© lff.lt nuotr.
Reinholdas Breu jau pusmetį dirba Lietuvos futbolo federacijos techniniu direktoriumi, o taip pat neseniai buvo paskirtas ir nacionalinės vyrų rinktinės treneriu.
Kviečiame susipažinti su jo kelione profesionaliame futbole bei perėjimą prie techninės futbolo pusės.
Pradėjęs savo pasakojimą, vokietis teigė, kad pats užsiimti futbolu pradėjo būdamas septynerių.
„Pradėjau žaisti futbolą kai man buvo septyneri, mažame Bavarijos kaimelyje. Mano visa šeima, dėdė, tėtis, buvo futbolo žmonės, visi jie žaidė futbolą. Turėjome nedidelį klubą, kartą per savaitę žaisdavome prieš savo varžovus, bet futbolą žaisdavau kasdien su savo draugais, taip atrodė mano karjera iki kol man sukako 14 metų.
Tada pradėjau žaisti rimtesnį futbolą, kai prisijungiau prie profesionalaus futbolo akademijos Miunchene. Iš esmės futbolą žaisti išmokau pats, neturėjau trenerio, tuo metu neturėjome gerų trenerių, tokia buvo situacija, kuri yra visiškai kitokia dabar.
Kiekvieną savaitgalį žiūrėdavau savo tėčio ir dėdės rungtynes, mano dėdė Alfredas buvo puolėjas, norėjau būti toks, kaip jis, nes jis buvo labai greitas, gerai žaidė vienas prieš vieną“, – dėstė pašnekovas.
Jis taip pat išskyrė savo idealus, kuriuos labiausiai mėgo stebėti augdamas.
„Kai buvau jaunas, labiau žavėdavausi Rudi Volleriu, tuo metu jis buvo tobulas puolėjas, norėjau būti kaip jis, nes jis buvo tobulas atakų užbaigėjas. Visada mėgau žaidėjus, kaip Marco van Bastenas, tokius žaidėjus, pats žaidžiau puolėju, norėjau mušti įvarčius, tad stebėjau šiuos žaidėjus ir mąsčiau, ko galiu iš jų išmokti“, – mintimis dalinosi specialistas iš Vokietijos.
Žaidėjui augant, jo tėvynės rinktinė iškovojo du svarbius titulus – 1990-ųjų pasaulio čempionų bei 1996-ųjų Europos čempionų taures.
R. Breu teigimu, jam svarbesnis buvo būtent pirmasis, tačiau Europos čempionate jis džiaugėsi triumfu trenerio, kuris ne sykį geru žodžiu buvo užtaręs ir Lietuvoje dabar dirbantį specialistą.
„Tuo metu (1996-ųjų vasarą – red.) persikėlinėjau iš Kelno rungtyniauti į Austriją, man 1996-ųjų pergalė nebuvo labai didelis dalykas, daugiau reiškė 1990-ųjų pasaulio čempionatas, niekada tos akimirkos nepamiršiu.
Visgi džiaugiausi dėl trenerio Berti Vogtso, su kuriuo Vokietija laimėjo 1996-ųjų čempionatą, nes jis buvo treneris, kuris, kai man buvo 16 metų, pasakė, kad aš galiu būti nacionalinės rinktinės žaidėjas. Jis buvo tokios ekspertų grupės narys Duisburge, jis yra labai geras žmogus ir geras treneris, nes jis padėjo sudėlioti Vokietijos jaunimo futbolo strategiją“, – su šypsena pasakojo R. Breu.
Būtent Austrija buvo vienintelė jo karjeros stotelė užsienyje, kai jis pusantrų metų praėjusio amžiaus pabaigoje atstovavo legendiniam šalies klubui Vienos „Austria“. Už šį perėjimą jis teigė iki pat dar esąs dėkingas ir vienam žinomam savo bičiuliui.
„Turiu pasakyti, kad tai buvo puikus mano karjeros laikas. Kelne turėjau gerą kolegą Toni Polsterį (Austrijos futbolininkas, sužaidęs beveik 100 rungtynių ir šalies rinktinėje – red.), kuris buvo vienas geriausių Austrijos puolėjų, turėjo puikią karjerą.
Jis paskambino komandos atstovams, pranešė apie mane, tas skambutis man buvo svarbus, nes tada gavau pasiūlymą atvykti į komandą ir ten pasirašiau ketverių metų sutartį. Ten laikas buvo labai geras.
Žmonių mentalitetas, ypač austrų ir bavarų, yra labai panašus, tai yra viena kultūra. Austrai yra kiek ramesni, tai gal ir yra skirtumas, visi sako, kad austrų lyga nėra tokia rimta, bet tai nėra teisybė, kokybė yra labai gera ir tai matosi – keturios austrų komandos žaidžia tarptautininiuose turnyruose, futbolas Austrijoje ir Vokietijoje, taip pat ir Šveicarijoje, yra labai panašus“, – dėstė dabartinis LFF techninis direktorius.
Žaidėjo karjera ėjo į pabaigą, R. Breu neišvengė ir traumų, tad palaipsniui, dar žaisdamas, jis pradėjo dėlioti kitus savo karjeros žingsnius. Dar iki karjeros pabaigos žinojo, kad norės sieti savo gyvenimą su treniravimu.
„Tuo metu žaidžiau „Burghausen“ komandai, tai buvo mano paskutinė karjeros stotelė. Miestas nebuvo didelis, bet klubas – buvo, nes už jo stovėjo didelė kompanija, investuotojai. Pakilome iš trečios lygos į antrą, dar turėjau vienerius metus galiojantį kontraktą, bet buvo laikas atsisveikinti su futbolu, nes pajaučiau, kad tai nebėra mano futbolas, pajaučiau, kad futbolas keičiasi.
Galima pamatyti, kad kas 6,7,8 metus pamatai, kad futbolas keičiasi, ir tada tai pajaučiau, kad tai nėra mano futbolas, kad aš nebesu tinkamas žaidėjas ateičiai. Taip pat ir mano kūnas pasakė, kad jau yra pavargęs.
Dar prieš ketverius metus pradėjau laikyti trenerio licenciją, pradėjau studijas universitete, žinojau, kad noriu būti treneriu, tuomet niekad nepagalvodavau, kad galiu norėti būti techniniu direktoriumi. Pirma norėjau būti geru treneriu, nes tai buvo mano aistra, norėjau būti futbolo dalimi, dėl to man nebuvo sunku nustoti žaisti futbolą.
Ketverius metus prieš karjeros pabaigą pradėjau laikytis licencijas, žaisdamas tokiame lygyje gali pradėti nuo B ar C licencijos, aš asmeniškai pradėjau nuo C licencijos, nes norėjau išmokti tai daryti, o kai nori būti geras treneris, tau yra būtinos žinios, dėl to, jei nori būti techniniu direktoriumi, turi tai studijuoti, negali sugalvojęs tiesiog pasakyti, kad nuo rytojaus būsiu techninis direktorius. Taip pat reikia ir patirties, galvoje turėjau aiškią idėją, ką noriu daryti“, – apie karjeros pokyčius pasakojo vokietis.
Praėjus porai metų nuo žaidėjo karjeros pabaigos jis prisijungė prie „Jahn Ragensburg“ klubo, kur vadovavo antrai komandai, o taip pat – dirbo ir akademijos vadovu.
„Buvau regioninis treneris, dirbau Bavarijoje, turėjau šiek tiek patirties dirbant su jaunais žaidėjais, todėl gavau kvietimą tapti „Ragensburg“ klubo jaunimo komandos treneriu. Komanda buvo nebloga, turėjo talentingų žaidėjų ir ten gavau pasiūlymą pasirašyti pirmą sutartį kaip profesionalus treneris.
Kitame sezone jau žaidėme trečiame divizione, gavau pasiūlymą ne tik treniruoti jaunimo komandą, bet ir būti atsakingu už visą jaunimo ugdymo programą klube. Man tai buvo pirmas žingsnis sporto vadyboje, pradėjau dirbti be jokių žinių. „Ant popieriaus“ buvau sporto vadybininkas ir visko mokiausi dirbdamas. Buvo puikus ir intensyvus laikas bei puiki mokykla man“, – dėstė R. Breu.
Mokymasis dirbant – procesas, kuriame neįmanoma išvengti ir klaidų. Visgi, kaip pasakojo pašnekovas, jis į tai niekada daug dėmesio nekreipė.
„Visada savimi pasitikėdavau, niekada negalvodavau apie klaidas. Kai daug visko darai, neišvengiamai padarysi ir klaidų, reikia mokytis daryti mažiau klaidų.
Aš visada buvau sąžiningas ir atviras, akademijos auklėtinių tėvams sakiau – taip, esu naujas žmogus, neturiu daug žinių, tačiau pradėkime kartu, noriu būti jūsų komandos dalis ir tai buvo gera pradžia. Kai esi atviras, visi su tavimi elgsis gražiai ir dėl to man nekilo jokių bėdų“, – sakė R. Breu.
Jo etapas komandoje baigėsi 2008-aisiais, o jau po kelių mėnesių jis persikėlė į Tryro miestą – čia jis praleido porą sezonų savo karjeros saulėlydyje atstovaudamas vietos „Eintracht“ komandai, o prisijungęs antrą sykį – taip pat treniravo antrą klubo komandą bei vadovavo jaunimo ugdymo sistemai.
„Pats žaidžiau Tryro mieste, ten sutikau savo žmoną, tai buvo labai tradicinis klubas, netoli Liuksemburgo. Ten žaidžiau porą sezonų, tai yra seniausias Vokietijos miestas. Po penkerių metų „Regensburg“ klube turėjau keletą pasiūlymų, tačiau jie nebuvo labai įdomūs. Man nepatinka tokie tobuli projektai, kaip, tarkime, Miuncheno „Bayern“, kur nėra jokio iššūkio, nėra taip įdomu.
Tryro komanda žaidė antroje lygoje, buvo nukritusi iki ketvirtos ir tai buvo puiki galimybė jiems padėti. Ten praleidau trejus metus, situacija buvo gera, nes mano žmona buvo iš ten, jos šeima taip pat iš ten, tai buvo geras sprendimas.
Tik tokio sprendimo dėka vėliau tapau techniniu direktoriumi Liuksemburge, nes etapo Tryre metu pradėjau kurti ryšį su federacija ir tai buvo labai svarbu. Tada labai gerai pasimato, kaip svarbu yra padaryti gerą pasirinkimą“, – apie periodą Tryre pasakojo R. Breu.
Tiek klubuose, tiek vėliau Liuksemburge jis greta savo pagrindinių pareigų užsiimdavo ir treniravimu – jo teigimu, R. Breu visada jautėsi geriau, galėdamas ir treniruoti.
„Visada stengiausi daryti ne vieną darbą, visada prie sporto direktoriaus ar techninio direktoriaus darbo mėgdavau ir treniruoti, kaip buvo ir Liuksemburge. Visada mėgau ir darbą aikštėje, nes man patinka tas jausmas ir to jausmo man reikia“, – minėjo jis.
Iš Tryro jo kelias pasuko tiesiai į Liuksemburgą, o apie etapą ten kviečiame skaityti paspaudus žemiau esančią nuorodą.
