© Eurofootball.lt
Metai iš metų įvairių kartų ispanai yra laikomi Europos ir Pasaulio futbolo finalinių turnyrų favoritais, bet kaskart „raudonai-juodieji“ nuvilia savo publiką. Pastaraisiais metais ispanams užkeikta stadija tapo ketvirtfinalis.
Būtent jame ispanai, vadovaujami Jose Antonio Camacho, sustojo 2002 metų Pasaulio čempionate ir 2000-ųjų metų Europos čempionate. Net ir pirmo ryškumo žvaigždės, žaidžiančios šios komandos sudėtyje, neleido tikėtis ko nors daugiau. Ar tai prakeiksmas, ar iš tiesų Ispanijos futbolas kol kas nėra vertas apdovanojimų? Šalyje keičiasi treneriai, atsiranda nauji talentingi žaidėjai (jaunimo turnyruose Ispanija laimi nuolat), bet rezultatas vis tas pats.
Paskutinė didesnė sekmė ispanus aplankė prieš 20 metų – Europos čempionate, vykusiame Prancūzijoje. Pirėnų atstovai tuomet pasiekė finalą, tačiau jame pasipriešinti šeimininkams prancūzams buvo be galo sunku. Tame finale legendinis ispanų vartininkas Luisas Arkonada praleido įvartį po Michelio Platini baudos smūgio. Kamuolys jam prasmuko po pažastimi. Nuo tada ispanai geriausiu atveju pasiekdavo ketvirtfinalį, nors klubai nuolat laimėdavo Europos taures.
Pirmojoje XX amžiaus pusėje Ispanijos rinktinė nebuvo laikoma viena stipriausių Europoje. Tuomet futbolo madas diktavo kiti – italai, austrai, vengrai. O ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje dėl šalyje prasidėjusio pilietinio karo Ispaniją paliko daugelis žymiausiųjų futbolininkų ir ispanų futbolas visiškai prigeso.
Praradę savo talentus pokario metais, ispanai ėmė rinkti kitų šalių grietinėlę. 1957-iais už Ispaniją debiutavo Alfredo di Stefano, kiek vėliau – Ferencas Pukašas.
Ispanijos rinktinės debiutas Europos čempionatuose įvyko 1960 metais. Jie sėkmingai sužaidė atrankinėse varžybose, tačiau ketvirtfinalyje sužaisti jiems taip ir neteko. Po įtikinamų pergalių aštuntfinalyje prieš lenkus, Ispanijos rinktinė neišvyko žaisti ketvirtfinalio rungtynių į Maskvą – generolas Franco uždraudė savo futbolininkams žaisti Tarybų Sąjungoje. Taigi ispanai, kurie tuomet buvo labai stiprūs, buvo diskvalifikuoti, ir pats pirmas Europos čempionatas baigėsi ketvirtfinalyje. Neatmetama, kad abejotinas Franco sprendimas užtraukė prakeiksmą ant Ispanijos rinktinės: jau kiek kartų vėliau ji sustodavo toje pat stadijoje, kuri ispanams neduoda nieko, išskyrus apmaudo ašaras!
Šiaip, jei tikėti skaičių magija, tai būtent šiemet ispanų turi laukti sėkmė. Pirmąkart Europos čempionatuose Ispanija sužibėjo 1964-iais, kai pirmą ir paskutinį kartą tapo čempione, lemiamose rungtynėse laimėjusi prieš TSRS. Antrąkart Franco negalėjo apsaugoti savo komandos nuo susitikimo su nekenčiamais tarybiniais futbolininkais: nutraukti Europos čempionato finalą, juolab vykstantį namuose, generalisimui nepavyko. Bet tai ispanams buvo tik į naudą. Ispanai laimėjo – 2:1 ir laimėjo pirmą ir paskutinį savo trofėjų. Paskutinį, jei neskaičiuoti 1992 metų Olimpiados, vykusios Barselonoje.
O kito Europos čempionato finalo ispanai laukė 20 metų, ir būtent 20 metų sukaks birželį nuo finalinio pralaimėjimo, patirto Paryžiuje. Be to, 1964 metais finalinis turnyras vyko Ispanijoje, 1984-iais – kaimyninėje Prancūzijoje. Portugalija apskritai gali būti pavadinta artimiausia kaimyne – juk be Ispanijos ji su niekuo nesiriboja.
Prakeiksmas ar ne, bet pastaraisiais metais ispanai neretai patiria didelių problemų ne tik bandydami išeiti į išganingą pusfinalį, bet ir apskritai, bandydami patekti į didžiuosius turnyrus. Paskutinįkart ispanai Europos čempionatą praleido 1992 metais (Pasaulio čempionatų finaliniuose turnyruose ispanai nepertraukiamai dalyvauja nuo 1978 metų), bet per vėliau sekusias atrankines varžybas neretai patirdavo problemų. Taip ir į Portugaliją Ispanijos rinktinė pateko tik po atkrintamųjų varžybų, kuriose nugalėta Norvegija.
Didžiausią nusivylimą Ispanijos rinktinės gerbėjai patyrė 1998 metais, kai nacionalinė rinktinė neišėjo iš grupės, užleisdama kelią Paragvajui ir Nigerijai. Tada nepadėjo ir pergalė prieš Bulgariją rezultatu 6:1. Po dviejų metų ispanai tik stebuklo dėka išėjo į ketvirtfinalį, kai paskutiniosiomis minutėmis %p02330 nuo 11 m. atžymos ir Alfonso įmušė įvarčius rungtynėse su Jugoslavija. Ketvirtfinalyje su būsimaisiais čempionais prancūzais Raulis (%p00203) 90-ąją rungtynių minutę nesugebėjo realizuoti 11 m. baudinio, smūgiavęs virš vartų.
Ne mažiau tragiškai ispanams pasibaigė ir 2002-ųjų metų Pasaulio čempionatas, kai tame pat prakeiktame ketvirtfinalyje raudonai-juodieji po 11 m. baudinių serijos pralaimėjo Pietų Korėjai. Baudiniai ir papildomas laikas Ispanijai lyg užburti. 1986-iais, po įtikinamos pergalės prieš Daniją 5:1, ispanai pralaimėjo Belgijai. Praėjus keturiems metams juos palaidojo Draganas Stojkovičius, aštuntfinalyje įmušęs du įvarčius, vieną iš jų – papildomame laike. Dar po keturių metų puikiai žaidę ispanai nesusitvarkė su %p01745, vėlgi sustoję ties ketvirtfinalio stadija.
Po 2002-ųjų metų Pasaulio čempionato Karališkosios futbolo federacijos prezidentas Angel Maria Villar pagaliau pasiryžo rimtam žingsniui. Pernelyg pastaraisiais metais pasitikėjęs patyrusiais specialistais Javier Clemente ir Jose Antonio Camacho, kurie taip nieko ir nepasiekė, Villaras atkreipė dėmesį į artimiausią rezervą iš jaunimo rinktinės, o būtent į Inaki Saezą, kuris ko tik nėra laimėjęs su įvairių amžių rinktinėmis. Saezas nusprendė atsisakyti kviesti į rinktinę įvairias neaiškias asmenybes, kurios nežibėjo Ispanijos čempionate, tačiau turėjo prieš tai vadovavusių žmonių pasitikėjimą. Iš prieš tai buvusios sudėties komandoje liko tik tie, kurie iš tiesų yra pirmo ryškumo žvaigždės – Raulis, Baraja (%p00185), Valeronas (%p00896), Helguera (%p00199), Puyolis (%p00216). Be to Saezas vietą vartuose galutinai patikėjo Casillasui (%p00195) ir grąžino Joseba Etxeberria (%p00539). Pridėjus kelis jaunus žaidėjus, dar visai neseniai žaidusius jaunimo rinktinėje, atnaujintoji Ispanijos rinktinė buvo suformuota.
Atrankines Europos čempionato varžybas ispanai pradėjo įtikinamai. Dar 2002-iais svečiuose laimėta prieš Graikiją, būsimą grupės nugalėtoją, ir Šiaurės Airiją. Po to pavasarį ispanai paskutinėmis minutėmis paleido pergalę prieš Ukrainą iš savo rankų, o vėliau be problemų nugalėjo Armėniją.
Nesėkmės prasidėjo birželio 7 d. Saragosoje, kuomet ispanai pralaimėjo Graikijai. Būtent šis pralaimėjimas ir neleido Saezo komandai laimėti grupės varžybų. O finalinio turnyro burtų dėka ispanai jau Portugalijoje turės galimybę atsirevanšuoti graikams. Praėjus keturioms dienoms po fiasko „Romaredes“ stadione Ispanija nesugebėjo laimėti prieš Šiaurės Airiją, ir reikalai visai pakriko: atsirado galimybė į priekį praleisti ir Ukrainą, kas taptų visiška katastrofa. Bet rugsėjo 10 d. stebuklingasis Raulis, geriausias visų laikų Ispanijos rinktinės puolėjas, įmušė du įvarčius į ukrainiečių vartus, ir mažiausiai antroji vieta grupėje ispanams buvo garantuota. Teoriškai jie galėjo tapti ir pirmaisiais, jei graikai paskutiniajame ture būtų pralaimėję komandai iš Didžiosios Britanijos. Bet taip neatsitiko.
Iš penkių atkrintamųjų varžybų porų, susitikimas tarp Ispanijos ir Norvegijos tapo lengviausiai nuspėjamu. Net jei ir rezultatas Valensijoje – 2:1 – paliko skandinavams šansą atsilošti namie. Tačiau Ispanijos rinktinės persvara buvo didžiulė, ir norvegų neišgelbėjo nei puikus vartininko Espeno Jonseno žaidimas, nei tai, kad jie pirmavo nuo 14-os minutės ir nepralaiminėjo iki pat 85-osios. O lapkričio 19 d. Osle viskas atsistojo į savo vietas: ispanai įmušė tris įvarčius be atsako ir gavo kelialapį į Portugaliją.
Ar sugebės naujoji ispanų futbolininkų karta peržengti užburtą ketvirtfinalio barjerą - neaišku. Bet kokiu atveju, Ispanija bus ne tik pagrindiniu favoritu A grupėje, bet ir visame finaliniame turnyre.
Žvaigždė
Raulis Gonzalesas jau seniai yra pramintas auksiniu šiuolaikinio ispanų futbolo berniuku ir pagrindinės Ispanijos rinktinės žvaigždės vietą jis užima kone nuo savo debiuto joje 1996 metų spalio 9 dieną Prahoje (būdamas 19 m.).
Jau po dviejų mėnesių jis atidarė savo rinktinės įvarčių sąskaitą – įvartis į Jugoslavijos vartus. Tada mažai kas galėjo patikėti, kad šis liesokas vunderkindas, išaugintas Madrido „%c00003“, jau po kelių metų perrašys Ispanijos rinktinės rekordų knygą. Tai, ko kiti siekia dešimtmečiais, Rauliui pavyko per šešis metus: jis tapo rezultatyviausiu visų laikų Ispanijos rinktinės žaidėju.
Raulio žvaigždė pakilo reikiamu momentu, kai po ilgų metų be didelių pergalių Ispanija praktiškai neturėjo rezultatyvių puolėjų. Po Emilio Butragenjo pasitraukimo centro puolėjo pozicija rinktinėje buvo laisva. Ilgą laiką šią poziciją treneriai patikėdavo veteranui Julio Salinasui, bet vis gi tai ne tas lygis. Ir štai atsirado Raulis. Iš karto po eilinės rinktinės nesėkmės - Europos čempionate 1996 metais, kai ispanai savo „mylimajame“ ketvirtfinalyje po baudinių serijos pralaimėjo anglams.
Ir nesvarbu, kad Raulis nuolat mušti pradėjo tik nuo 1998-ųjų. Amžinoji problema buvo išspręsta. Liko kita: Raulis iki šiol nenori tapti superklasės žaidėju, o tam reikia lyderio vaidmens dideliuose tarptautiniuose turnyruose. Tokiuose, kaip finaliniai Pasaulio ir Europos čempionato turnyrai. Raulio, kuriam liepos pabaigoje sukaks tik 27 metai, karjeroje tokių buvo jau trys. Bet nė viename iš jų jis iš tiesų ir nesužibėjo. Nors savo sąskaitoje ir turi keturis įvarčius finaliniuose Pasaulio čempionatų turnyruose. Nigerijai jis įmušė 1998-iais Prancūzijoje, Slovėnijai ir PAR (dukart) – Korėjoje prieš du metus.
Bet Ispanijos pasirodymas šiuose turnyruose toks: iškritimas iš grupės varžybų 1998-iais ir pralaimėjimas ketvirtfinalyje Korėjos rinktinei. Tiesa, lemiamose rungtynėse 2002-iais Raulis nežaidė. Jis neįmušė nė vieno svarbaus įvarčio, nors ir atnešė ispanams pergalę prieš PAR. Bet ši pergalė tik parodo, kaip turėtų žaisti Ispanija su Rauliu priešakyje.
Turėtų, tačiau paprastai nežaidžia. 2000-ųjų metų Europos čempionatas taip pat negali būti įrašytas į Raulio, ir jo komandos sėkmės įrašus. Tuomet raudonai-juodieji su girgždesiu išėjo iš grupės (tam teko laimėti prieš Jugoslavija teisėjo pridėtame laikė), o ketvirtfinalyje su prancūzais, esant rezultatui 1:2, Raulis neįmušė 11 m. baudinio. Kaltinti Raulį kažin ar reikia, visgi jis prisiėmė atsakomybę, kai pagrindinis baudinių realizuotojas Mendieta buvo pakeistas.
Bet, kaip ten bebūtų, dideliuose turnyruose Rauliui kol kas nesiseka, nors atrankinėse varžybose puolėjas neretai parodo fantastišką futbolą (1999 kovo mėnuo: 7 įvarčiai per keturias dienas). Bet jis išlieka pagrindine Ispanijos žvaigžde. Jei Rauliui Portugalijoje vėl ims nesisekti (paprastai į sezono pabaigą ispanų lyderis stipriai pavargsta), Ispanijos rinktinei nebus kuom tikėti.
Silpnoji grandis
Kad ir kokiu favoritu būtų Ispanija laikoma prieš bet kokį tarptautinį turnyrą, lemiamais momentais kažkas vis tiek tapdavo už ją stipresnis.
Kartais ispanai pralaimėdavo pelnytai, kai nerodydavo apdovanojimų verto futbolo. Kitais atvejais, kaip, pavyzdžiui, 2002-ųjų metų Pasaulio čempionate, raudonai-juoduosius ryškiai „smaugė“ teisėjai iš "bananų" respublikų. Bet faktas lieka faktu: nuo paskutiniojo laimėjimo per 40 metų jau pasikeitė 10 ispanų futbolininkų kartų, ir kiekvienoje kitoje kartoje pergalės dvasia vis silpnėja. Dabartinės ispanų žvaigždės išlaiko šią dvasią klubiniame lygyje. Rinktinėje gi ji visiškai dingsta.
Pasiekta net tai, kad Ispanija, anksčiau visuotinai pripažinta „Pasaulio čempionu pagal žaidimą atrankiniuose turnyruose“, prieš Euro-2004 nesugebėjo laimėti savo grupėje, nusileidę Graikijai. Taip, atrankinėje stadijoje kai kurie nevykėliai gauna papildomą šansą išsigelbėti – atkrintamosios varžybos. Ispanai šiuo šansu pasinaudojo, pagal visus aspektus laimėję prieš Norvegiją. Bet Portugalijoje jie tokio šanso neturės.
Tai kur ispanų nesėkmės šaknys? Klausimas sustiprėja dar labiau, žinant, kad Ispanijos futbolininkai paprastai pripranta prie didelių pergalių dar jaunimo lygyje. Tačiau užtenka toms pačioms žvaigždėms šiek tiek pasenti, ir visas pergalės jausmas kažkur dingsta. Ir matome birželį Pasaulio ar Europos čempionatuose visai ne tuos ispanus, kurie, pavyzdžiui, gegužę laimėjo kurią nors Europos taurę. Net nepailstantis Raulis pačiais svarbiausiais momentais kažkur dingsta arba neįmuša lemiamų baudinių. Kelių pirštų užtektų suskaičiuoti, kiek 11 m. baudinių serijų yra laimėję ispanai.
O kiek kartų Ispanijos rinktinė, puikiai pradėjusi kurį nors turnyrą, jo eigoje išsikvėpdavo, rodydama toli gražu ne čempionišką futbolą? Kažin ar ispanai buvo verti patekimo į pusfinalį 1994-iais, kai nusileido Roberto Baggio vedinų italų. Europos pirmenybėse 1996-iais ispanai išseko rungtynėse su anglais, tad ir taip ne pats ryškiausias turnyras nieko neprarado iškritus ispanams. Nors tuo metu komanda buvo visai nebloga.
Bet buvo ir visai nesuprantamų atvejų, kaip, pavyzdžiui, 1998-ųjų metų Pasaulio čempionato katastrofa, kai ispanai neišėjo iš grupės. Tuomet klydo patyręs vartininkas Andoni Zubizaretta, kuris kone vienas pralaimėjo rungtynes su Nigerija, ir tai neleido ispanams siekti daugiau. Nepaaiškinamos klaidos karjeros pabaigoje – taip pat rodiklis to, kad ispanams kažkas negerai su laimėtojų psichologija. Ir nors ispanai sugebėjo susikaupti paskutiniosioms to turnyro rungtynėms, sutriuškindami bulgarus 6:1, televizijoje rodyti kadrai su ispanų sirgaliu, raudojančiu dėl bėdos po tokios didelės pergalės, įsiminė visiems. Ašaros – tai ne stiprybės požymis. Ispanams reikia išmokti susikaupti lemiamais momentais, kitaip didelių pergalių jiems teks laukti dar 40 metų.
Viltis
Ispanija visuomet buvo turtinga talentais, dažniausiai atakos smaigalyje. Bet pastaraisiais metais jaučiamas net šių puolėjų perteklius.
Ir pagrindinė vietinių sirgalių viltis prieš Euro-2004 yra Inaki Saezo mintyse. Jei jis sugebės išdėstyti aikštelėje savo įvairiapusę atakuojančią kompaniją į savo vietas, didžioji darbo dalis bus jau atlikta.
Po Emilio Butraginjo pasitraukimo dešimtojo dešimtmečio pradžioje, Ispanijoje praktiškai neliko rezultatyvių puolėjų, ir treneriai kaskart bandydavo centrinio puolėjo vietoje statyti Julio Salinasą, kuris ryškiai neatitiko reikalavimų. Bet štai horizonte pasirodė Raulis, reguliariai ėmė mušti Fernando Morientesas (%p00930), atsirado stiprūs kamuolių skirstytojai (Franas (%p00891), po to Valeronas), ir reikalas pajudėjo iš mirtino taško. Dabar Saezo gretose tiek atakuojančio plano žaidėjų, kad esant tinkamam išdėstymui, jie gali kalnus nuversti. Ispanų atakos galią paskutinieji tinkamai pajuto norvegai, kurie susidūrė su raudonai-juodaisiais, įniršusiais po nesėkmės atrankinėje grupėje, atkrintamose varžybose.
Viso atrankos turnyro metu Ispanija atakoje žaidė su aiškiu centriniu puolėju Rauliu, dviejais krašto puolėjais Etxeberria arba Joaquinu (%p01472) ir Vicente (%p00180), dispečeriu Valeronu bei dviem atraminiais saugais (Albelda (%p00179) ir Baraja). Atsakomosiose rungtynėse su Norvegija Saezas išleido labiau atakuojančią sudėtį su %p01026 antrojo įžaidėjo vaidmenyje. Bet juk sudėtyje dar yra Morientesas ir jaunasis talentas Fernando Torresas (%p01133). Juos taip pat reikia panaudoti – juk vaikinai šiemet tikrai rezultatyvūs. Štai ir burk, kur būtų galima juos pastatyti.
Žinoma, galima pastatyti du centrinius puolėjus, tuomet krašto puolėjai atliks krašto saugų vaidmenį. Giliau į aikštę gali atsitraukti Raulis, vietą užleisdamas tam pačiam Morientesui. Tokie variantai galimi, jei varžovas pirmaus.
Galvos skausmas gi yra, ką išleisti į aikštę kraštuose. Dešinėje visą atrankinį ciklą konkuravo Etxeberria ir Joaquinas, ir paprastai šią kovą laimėjo pirmasis. Kairėje vietą, rodės, tvirtai savo rankose turi Vicente, bet štai netikėtai atsirado Jose Reyesas (%p02509), kuris įmušė du įvarčius atrankinėse varžybose su Armėnija, o po to už įtikinamą sumą buvo parduotas į „%c00041“. Pastarasis, atrodo, šansą parodyti save aukščiausiame lygyje turės ateityje ir į Portugaliją nevažiuos.
Vienas pasirinkimas atkrito. Bet liko dar nemažai tų, tarp kurių reikės apsispręsti. Tai ir teks daryti - atrinkti, kas gali sužaisti kuo geriau kiekvienose konkrečiose rungtynėse. O Ispanijai belieka tikėtis, kad Saezas pasirinks teisingai.
Komentarų kol kas nėra...
Komentarų kol kas nėra...
Komentarų kol kas nėra...
Cituoti komentarą
Pranešti apie netinkamą komentarą