© Eurofootball.lt
Paprastai Europoje antrojo ešelono šalių rinktinės (prie kurių drąsiai galima priskirti ir Graikiją) pasirodo gerai, stabiliai patekdamos į finalines žemyno ir Pasaulio pirmenybių dalis. Be to, neturėdamos pakankamai išvystyto klubinio futbolo (palyginus su Italija, Anglija ar Ispanija), jie neturi pakankamos konkurencijos dėl vietos rinktinės sudėtyje. Kaip taisyklė, aukšto rezultato pasiekimas šiuose turnyruose jiems yra neįveikiamas uždavinys.
Tai štai graikai šiai logikai keistai nepasiduoda. Klubiniame lygyje jiems viskas klostosi daugiau ar mažiau sėkmingai. Antraeiliai graikų klubai, tokie kaip „PAOK“, %c00135“, paprastai sėkmingai pasirodo įvairiose Europos taurėse, o grandai – „%c00131“ ir „%c00133“ – stabiliai dalyvauja Čempionų lygos varžybose, kuriose sugeba įkąsti net Didžiojo penketuko šalių klubams.
Žinant pastarąjį faktą, dar labiau stebėtina atrodo tai, kad rinktinės lygyje graikams pasigirti nėra kuo. Iki šiol jiems tik vieną kartą yra pavykę prasimušti į finalinį Europos čempionato turnyrą. 1980-iais metais graikai pasirodė Italijoje ir nesugebėjo išeiti iš grupės.
Negalima sakyti, kad tuomet jie atrodė beviltiškai. Pirmosios rungtynės buvo žaidžiamos su Olandijos rinktine. Ir panašiai kaip čekai praėjusiame Europos čempionate, jie lygiai kovojo su „oranje“. Vienintelis faktorius, kuris apsprendė Olandijos rinktinės pranašumą Neapolio stadione, buvo 11 metrų baudinys, kurį antrajame kėlinyje į graikų vartus paskyrė teisėjas iš VDR.
Antrąsias rungtynes graikai jau žaidė Romos „Stadio Olimpico“, ir čia Čekoslovakijos rinktinės pranašumas buvo kur kas įtikinamesnis. Nors Anastopulas sugebėjo išlyginti rezultatą po Panenkos įvarčio, Vižeko ir Nechodos rezultatyvios atakos atnešė sėkmę čekoslovakams.
Pralaimėję dvejas rungtynes, trečiosiose graikai pakeisti nebegalėjo nieko. Bet Turine, „Stadio Comunale“ vykusios rungtynės nieko nebelėmė ir vokiečiams. Galbūt dėl to graikai ir sugebėjo išlaikyti nulines lygiąsias su VFR, bet reikia paminėti, kad vokiečiai (būsimieji turnyro čempionai) niekada nemėgo atiduoti taškus be kovos.
Ne ką geriau graikams sekėsi ir jų vieninteliame Pasaulio čempionate 1994-iais. Ten jie taip pat nesugebėjo įveikti grupės barjero. Maža to, palaimėję argentiniečiams, rumunams ir nigeriečiams bendru rezultatu 0:10, jie tapo blogiausia turnyro komanda.
Apibendrinant – du atsitiktiniai dalyvavimai tarptautiniuose turnyruose, kurie, žinoma, niekuo įspūdingu nesibaigė. Todėl kvalifikacija į finalinį Europos čempionato turnyrą šiemet – tai neginčijama Graikijos rinktinės sėkmė. Kelialapius į Portugaliją graikams pavyko iškovoti pakankamai lengvai: įtikinamas pasirodymas atrankinėse varžybose leido komandai išvengti atkrintamųjų varžybų.
Graikai užėmė pirmąją vietą šeštoje kvalifikacinio turnyro atrankos grupėje. Jie aštuoniose rungtynėse iškovojo šešias pergales ir patyrė du pralaimėjimus. Antroji Ispanijos vieta šioje grupėje tapo sensacija, o Graikijos rinktinė tapo atrankinio turnyro atradimu.
Kas galėjo tikėtis tokios pabaigos 2002-ųjų metų spalį, po dviejų pralaimėtų rungtynių? Taip, tenka pasakyti, kad atrankinio ciklo startas jiems nepavyko – pirmuosius du susitikimus graikai pralaimėjo – iš pradžių nesėkmė namuose 0:2 rungtynėse su ispanais, o po to Ukrainoje patirtas pralaimėjimas tokiu pat rezultatu. Bet po to graikai tartum pratrūko, ir jie laimėjo visas likusias rungtynes.
Jų tarpe ir viena įspūdingiausių Graikijos futbolo pergalių Saragosoje prieš Ispaniją – 1:0. Tądien graikų vartininkas Antonios Nikopolidis sužaidė vienas geriausių savo karjeros rungtynių. Graikija sugebėjo atlaikyti ispanų spaudimą ir atkeršijo jiems už namų pralaimėjimą 2002-ųjų metų rugsėjį.
Šiaip, esminiuose susitikimuose, Nikopolidis, kuris yra vienas labiausiai patyrusių žaidėjų rinktinėje, ne kartą yra gelbėjęs komandą. Jam labai padėjo patirtis, įgyta žaidžiant už „Panathinaikos“ Čempionų lygoje. Jis buvo vienintelis žaidėjas, sužaidęs visose atrankinėse rungtynėse.
Pergalė prieš ispanus tapo tik viena grandimi pergalingoje serijoje prieš Šiaurės Airiją, Armėniją ir Ukrainą, kurios dėka Graikiją pateko į Euro-2004 finalinę dalį.
Pagrindinis šių pergalių kalvis – vokiečių specialistas Otto Rechagelis. Po to, kai graikai nepateko į Pasaulio čempionatą Korėjoje ir Japonijoje, jie pasikvietė Rechagelį į vyriausiojo trenerio postą. Jam tai yra pirmasis darbas už tėvynės ribų. Vokietijoje jis pelnytai gali vadintis vienu tituluočiausių futbolo specialistu.
Vadovaudamas Brėmeno „%c00016“ jis dukart laimėjo Bundesligą, vėliau šį pasiekimą pakartojo su „%c00014“, prieš tai šį klubą išvedęs iš antrosios Bundesligos į pirmąją. Triskart Rechagelio vadovaujamos komandos šventė pergalę šalies taurėje: vėlgi dukart su „Werder“ ir vieną kartą su Dusseldorfo „Fortuna“. Europoje Rechagelis taip pat negali būti laikomas paskutiniuoju žmogumi – aktyvuose jis turi UEFA taurę, iškovotą su „%c00001“, o taip pat Taurių laimėtojų taurę – irgi su „Werder“.
Su nacionalinėmis rinktinėmis Rechagelis iki Graikijos nėra dirbęs, ir jam prireikė šiek tiek laiko apsipratimui. Košmarišką pralaimėjimą suomiams 1:5 pavyko šiek tiek kompensuoti lygiosiomis su Anglija 2:2. Graikai savo žaidimą pajuto 2003-ųjų metų birželį, atsilyginę skriaudėjams Ispanijai ir Ukrainai. O po triumfo rungtynėse su Šiaurės Airija kelias į Portugaliją buvo atviras, ir Rechagelis sutvirtino savo aukščiausios klasės trenerio vardą.
Prieš Europos čempionatą graikai turėjo ir keletą draugiškų rungtynių. Paskutinį pralaimėjimą rinktinė buvo patyrusi dar 2002-iais, nepralaimėta 13-oje rungtynių iš eilės. Sugadinti šią statistiką draugiškose rungtynėse kėsinosi bulgarai, kurie atrankinėse varžybose į savo vartus praleido tik 4 įvarčius. Tačiau aktyvus Balkanų pusiasalio komandos žaidimas bei protingas taktikos kaitaliojimas leido pasiekti reikiamą rezultatą - 2:0.
Kaip matome, prieš čempionatą graikų stovykloje viskas tvarkoje. Jie naudoja šiuolaikines taktines schemas ir sugeba iš jų išspausti rezultatą. Belieka pratęsti savo nepralaimėtų rungtynių seriją Portugalijoje, ir sėkmė Euro-2004 jiems garantuota.
Žvaigždė
Graikijos rinktinėje visuomet buvo, yra ir bus du baziniai klubai: Atėnų „Panathinaikos“ ir Pirėjo „Olympiacos“. Tačiau vien graikų klubų žaidėjais besiremdama rinktinė toli negalėjo nužengti, ir rimtais momentas visuomet rėmėsi patyrusiais legionieriais.
Šiandien futbolininkai, žaidžiantys už Graikijos ribų, vėl vaidina pagrindinius vaidmenis nacionalinėje savo šalies rinktinėje. Ypatingas vietas rinktinėje užima tokie žaidėjai kaip %p02166 iš „%c00058“, savo karjeros liūto dalį žaidęs už „%c00046“, %p01779, kuris nors ir atsarginis, bet turi tvirtas pozicijas „%c00028“ klube, %p02842, šiemet tapęs Vokietijos čempionu „Werder“ sudėtyje, Zizis Vryzas, iš žemesniųjų divizionų kylantis kartu su „%c00143“, %p01132 iš „%c00017“.
Kaip ir bet kurioje „antrojo ešelono“ rinktinėje, Graikijoje pagrindinis krūvis tenka viduriniajai linijai. Saugų linijos legionieriai čia yra itin vertinami. Tokių graikai turi du: %p01354 iš „%c00037“ ir %p02143, žaidžiantis už anglų „%c00050“. Šioje poroje pranašumas yra pastarojo pusėje, nes Karagounis tik tik tampa pagrindiniu žaidėju Milane, o Giannakopoulos „Bolton“ klube toks yra nuo pat pradžių.
Ir tai ne veltui. Šis patyręs futbolininkas jau 1992/93 metų sezone buvo antrojo Graikijos diviziono „Ethnicos“ klubo pagrindinis žaidėjas. Sekančius tris sezonus jis praleido „Panilikos“ klube, o po to perėjo į „Olympiacos“ ir tuojau pat laimėjo Graikijos čempiono vardą. Laikotarpyje nuo 1997-ųjų iki 2001-ųjų Giannakopoulos sužaisdavo ne mažiau nei 23 rungtynes, įmušdavo mažiausiai tris įvarčius ir stabiliai tapdavo čempionu.
Jau 2001-iais jis buvo pasiruošęs kelionei į užsienį, bet 2001/02 metų sezonas saugui susiklostė itin nesėkmingai. Dėl traumos jis praleido didžiąją susitikimų dalį ir, nors per devynerias rungtynes įmušė 11 įvarčių, jo moralinis stovis buvo ne pats geriausias. Užtat po metų jis užėmė antrąją vietą rezultatyviausiųjų Graikijos čempionato žaidėjų sąraše, ir buvo pripažintas Graikijos metų žaidėju. 2003-ųjų metų liepą Giannakopoulos perėjo į „Bolton“ kaip laisvasis agentas. Pasirašytas kontraktas trims metams.
„Bolton“ klubas tuojau pat paskubėjo pranešti, kad šio žaidėjo karjerą stebi jau seniai, ir mano, kad tokių saugų pasaulyje nėra jau tiek daug. Jo pagrindinis pliusas yra tai, kad Giannakopoulos sugeba inkstinktyviai parinkti momentą, kuomet jo smūgis vartininkui bus pats nepatogiausias. Be to, jis turi puikų driblingą ir moka, kai reikia, pergudrauti vieną ar du varžovų žaidėjus. Nors daugelis ir priekaištauja jam dėl pernelyg egoistiško žaidimo, Giannakopoulos visada idealiai parenka momentą, kada galima smūgiuoti į vartus.
Būtent dėl šios savybės Giannakopoulos ir tapo vienu iš atrankinio ciklo atradimų, įmušdamas pergalingą įvartį į Ispanijos vartus. Gavęs perdavimą laisvame plote baudos aikštelės prieigose, jis dviem prisilietimais „sutvarkė“ kamuolį ir smūgiavo į tolimąjį Ikero Casillaso (%p00195) vartų kampą.
Turbūt yra kažkas simboliško tame, kad Graikijos rinktinės lyderis įmušė jos svarbiausią įvartį visame atrankiniame cikle.
Silpnoji grandis
Rodėsi, kas jau kas, o Graikijos rinktinė neturėtų turėti kokių tai problemų. Visi sunkumai, silpnumai aplanko tas komandas, kurios turi ilgas pergalėmis nusėtas istorijas, tradicijas. O graikai yra tauta, turinti nelabai turiningą finalinių turnyrų istoriją, todėl ir nedideles viltis ką nors pasiekti šiame čempionate. Todėl ji praktiškai neturėtų labai nusivilti rezultatais.
Kyla klausimas: koks Graikijos rinktinės rezultatas bus laikomas nesėkmingu?
Grupėje, kurioje be graikų žaidžia Europos čempionato šeimininkai portugalai ir beveik šeimininkai ispanai, plius dar ir Rusijos rinktinė, kurią taip pat sunku pavadinti dovanėle, kokią vietą turi užimti Graikija, kad namie jos pasirodymą laikytų neblogu? Jei graikai atsidurs galutinėje ketvirtojoje vietoje, ar galima bus tai laikyti katastrofa?
Juk neturint patirties sunku tikėtis ko nors rimtesnio. Graikai dalyvavo viso labo tik dviejuose dideliuose turnyruose ir per visas jų rungtynes sugebėjo iškovoti vieninteles lygiąsias, sėkmingai pralaimėdami visas likusias penkias rungtynes. Be to, niekas iš dabartinių Graikijos komandos futbolininkų neturi net minimalaus patyrimo, kurį gavo anų dviejų turnyrų dalyviai.
Žinoma, galima buvo leistis į avantiūras, ir į rinktinę pasikviesti Nikos Machlas, kaip žmogų, kuris turėjo bent kokį santykį su debiutu Pasaulio čempionato finalinėje dalyje. Bet Machlas jau seniai nebe tas, ir daugelis dabartinės rinktinės puolėjų už jį yra geresni. Daug ką pasako tas faktas, kad Machlo, kuris kadaise buvo rezultatyviausias Olandijos čempionato žaidėjas, žaisdamas už „Vitesse“, vėliau atstovavusio „%c00138“ ir „%c00107“, paslaugos nesudomino Graikijoje nieko, išskyrus kuklųjį „Iraklis“.
Taigi, žaisti Europos čempionate be žaidėjų, dalyvavusių nors viename tarptautiniame turnyre – sumanymas su pakankamai ūkanotomis perspektyvomis. Net ir Turkijos rinktinė – geriausias debiutanto pavyzdys – dalyvavo trijuose dideliuose turnyruose, prieš iškovojant 2002 metų Pasaulio čempionato trečiąją vietą.
Kai graikai vyko į JAV 1994-iais metais, nuo paskutinio dalyvavimo dideliame turnyre (1980, Italija) grubiai paėmus buvo praėjęs panašus laiko tarpas, kaip dabar nuo jų kelionės į JAV. Ir visi pernelyg gerai prisimena, kaip visa tai baigėsi. Jau antrąją pirmųjų rungtynių su argentiniečiais minutę Gabrielis Batistuta (%p02735) įmušė pirmąjį įvartį, prie kurio pridėjo dar po vieną kiekviename kėlinyje, o Diego Maradona (%p02646) įmušė įvartį savo ketvirtajame Pasaulio čempionate. Greitu įvarčiu prasidėjo ir antrosios graikų rungtynės su bulgarais. Jau susitikimo 5-ąją minutę Christo Stoičkovas realizavo 11 m. baudinį į graikų vartus. Tą patį veiksmą jam teko kartoti ir 55-ąją minutę, o Jordanas Lečkovas ir Danielas Borimirovas užbaigė sutriuškinimą. Todėl graikams paskutiniosios turnyro rungtynės, pralaimėtos rezultatu 0:2 nieko nebelėmė. Nigeriečiai George Finidi ir Daniel Amokachi įmušė po įvartį į vartus komandos, kuri turnyro metu išbandė visus tris savo vartininkus.
Žinoma, tą grupę, su Nigerija, tapusia turnyro atradimu, pusfinalininkais bulgarais ir Argentina galima buvo pavadinti labai sudėtinga. Bet, tikriausiai, tas pats graikų laukia ir šiemet, o su jų maža ir ne pačia geriausia tokių rungtynių patirtimi, sirgaliai visai dėsningai gali laukti blogiausio.
Viltis
Sportinė Graikija su jos ne pačia futboliškiausia istorija vargiai gali pretenduoti į vieno iš Europos čempionato favoritų vardą. Vienintelį kartą, kai graikai važiavo į žemyno pirmenybių finalą, nieko gero pasiekti nepavyko. Analogiška situacija susiklostė ir prieš 10 metų JAV. Tačiau šįkart graikų naudai yra viena aplinkybe daugiau, nei du prieš tai buvusius kartus. Norite tikėkite, norite ne, bet dabar Graikijoje sporto bumas. Šioje šalyje vasaros pabaigoje vyks Olimpinės žaidynės – faktorius, kurio reikšmę sunku neįvertinti. Kaip žinoma, futbolas yra vasaros olimpiados programoje, Graikija iškovojo teisę žaisti savo antrajame Europos futbolo čempionate. Šių įvykių fone, graikams bus labai naudingas fanų judėjimo pagyvėjimas, o taip pat įvairios kitos futbolo infrastruktūros vystymasis.
Ir graikai savo šansą išnaudoja. Visoje šalyje vyksta visuotinės statybos ir skubios sporto objektų modernizacijos. Vien tik naujų objektų atidaryta apie 50.
Tai savaip veikia ir nacionalinę rinktinę. Likus trims mėnesiams iki turnyro pradžios Portugalijoje graikai pristatė savo naują logotipą, bei gavo naujų sponsorių.
Graikijos futbolo federacija ketina sustiprinti verslą – vieną pagrindinių Pasaulio sporto Nr.1 dedamųjų. Be to, sprendžiant iš napoleoniškų federacijos planų, tai palies ne tik klubinį futbolą, bet ir nacionalinę rinktinę. Pirmiausia GFF imsis gerinti Graikijos futbolo įvaizdį ir priderins jį prie šiuolaikinių rinkos realijų.
Jei pasakyti paprastai, tai graikų futbolas tiesiog darosi šiuolaikiškesnis. Pakeitusi logotipą, nacionalinė rinktinė iš karto sudarė kontraktus su šešiais labai rimtais rėmėjais, kurie nutarė nepraleisti galimybės bendradarbiauti su nacionaline komanda. Kol kas kontraktai pasirašyti iki pat 2006 metų, ir vėliau su žaidimu, rezultatais, o taip pat visu kitu, nuo ko priklauso viešas rinktinės įvaizdis, turi būti tvarkoje. Šių naujovių tikslas – padaryti šalies rinktinę labiau atvirą ir prieinamą sirgaliams.
Naujausiųjų savo kontraktų dėka, GFF pirmąkart savo istorijoje sugebėjo pasiekti naują finansinio savarankiškumo lygį. Sau prieš akis turėdami UEFA ir FIFA pavyzdžius, graikai vysto savo futbolo organizacijas. Iki šiol jie finansų srityje atsilikdavo nuo likusios Europos. Pirmuosius sporto marketingo žingsnius graikų futbolas žengė tik prieš du metus.
Žinoma, per tokį trumpą periodą graikams buvo sunku pasiekti ką nors rimta. Tačiau dabar jų finansinė bazė auga. Taip 2003-ųjų metų GFF biudžete valstybės įnašas sudarė tik 27%, visa kita – sponsorių pinigai ir pajamos.
Be abejonės tai yra didžiulis faktorius, kuris padės Graikijos rinktinei gerai parodyti save žemyno pirmenybėse Portugalijoje. Laukiama dar didesnių investicijų. Šis faktorius turi paveikti ir žaidėjų psichologiją. Daugiau rėmėjų – didesnis biudžetas. Didesnis biudžetas – didesnės premijos. Didesnės premijos – didesnė motyvacija. O su didele motyvacija gali ateiti ir rezultatas.
