Perspektyvusis FK "Vilnius" vartininkas Povilas Survila sulaukė šalies jaunimo U19 rinktinės komandos vyr. trenerio Valdo Trakio kvietimo prisijungti prie komandos ir žaisti draugiškas rungtynes prieš Baltarusijos reprezentantus.
Prieš pat išvyką į rinktinės stovyklą Povilas sutiko atsakyti į keletą klausimų.
- Povilai, kaip tavo gyvenime atsirado futbolas?
- Tėvai sakė, kad būdamas mažas, kai dar šnekėt nemokėjau, bet kamuolį spirt jau mokėjau. Galvojo, nuo kada pradėti leisti į futbolą, bet nusprendė, kad kai pradėsiu lankyti pradinę mokyklą, tada ir nuves. Ėjau į antrą klasę, ir vienas mano klasės draugas tuo metu lankė futbolą. Kadangi jis lankė, o mes gerai sutarėme, tai ir aš atėjau pabandyt..
- Kas paskatino siekti futbolo aukštumų?
- Labai patiko tada. Ir dabar patinka, net neįsivaizduoju, ką galėčiau veikti be futbolo. Sportuoju, gerai jaučiuosi, o tos „aukštumos“, tai pačios atėjo.
- Kodėl vartininkas?
- Kaip ir visi vaikai iš pradžių norėjau mušti įvarčius. Visur tada bandžiau žaisti: ir puolėju, ir saugu, ir gynyboje statydavo mane treneriai...
O kaip vartininką mane „iškepė“ prieš vienas Kalėdas. FM „Ateitis“ organizuodavo Kalėdinius turnyrus su tėveliais. Prieš vienas Kalėdas mūsų komandos vartininkas susirgo ir nedalyvavo, tai nebuvo kam stot į vartus. Treneriai sako: "Povilai, eik pabandysi". Na, ir pabandžiau. Vieną gerą smūgį atlaikiau, kitą... Pačiam patiko, kad sekasi ir "užkabino". Tai kitą dieną nuėjau ir nusipirkau pirštines. Taip ir likau vartuose.
- Kaip klostėsi tavo karjera iki dabar, FK "Vilnius" klubo?
- Viskas prasidėjo FM „Ateitis“, bet neilgai ten treniravausi, nes mano treneris perėjo dirbti į FA „Žalgirietį“, o aš tada su juo labai gerai sutariau. Perėjau ir aš, o paskui ir didžioji dalis grupės, tai buvo lengva adaptuotis. Po „Žalgiriečio“ sekė Kauno Nacionalinė futbolo akademija, kur treniravausi kelis metus. Bet Kaune baigėsi mūsų pasispardymai, nes pradėjo irti grupė. Pradėjau domėtis, kur galėčiau toliau žaisti ir pamačiau, kad kuriasi „Vilnius“. Pasiskaičiau straipsnius, pasikalbėjau su treneriu. Jis mane įtikino, kad verta pabandyti.
- Nesigaili pasirinkęs šį "naujagimį" klubą, kuris dar nieko neįrodė futbolo stadionuose?
- Ne, tikrai nesigailiu. Buvo lengva prisitaikyti, nes klube visi jauni žaidėjai, daug pažįstamų, jaučiuosi tikrai puikiai.
- Komanda suburta iš gan jaunų žaidėjų, kurie dar turi ką įrodyti, kaip ir gali klysti dažniau, nei patyrę žaidėjai...Tai nebaugina tavęs, kaip vartininko?
- Žinoma, mum dar reikia daug dirbti, tobulėti, bet su laiku viskas ateis...Per dieną tokie dalykai neįvyksta. Manau, baimintis tikrai nėra ko.
- Ką turi gebėti vartininkas šiuolaikiniame futbole pagal tave?
- Labiausiai priklauso nuo klubo vizijos ir nuo trenerių, kokį jie vartininką nori matyti... Bet tikrai svarbu - geras žaidimas kojomis, vadovavimas ir aišku, geras įvarčių atlaikymas.
- Tavo vartininko idealas?
- Toli net nereikia ieškoti, yra ir Lietuvoje tikrai gerų. Armantas Vitkauskas, Tomas Švedkauskas praeitą sezoną tikrai gerai žaidė.
Žvelgiant toliau, tai visada įdomu pažiūrėt, kaip David De Gea sekasi "Manchester United" klube. Iš senesnių ir garsesnių, tai mano favoritas - Gianluigi Buffon‘as.
Žinoma, kiekvienas vartininkas turi kažką, ir iš kiekvieno galima kažką pasiimti.
- Koks nesmagiausias vartininko darbas varžybų metu?
- 11 metrų baudiniai... Tada žinai, kad žaidėjas turi daugiau šansų įmušti. Na, dar laukimas, kai visas veiksmas vyksta prie kitų vartų ar ties viduriu. Tada labai lengva prarasti koncentraciją, gali visas varžybas pralaukt stovėdamas ir galiausiai praleisti paskutinį, lemiamą įvartį.
- O kas smagiausia?
- Atlaikyt "mirtinus smūgius“. Paskui net sapnuot tenka...
- Ar ilgai atrodo tos 90 minučių aikštelėje?
- Kai veiksmas vyksta prie tavo vartų, o ypač, jei pralaimi, tai laikas labai greit tirpsta. O kai rezultatas teigiamas arba net ir lygus, ir veiksmas vyksta labiau aikštelės viduryje arba kitoje pusėje, tai laikas labai ilgai eina. Tada klausinėji teisėjo kas penkias minutes, kada baigsis...
- Gavai kvietimą į U19 šalies jaunimo rinktinę. Tai stipriai motyvuoja?
- Kai sužinojau, kad į rinktinę pakviestas, iš karto atidžiau pradėjau žiūrėti į treniruotes. Labiau motyvuoja žaisti per varžybas. Kvietimas tikrai verčia labiau pasitempti, nes žinau, kad reikia būti geriausios formos.
- FK "Vilnius" dėl Pirmos vartininko pozicijos konkuruoji su dar jaunesniu už save U17 šalies rinktinės nariu Dominyku Valecku. Kaip vertini savo konkurentą?
- Su Dominyku puikiai sutariam, nes pažįstami jau iš anksčiau, „Žalgirietyje“ kartu žaisdavom. Tokia draugiška konkurencija išlikusi jau iš tada. Bet aikštėj visada vienas kitą paraginam, palaikom, būna kartais, ir patraukiam vienas kitą per dantį...
- Ką gali pažadėti FK "Vilnius" fanui? Kodėl verta ateiti į jūsų rungtynes?
- Pirmos vietos pažadėt negaliu, bet galiu pažadėt, kad tikrai stengsimės ir kovosim iki paskutinės sekundės. Verta būtų pažiūrėt į jaunimą, nes mes pakeisim pagrindinę Lietuvos rinktinę, taigi, jūsų palaikymo mums reikia jau dabar. Dabar mes jaunučiai, bet mes užaugsim ir tikrai įkasim Pirmos lygos senbūviams.
- Ir pabaigai - esi prietaringas? Gali išduoti vartininko "prietarus"?
- Aišku, yra prietarų, bet aš kažkaip netikiu. Turbūt, populiariausias, tai, kad negali kitam žmogui duot pasimatuot savo pirštinių, nes tada nesiseks. Daviau pirštines matuotis visiems, kas tik prašė, ir nieko.
Teko akademijoj treniruotis su vienu vartininku iš Kaliningrado, tai kai treniruodavomės, jis visada išmesdavo kamuolius iš vartų, nes sakydavo, jog kiek kamuolių vartuose, tiek praleis įvarčių.
