Dominykas Barauskas praėjusiame sezone ne tik sočiai prisiuostė A lygos futbolo parako, bet ir vienintelis iš „Žalgirio“ futbolininkų kėlė į viršų Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurę. Įspūdingiausią karjeros pergalę 20-metis futbolininkas pasiekė vilkėdamas Kauno „Stumbro“ ekipos aprangą.
Iki 2017 m. D.Barauskas A lygoje buvo sužaidęs vos 5 rungtynes. „Žalgirio“ dublerių ekipoje kelis metus praleidęs futbolininkas dažniausiai savo įgūdžius šlifavo LFF Pirmoje lygoje. Nuo 2014 m. su „Žalgiris B“ ekipa jis LFF Pirmoje lygoje sužaidė 75 rungtynes, pelnė 2 įvarčius ir atliko 16 rezultatyvių perdavimų.
Tačiau šiais metais D.Barauskas gavo progą išmėginti jėgas aukščiausiame Lietuvos futbolo divizione. Vasario pradžioje futbolininkas kartu su žalgiriečiais Aldu Korsaku ir Danieliu Romanovskiu persikėlė į Kauno „Stumbrą“. Nuomos pagrindais šioje ekipoje rungtyniavęs D.Barauskas iš viso per sezoną sužaidė net 38 oficialias rungtynes. A lygoje „Stumbro“ aprangą jis vilkėjo 20 kartų, 3 rungtynes sužaidė LFF taurės turnyre, dar 2 mačus – sezono pabaigoje su Gargždų „Banga“. Sezono pradžioje futbolininkui teko pažaisti ir LFF Pirmoje lygoje. Gindamas „Stumbras B“ ekipos garbę D.Barauskas Pirmoje lygoje sužaidė 13 rungtynių.
„Stumbras“ A lygoje užėmė 7 vietą, bet pereinamosiose rungtynėse dėl teisės žaisti čempionate ir kitais metais du kartus (2:1 ir 3:0) nugalėjo Gargždų „Bangą“, Vis dėlto, reikšmingiausią pergalę kauniečiai iškovojo LFF taurės turnyre. Prasiskynę kelią į finalą „Stumbro“ futbolininkai rugsėjo 25 d. Panevėžyje 1:0 įveikė absoliučiais favoritais laikytus žalgiriečius. Prie šios istorinės pergalės prisidėjo ir D.Barauskas.
- Dominykai, kokia buvo paties reakcija sužinojus, kad esi skolinamas „Stumbrui“?
- Apsidžiaugiau. Manau, kad tikrai nebuvo lengva surasti klubą, kuris norėtų priimti jauną ir patirties A lygoje neturintį futbolininką. O mano tikslas buvo kuo daugiau žaisti aukščiausioje lygoje, įgyti daugiau patirties. Dabar galiu pasakyti, kad savo tikslą pasiekiau. Tiesa, iš pradžių nebuvo lengva. Pakeičiau gyvenamą vietą, skyrėsi klubų lygiai, organizacija, darbo struktūra, aplinka. Prieš sezoną „Stumbro“ treniruotėse dalyvavo daug legionierių, vienu metu aikštėje būdavo bent 35 futbolininkai, visi kartu kažką darydavome, tad sumaišties netrūko.
Sezono pradžia taip pat buvo sudėtinga. „Stumbro“ vyriausias treneris Mariano Baretto manęs gerai nepažinojo, tad visą pirmą A lygos ratą galėjau tik stebėti, kaip žaidžia kiti. Patekdavau į rungtynėms registruotų žaidėjų 18-uką, bet į aikštę neišleisdavo. Tad iš pradžių daugiau ir dažniau teko žaisti LFF Pirmoje lygoje, „Stumbras B“ komandoje. Bet nepanikavau, kantriai laukiau savo šanso. O kai sulaukiau – juo pasinaudojau.
- Ar pameni pirmas rungtynes A lygoje?
- Tai nutiko 9-ame ture. Žaidėme su „Trakais“, rezultatas buvo lygus 1:1, regis, likus 8 minutėms mane treneris išleido į krašto saugo poziciją, kad padėčiau komandai apsiginti ir išsaugoti lygiąsias. Stebuklų nepadariau, beveik visą laiką atidirbau gynyboje, bet komanda savo tikslą pasiekė – iškovojo tašką. Kitose rungtynėse žaidėme Vilniuje su „Žalgiriu“, taip pat pasirodžiau po keitimo, bet sužaidžiau jau 25 minutes. O jau kitas rungtynes su „Kauno Žalgiriu“ pradėjau startinėje sudėtyje ir žaidžiau visas 90 minučių.
Per likusią sezono dalį tikrai gavau daug laiko A lygoje, tad bent jau tuo esu patenkintas. Tiesa, ne visada galėjau žaisti sau įprastoje kairiojo gynėjo pozicijoje, nes „Stumbro“ treneriai mane išbandė ir atraminio saugo, ir net atakuojančio saugo pozicijose. Pastarojoje tikrai nesijaučiau labai užtikrintai, nes žaidimas nugara į varžovų vartus nėra mano stiprioji pusė. Kita vertus, tai buvo unikali patirtis, galimai praversianti man ateityje.
- Kuri pozicija aikštėje pačiam yra priimtiniausia?
- Vaikystėje daugiau žaidžiau krašto saugu, vėliau persikėliau į gynybą, žaidžiau ir krašte, ir gynybos viduryje. Tiesą sakant, ir atraminio saugo funkcijos man nebuvo labai jau baisios. Manau, kad visai neblogai su jomis susitvarkiau. Iš tiesų, man svarbiausia būti aikštėje, žaisti, o poziciją tegu parenka treneris. Aišku, esu labiau orientuotas į gynybą, žaidimas prie varžovų vartų man yra šiokia tokia naujiena.
- Vis dėlto, šį sezoną pasižymėjai ir įvarčiais. A lygos 22 turo rungtynėse smūgiu galva nuginklavai „Kauno Žalgirio“ vartininką Modestą Stonį, o paskutinėse sezono rungtynėse prisidėjai prie „Stumbro“ pergalės prieš Gargždų „Bangos“ ekipą.
- Iš tiesų, tas pirmasis įvartis buvo įsimintinas. Prieš rungtynes apskritai nebuvo aišku, ar galėsiu žaisti, tuo metu kamavo čiurnos trauma, teko vartoti vaistus, bet treneris paprašė padėti. Rungtynės buvo labai svarbios, o jau pačioje jų pradžioje likome mažumoje. Aikštėje pasirodžiau antro kėlinio pradžioje, o jau po kelių minučių įmušiau pirmą įvartį. Aišku, jis gavosi šiek tiek kurioziškas, bet labai svarbus komandai.
- Didžiausią staigmeną „Stumbras“ pateikė LFF taurės turnyre. Ar tikėjote, kad finale galite įveikti „Žalgirį“?
- Labai sunkios rungtynės buvo pusfinalyje. Tik po baudinių serijos įveikėme „Vilniaus Vytį“, o finale laukė „Žalgiris“. Tuo metu jau žinojome, kad duris į Europos turnyrus mums atvertų tik pergalė finale, nes užimti ketvirtą vietą lygoje didesnių šansų jau neturėjome. Buvome labai rimtai nusiteikę, susikaupę, susikoncentravę. Visi aplinkui kalbėjo, kad neturime šansų laimėti, gal dar ir tai mus motyvavo. Mūsų treneris taip pat įtikino, kad turime šansą, netgi istorinį, pasiekti savo pirmą titulą. Aš asmeniškai taip pat labai norėjau laimėti. Juo labiau, kad žaidėme prieš „Žalgirį“, mano komandą, tad labai norėjau įrodyti, kad galiu būti naudingas žalgiriečiams, jei ne šį, tai kitą sezoną. Ypatingo jaudulio nebuvo, nes tą sezoną su „Žalgiriu“ jau buvome susitikę, o paskutinėse rungtynėse Kaune netgi sužaidėme lygiosiomis 1:1.
- Kokie prisiminimai liko iš finalo?
- Manau, kad kiekvienas „Stumbro“ žaidėjas tą dieną sužaidė geriausias savo rungtynes. Gal žalgiriečiams geriau sužaisti sukliudė prasta aikštės kokybė, nes mums klampi aikštė buvo naudinga. Geriausiai pamenu tą epizodą, kai įmušėme įvartį. O šiaip rungtynės nebuvo labai jau įspūdingos, trūko efektingų momentų, buvo labai daug kovos, kontakto. Žaidžiau atraminiu saugu, žinojau savo funkcijas, užduotis ir jas vykdžiau. Kiekvienas „Stumbro“ žaidėjas atidavė visas jėgas ir pelnytai laimėjome. Pasibaigus rungtynėms pasisveikinau su Bahrudinu Atajičium ir pasinėriau į pergalingą siautulį. Nors man anksčiau teko dalyvauti „Žalgirio“ pergalių šventėje, bet šį kartą pats betarpiškai prisidėjau prie pergalės, tad emocijos buvo išskirtinės. Sužaistos visos rungtynės, pergalė prieš „Žalgirį“. Tai buvo kažkas nepakartojama.
Tiesa, ilgai švęsti negalėjome, nes po laimėto taurės turnyro finalo A lygoje laukė kova dėl vietos pirmame šešete. Padėtis buvo sudėtinga, nesugebėjome įveikti artimiausių konkurentų, be to, tuo metu „Jonava“ pradėjo demonstruoti gerą futbolą, o mus jau slėgė ir fizinis, ir emocinis nuovargis. Tad likome septinti. Vis dėlto, pereinamosiose rungtynėse du kartus įveikėme Gargždų „Bangą“ ir užsitikrinome vietą A lygoje. Pirmose rungtynėse Gargžduose nebuvo lengva, kova buvo labai rimta. Bet mes laimėjome, o Kaune jau tik užtvirtinome savo pergalę. Vieną įvartį įmušiau ir aš, tad sezono pabaiga buvo tikrai džiugi.
- Ar esi patenkintas sezonus Kaune?
- Manau, kad sezonas buvo neblogas. Svarbiausia, kad gavau daug žaidimo laiko A lygoje, norėtųsi, kad ir kitais metais sulaukčiau panašios praktikos. Aišku, šiek tiek pritrūko geresnių rezultatų Lietuvos jaunimo rinktinėje, rudenį patyrėme kelis skaudžius pralaimėjimus. „Stumbrui“ svarbiausia buvo iškovoti kelialapį į Europos lygos varžybas bei išsaugoti vietą A lygoje. Be abejo, laimėta LFF taurė padarė šį sezoną išties įspūdingu.
- Paskutines rungtynes Kauno „Stumbras“ sužaidė lapkričio 4 d. Ką veikei atostogų metu?
- Po paskutinių „Stumbro“ rungtynių dar teko žaisti jaunimo rinktinėje, o po to kelias savaites pailsėjau, susitikau su draugais, artimaisiais. Reikėjo pailsėti nuo futbolo, nes sezonas buvo ilgas ir sekinantis. O po to pradėjau ruoštis kitam sezonui. Šiuo metu sportuoju individualiai, stiprinu kūną, viršutinę dalį, gerinu fizines kondicijas. Noriu būti tinkamai pasirengęs sezono pradžiai. Sausio 8 d. komanda susirinks į pirmą treniruotę, bus proga susipažinti ir su naujuoju vyriausiu treneriu. Žinau, kad Aurelijus Skarbalius Danijoje dirbo su aukšto lygio klubais. Manau, kad jis bus labai geras treneris, futbolo specialistas. Iš tiesų, nekantriai laukiu galimybės su juo susipažinti ir padirbėti.
- Kokie paties norai ir tikslai 2018 metams?
- Žinau, kad sezonui ruoštis pradėsiu su „Žalgiriu“. Jei treneris mane matys komandoje, norėčiau kitus metus praleisti su „Žalgiriu“. Kita vertus, suprantu, kad man reikia kuo daugiau žaisti, semtis patirties, tad jei neįsitvirtinsiu „Žalgiryje“, ieškosiu nuomos variantų. Bet pats asmeniškai labiausiai norėčiau žaisti „Žalgirio“ gretose.
