R. Garastas – apie dvejus metus „Kauno Žalgiryje“, A lygą ir pasirodymą Europoje

2021-12-13 10:03 © L. Žemgulio nuotr.

Ilgas ir įdomus 2021-ųjų metų sezonas baigėsi, o „Kauno Žalgirio“ klubas bei treneriai jau pradėjo darbus prieš artėjantį sezoną, kuriam ruoštis komanda pradės jau sausio mėnesį. Kaip ir pastaruosius dvejus metus, į pergales „Kauno Žalgirio“ komandą toliau ves Rokas Garastas.

2020-aisiais prie „Kauno Žalgirio“ komandos vairo stojęs 33-ejų specialistas dvejus metus iš eilės su klubu iškovojo bronzos medalius A lygoje ir su komanda dalyvavo UEFA turnyrų atrankose.

Praėjus dviems savaitėms nuo sezono pabaigos, Žalgiris.lt parengė interviu su klubo vyr. treneriu, kuriame buvo apžvelgti svarbiausi sezono įvykiai iš trenerio perspektyvos.

Tai buvo jau antrasis sezonas vyrų futbole vadovaujant klubui. Koks jis buvo?

Antrasis sezonas buvo visiškai kitoks. Pirmais metais praėjome pasirengimą, po pirmų rungtynių čempionatas buvo sustabdytas dėl pandemijos, jame dalyvavo tik šešios komandos, o Europos lygos atrankoje buvo žaidžiamos vos vienos rungtynės, tad viso sezono rungtynių kiekis labai stipriai skyrėsi.

Antrasis sezonas klube suteikė daug daugiau patirčių. Pereinant per visą sezoną, su daugiau komandų ir rungtynių, kurių dar prisidėjo įveikus etapą Europoje, ateina labai daug atgalinio ryšio iš visų sezono patirčių, kas pavyko, kas nepavyko. Tikrai nemažai laiko praleidau viską analizuodamas ir turiu daug motyvacijos kitame sezone viską daryti dar geriau.

Ar jautėsi, kad jau nesi naujokas ir viskas daug labiau pažįstama?

Pirmais metais atėjau su kažkokia patirtimi apie dešimt metų treniravus įvairiuose lygmenyse su jaunimu ar dirbus nacionalinėje rinktinėje, tad jaučiau, kad turiu ką pasiūlyti, mačiau, jog žaidėjai tą priima. Stebėjau, kas tinka ar netinka vyrų futbole, o antrame sezone to supratimo jau buvo gerokai daugiau. Atsirado supratimas kas gali patikti žaidėjams, kas ne, o ką yra būtina daryti, nors tai ir nepatinka žaidėjams. Manau, kad išmokau ir kitaip juos išgirsti. Antrame sezone buvo daugiau pačio komandos valdymo pajautimo, pačios lygos žinojimo. Kas tai per lyga, kas tai per komandos, kokios rungtynės, kaip į jas žiūrėti, kaip nuteikti komandą. Žinoma, buvo visokių situacijų, kurios padės ateityje.

Prieš antrąjį sezoną dar daugiau prisidėjai prie komandos komplektacijos. Koks buvo šis procesas, ar pavyko išgauti tai, ko norėjai?

Tiek pirmais, tiek antrais metais prie komandos komplektacijos prisidėjau nemažai. Esminis skirtumas galbūt buvo tas, kad prieš antrą sezoną su praėjusio sezono žaidėjais jau esi pažįstamas, žinai ką jie gali, kaip įsilieja į kolektyvą, koks yra darbas su jais, todėl buvo lengviau nuspręsti kas lieka, ką keisti.

Su naujokais yra kiek kitaip, kadangi tu kvieti žaidėją pagal savo viziją, pagal savo idėjas ir tikiesi, kad jis jas išpildys. Kartais tai pasiteisina ir pavyksta iš jų išgauti geriausią rezultatą, o tokių žaidėjų komandoje turėjome ir šiemet. Kai kvieti žaidėją matydamas ką jis gali ir kažko iš jo tikiesi, reikia suprasti, kad tai ne visada bus toks geras rezultatas. Vienas iš atrankų tikslų yra įžvelgti kažką daugiau, nei matosi iškart, o šioje vietoje klaidos yra neišvengiamas dalykas. Kažkas nuvils, kažkas viršys lūkesčius ir duos daugiau, nei tikėtasi. Tai yra tiesiog normalus ir dinamiškas procesas, kuris neatsiejamas nuo futbolo.

Dvejus metus iš eilės iškovoti bronzos medaliai, bet didžiąją sezono dalį drąsiai kalbėjome apie dar aukštesnę vietą. Ar buvo realu būti aukščiau?

Prieš pat pirmą sezoną su klubo vadovais šnekėjome apie tas ambicijas, dėl kurių aš ir norėjau čia būti, kadangi prieš prasidedant kiekvienam sezonui norisi turėti galimybę kovoti dėl aukščiausių vietų. Mano ir klubo ambicijos sutapo ir tikiuosi, kad jos nemažės. Dabar yra labai svarbu gerai susikomplektuoti tam, kad prieš sezoną galėtume kelti tokius pačius tikslus.

Šiemet komplektavomės, ruošėmės ir žaidėme taip, kad kažkuriuo metu užkopėme į turnyro lentelės viršūnę. Tai rodė, kad turime potencialo ir noro, bet net ir sezonui pasibaigus matau, kad yra pamirštama mūsų netektis sezono metu – komandos lyderis Gratas Sirgėdas. Jeigu žiūrėtume į kitas komandas, prieš kurias teko žaisti, galima tik pagalvoti, kas būtų, jeigu ir jos netektų lyderių. Jeigu tokioje situacijoje būtų Vilniaus „Žalgiris“ ir Hugo Videmontas, klausimas kokį „Žalgirį“ būtume matę iki sezono pabaigos, galbūt ir jų vieta turnyrinėje lentelėje būtų kitokia. Arba „Panevėžys“ ir Elivelto. Lyderio netektis yra didelis dalykas, visos Europos komandos turi žmones, apie kuriuos sukasi žaidimas, kurie nulemia rungtynių baigtį, duoda impulsą ir sustyguoja. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nepavyko eiti iki galo.

Sezono pabaigoje buvo nemaža intriga dėl trečiosios vietos, į nugarą nuolat kvėpavo ir kurį laiką net priekyje buvo „Panevėžys“. Kaip tos lenktynės atrodė iš trenerių vietos?

Kažkurioje vietoje ta įtampa kilo, kadangi prieš sezoną kėlėme dar aukštesnius tikslus, o nusileisti laipteliu žemiau ir likti už trejetuko ribos tikrai nesinorėjo. Tai netenkino nei trenerių, nei žaidėjų, nei vadovų, todėl įtampos šiek tiek buvo. Vis tik, būdamas treneriu tu supranti, kad sezono metu viskas keičiasi. Žinojome, ko norime iš žaidimo, kaip jį vystyti ir gerinti, todėl buvo tikėjimas, kad pavyks iš tos situacijos išlipti, pagerinti savo žaidimą ir patiems viską išspręsti. Žinojome, kad ir varžovų laukia daugybė rungtynių, kad jie taip pat gali barstyti taškus ir tiesiog koncentravomės į procesą ir į dalykus, kurie priklauso nuo mūsų. Manau, kad galiausiai viskas susidėjo taip, kaip ir turėjo.

Kalbant apie „Panevėžį“, šios komandos įveikti šiame sezone taip ir nepavyko, nors praėjusiais metais viskas buvo priešingai. Kuo neparankus buvo „Panevėžio“ klubas?

Tai savotiškas paradoksas. „Panevėžys“ yra labai aiški komanda, apie kurią tu žinai viską – ką jie darys, ko jie nori ir kokias tavo silpnybes jie mato. Atrodo, kad viską žinai, bet kiekvienose rungtynėse būdavo keletas prarastos koncentracijos momentų, po kurių mus bausdavo ir pasiekdavo rezultatą. Manau, kad buvome geresni ir pirmose rungtynėse, ir tose, kai gavome raudoną kortelę. Turėjome pranašumą, galėjome ir turėjome laimėti, bet prarasdavome koncentraciją, praleisdavome įvartį ir rungtynių dinamika iškart pasikeisdavo. Atsidūrus besivejančios komandos vaidmenyje yra sunku, kadangi jie moka apsiginti ir laikyti rezultatą, o tą darydami gali mušti ir dar.

UEFA Europos Konferencijų lygoje pavyko įveikti pirmą etapą, tačiau antrasis tapo dideliu nusivylimu. Kaip dabar, prabėgus nemažai laiko, žiūri į tą seriją su TNS?

Aš į visą tą situaciją žiūriu šiek tiek kitaip, iš gilesnės prizmės, žvelgiant į visą klubų istoriją. Net ir pirmasis įveiktas etapas buvo didelis pasisekimas, kadangi aš matau, kokią istoriją ir patirtį tokiuose turnyruose turi Europos klubai, kaip jie žino, ką reiškia įveikti etapą, laimėti. Mums yra be galo svarbu, kad pagaliau pavyko pralaužti ledus ir įveikti bent vieną etapą, kadangi iki šiol klubas tokios patirties neturėjo.

Burtuose gavus „The New Saints“, juos vertinome kitaip, kėlėme didesnius lūkesčius ir visi tikėjosi, kad galime šį etapą įveikti. Vis tik, vėliau supranti, kad tai yra klubas su visai kitokia patirtimi ir tą patirtį jau sukaupusiais žaidėjais, jie jau turi jausmą ir žinias, kaip praeiti ne vieną ir ne du etapus, tą padaryti ne vienais metais. Tokios patirties, deja, mes dar neturėjome, todėl labai džiaugiuosi dėl to vieno praeito etapo, kadangi kaip klubas žengėme žingsnį ir parodėme, kad galime.

Dėl tų dviejų rungtynių, kaip treneris pergyvenau dėl praleistų įvarčių, kurių buvo per daug. Buvo padaryta nemažai klaidų, bet iš kitos pusės, susitikome su tokiu varžovu, kuris parodė ir išryškino mūsų silpnybes, kurių galbūt kiti varžovai neišnaudoja. Čia kone kiekviena klaida virto įvarčiais, jie pademonstravo klasę ir parodė, kur dar galime augti. Tai rodo apie tokio lygio rungtynių trūkumą.

Lyginant tokių klubų patirtis peržengiant tuos etapus, manau, kad ne vieną kartą žaidžiant su jais viskas baigtųsi lygiai taip pat, nors atrodytų, kad žiūrint iš kitų prizmių, galėtume nuveikti daugiau ir galbūt net laimėti, tačiau žiūrint realiai – tai būtų sudėtinga net ir žaidžiant penkis kartus. Yra dalykų, kuriems reikia laiko, reikia patirčių. Džiaugiuosi, kad tų patirčių gavome, nes tikiu, kad ateityje tiek man, kaip treneriui, tiek visam klubui tai prisidės prie kažkokių didelių pasiekimų.

Ar pavyko išryškinti tai, ko komandai trūko? Kas trukdė komandai demonstruoti tokį žaidimą, kurį demonstravome sezono pradžioje?

Šiek tiek atsakymų buvo ir anksčiau. Likus mėnesiui iki Europos Konferencijų lygos, netekome G.Sirgėdo, apie kurį daugiau ar mažiau buvo formuojamas komandos žaidimas. Tada prasidėjo etapas, kurio metu reikėjo rasti, kuo jį pakeisti, rasti žmogų, kuris ves žaidimą, kuris nulems baigtį ir įdės didesnį savo indėlį.

Tuo metu tu žaidi ir čempionate, kur taip pat reikia laimėti rungtynes ir rinkti taškus, bet tuo pačiu pradedi keisti ir adaptuoti dalykus, kuriuos turėjai daryti pasirengimo sezonui metu. Prieš pat žaidimą Europoje turėjome tokį etapą, kurio tikrai nenorėjome turėti tokiu metu, bet paprasčiausiai neturėjome kitos išeities. Iš žiūrovo pusės viskas atrodo vienaip, bet būnant viduje viską matai dar kitaip ir mes privalėjome suktis iš padėties, sustyguoti žaidimą. Galiausiai džiaugiuosi, kad pavyko įveikti vieną etapą.

Sezono metu komandą papildė Divine’as Naah, Edvinas Kloniūnas, Yuma Suwa, Edvinas Girdvainis. Kiek šie žaidėjai įsitraukė į komandą ir prisidėjo prie rezultatų? Kodėl buvo svarbu stiprintis sezono metu?

Kiekvienas žaidėjas įdėjo savo indėlį, pridėjo komandai spalvų. Esu patenkintas papildymais, kadangi kiekvienas žaidėjas davė tai, ko iš jų ir buvo tikimasi. Sezono metu stiprintis privertė susidariusi situacija, reikėjo užkamšyti atsivėrusias spragas, pakeisti žaidėjus. Papildymai tikrai pasiteisino.

Itin svariai prie komandos rezultatų prisidėjo D.Naah, kuris iškart tapo vienu komandos lyderių. Kas tai per žaidėjas?

Mano nuomone Divine’as yra vienas geriausių žaidėjų esančių Lietuvoje, labai aukšto lygio futbolininkas. Jis yra praėjęs gerą mokyklą, žaidęs aukštame lygyje, tiesiog karjera taip jau susiklostė ir jis atsidūrė čia. Būdamas treneriu labai džiaugiuosi turėdamas tokį žaidėją, kadangi jo galimybes žinojau dar prieš jam atvykstant. Į Lietuvą jis atvyko be pilno pasirengimo sezonui, ilgai nerungtyniavęs, todėl prireikė laiko adaptuotis. Manau, kad dar nepamatėme viso jo potencialo ir tikiu, kad galime padėti jam parodyti visas savo galimybes, o jis gali dar labiau prisidėti prie artimiausių klubo pergalių.

Šiemet A lygoje savo šansų sulaukė ir jauni žaidėjai, tiek vietiniai, tiek į komandą atvykę afrikiečiai. Ar matėsi jų augimas sezono metu? Ar nenuvylė?

Tai yra vienas iš klubo tikslų – integruoti jaunus žaidėjus ir suteikti jiems laiko. Man, kaip treneriui, tai patinka ir yra įdomu, tik galbūt žvelgiant į visą sezoną ir tai, kaip jis klostėsi, norėjosi turėti daugiau tokių rungtynių, kuriose pavyktų jiems skirti daugiau laiko. Norėjosi tas progas debiutams suteikti ir anksčiau, bet svarbiausia, kad pavyko juos integruoti. Nei vienas jaunas žaidėjas nenuvylė, mane tikrai džiugino jų išėjimai, drąsa ir indėlis. Kiekvienas iš jų kažką įdėjo į komandos rezultatus, ypač toje dalyje, kurios niekas nemato. Jie viso sezono metu sunkiai dirbo treniruotėse,  o treneriai mato ir žino, kad jie yra tikrai verti tų gautų šansų. Jie nėra tie žaidėjai, kurie jau šiandien turi ir privalo duoti rezultatą, iš jų daugiau tikimės ateityje.

Esi ilgiausiai lygoje viename klube be pertraukų šiuo metu dirbantis treneris, pradėsi trečią sezoną.  Kiek svarbus yra tas tęstinumas ir klubo vadovų pasitikėjimas?

Malonu dirbti tokiame klube, kuris turi ilgalaikius tikslus, jų kryptingai siekia bei nedaro skubotų sprendimų tam tikrose situacijose, o žvelgia į jas iš įvairių kampų ir bando ieškoti bendrų sprendimų. Pasitikėjimas ir tęstinumas yra be proto svarbus siekiant tų ilgalaikių tikslų. Nesureikšminu to, kad esu ilgiausiai viename klube šiuo metu dirbantis lygos treneris, tiesiog esu tokioje vietoje, kur į daug dalykų žiūrime labai panašiai.

Kokie pagrindiniai darbai numatyti iki prasidedant pasirengimui sezonui?

Šiuo metu didžiausias dėmesys yra skiriamas komandos komplektacijai, kad ji būtų tokia, kokią mes įsivaizduojame ir kokios norime – galinti kovoti dėl aukščiausių tikslų. Manau, kad mūsų ambicijos nesikeičia, todėl komandos pildymas yra labai svarbus, norisi turėti balansą visose grandyse. Iš trenerių pusės taip pat vyksta pasiruošimas, planavimas galimoms žaidimo korekcijoms. Norisi kuo geriau išnaudoti laiką, kad sausio ir vasario mėnesiai prieš sezono pradžią būtų kuo efektyvesni.