dabar matome pagerėjusius Estijos futbolo rezultatus, juk atrankos cikle į 2012 m. Europos čempionatą jie buvo taip arti finalinio turnyro (nusileido Airijai atkrintamųjų varžybų etape - aut. past.)".
- Ar greitai adaptavaisi Estijoje?
„Tikrai neturėjau jokių problemų, kad pritapčiau prie komandos. Esu bendraujantis, geranoriškas, gerai jaučiausi pasiruošęs po sezono Vilniaus „Žalgiryje". „Floroje" žaidė mano senas pažįstamas, vartininkas Algimantas Briaunys, kuris man padėjo įeiti į komandą, papasakojo situaciją joje, kaip galėčiau lengviau pritapti.
Neturėjau kalbos barjero ir greitai pritapau prie „Floros". Įtikinau savo meistriškumu komandą ir jos vadovus, kad nesu joje eilinis žaidėjas, o galiu mušti įvarčius ir asistuoti. Sezonas Estijoje išėjo tikrai geras".
- Kuo buvo ypatingi tau metai, praleisti Taline?
- „Mano sezono „Floroje" metu laimėjome čempionų vardus ir iškovojome Estijos taurę. Komanda buvo linksma, dažnai smagiai bendravome. Kilę iš Talino žaidėjai dažnai kviesdavosi į piknikus savo namuose. Neliūdėjau Estijoje: kai sekasi rungtynių ir treniruočių metu, tave kitaip žiūri komandos draugai - tada ir kviesdavosi į svečius.
Estijoje čempionatas vyko keturių ratų sistema, pirmi du ratai vyko rudenį. Jų metu įvarčiais nepasižymėjau, o po gero pasiruošimo žiemą FC „Flora" nebeturėjo lygių. Man sekėsi: iš aikštės neišeidavau be įvarčio, buvau Estijoje pramintas kileriu (žudiku - aut. past.).
- Kas lėmė apsisprendimą žaisti „Floroje" ir ją palikti?
- Nenoriu prisiminti tų laikų, kuomet priėmiau apsisprendimą pakeisti vietą. Buvo šiokie tokie nesutarimai su tuometiniu „Žalgirio" treneriu ir prezidentu, gavau pasiūlymą iš Estijos, kad jie manęs laukia.
Iš Estijos buvo lengviau išvažiuoti į Vakarų klubus, ten buvo geri kontaktai su Skandinavijos klubais ir, kaip vėliau paaiškėjo, su Šveicarija. Man nebuvo sunku pasitraukti, lengva širdimi išvažiavau į Taliną, kuriame malonu buvo gyventi.
Komandoje pradėjus dirbti treneriams užsieniečiams, jie labiau orientavosi į Estijos nacionalinę rinktinę. Kaip sakiau, FC „Flora" sudarė rinktinės pagrindą. Treneris per rungtynes darydavo savo taktinius sprendimus, norėdamas pažiūrėti, kaip rungtynėse atrodys „Flora", tačiau tuo pačiu žiūrėjo į priekį - kad toks bus nacionalinės rinktinės žaidimas.
Tuomet man tekdavo pasėdėti ant suolo. Kai „esi metuose" ir stebi, kas vyksta aikštėje, nemalonu nežaisti. Turėjau nuoskaudą ir maniau, kad, gal, reikia palikti klubą, nors atlyginimu buvau labai patenkintas. Nutariau karjerą pratęsti Vokietijoje, susisiekiau su draugais ir ten išvažiavau".
- Bet žiūrint į dabartį, ar rekomenduotum Lietuvos žaidėjams keltis į Estiją ir išbandyti legionieriaus dalią?
„Rekomenduočiau. Estijoje dabar futbolo lygis pakilęs ir jų „Meistrilygoje" nematau nieko blogo. Kiekvienam žaidėjui verta pajausti legionieriaus duonos ir tada jis kitaip vertins ką turi čia ir ką svetur, kaip su juo bus elgiamasi.
Žinoma, kai gyveni ir žaidi namuose, visi pažįsta ir myli, kreipia į tave dėmesį. Jei svetur žaidėjui nesiseka rungtyniauti klube, linksmo gyvenimo neturi. Požiūris iš žiūrovų, klubo administracijos, žaidėjais būna visai kitoks. Legionierius turi būti lyderiaujantis žaidėjas".
- LFF stadione išvysime tikrą Estijos sirgalių anšlagą. Kuo savita yra estų sirgalių kultūra, kokiais metodais jie palaiko saviškius?
„Turiu pažymėti, kad jie tikri nacionalistai, labai serga už savo šalį. Pažiūrėkite į Talino „A. Le Coq" stadioną - jis puspilnis kiekvienose rungtynėse. Estijos rinktinė ir klubai turi nemažą palaikymo armiją. Pamenu, „Floros" sirgaliai turėjo mano atvaizda su užrašu „Ryčka" . Nenustebsiu, jeigu jie prisimins dar mane. Jų daug privažiuos ir palaikys savus deramai.
- Ko tikėtis iš spalio 9 d. ir atsakomųjų rungtynių Estijoje?
„Norėčiau tikėti Lietuvos rinktinės pergale, nors tikrai žinau, kad Estijos rinktinė žaidžia itin drausmingą futbolą. Bus sunku pralaužti jų gynybinę užtvarą. Tai patyrė Slovėnija šiame atrankos cikle, išvažiavusi namo su pralaimėjimu. Mums reikia 3 taškų, o kaip bus Estijoje - matysime.
Ko palinkėtum mūsų aistruoliams?
„Kad tik netylėtų rungtynių metu, net jei mūsiškiams nesisektų žaidimas. Noriu palinkėti „Pietų IV" tribūnai ir kitiems iš visos Lietuvos atvažiuojantiems sirgaliams atneškti savo širdį į stadioną!"
