© Eurofootball.lt
Istorija
Rusų futbolo atstovai dalyvauja Europos čempionatuose nuo pat pirmojo turnyro – 1960 metų. Tiesa, iki visiems žinomų įvykių, vykusių tarp 1998 ir 1992 metų čempionatų, rusai išeidavo į aikštę po TSRS vėliava, ir dalinosi komandos vietomis su kitų, dabar jau nepriklausomų, valstybių atstovais, įėjusių į TSRS sudėtį. Užtadtdabar kiekviena iš 15 respublikų gali bandyti pasiekti Europos čempionato finalinę dalį savarankiškai. Iki šių metų jos ir tenkindavosi tik šansais, ir tik 2003 metais Latvijos rinktinė tapo pirmąja rinktine iš buvusio TSRS bloko, patekusia į Europos čempionatą.
Geriausieji rusų pasirodymai Europos čempionate kol kas yra praeityje. Tolimoje tarybinėje praeityje. Tarybų Sąjungos komanda pirmuose keturiuose turnyruose pastoviai pasiekdavo finalines dalis, kurios tada prasidėdavo pusfinalio stadijoje. Taigi buvo užimamos vietos ne žemesnės nei ketvirtoji. 1960-iais pasiekta triumfo valanda, Prancūzijoje laimėta Europos taurė. Praėjus keturiems metams dalyvauta finale. Po to, kai turnyras tapo Europos čempionatu, jie užėmė 4-tą ir 2-ą vietą atitinkamai 1968-iais ir 1972-iais.
Reiktų pažymėti, kad pirmųjų turnyrų sistema smarkiai skyrėsi nuo to, ką mes esame įpratę matyti šiandien. Jei pirmajame čempionate 1960 metais iš viso dalyvavo 17 šalių, tai šiandien dalyvių yra daugiau nei 50, ir tik 16 geriausiųjų patenka į finalinę dalį. Aštuntajame dešimtmetyje turnyras ėmė plėstis, ir TSRS rinktinė pasitraukė į šešėlį. 1988 metais ji paskutinį kartą žaidė finale, kad iki 1992 metų čempionato nustotų egzistavusi.
Per tuos šiek tiek daugiau nei dešimt metų istorijos, kurią sukūrė TSRS rinktinę pakeitusi Rusijos komanda, jai vadovavo šeši žmonės. Formaliai, septyni, tačiau vienas iš jų – Michailas Gerškovičius – nevadovavo komandai nė vienose rungtynėse. Pažymėtina, kad tik vienam iš trenerių – Olegui Romancevui – pavyko sužaisti dviejuose atrankiniuose cikluose. Ir tai ne iš eilės, o su pertrauka, kurios metu vadovavo dar du treneriai.
Pirmojo Rusijos trenerio kandidatūra - Pavelo Sadyrino net nebuvo svarstoma. Tuomet, 1992 metais jis buvo šlovės viršūnėje, laimėjęs čempionų titulą su „%c00072“. Jis su nacionaline komanda dirbo iki 1994 metų Pasaulio čempionato pabaigos, bet dėl skandalų buvo priverstas iš jos pasitraukti. Jį pakeitė Olegas Romancevas, kuris su savo „%c00114“ komanda triuškino visus Rusijos čempionate. Bet dėl su žaidimu nesusijusių skandalų paliko rinktinę po Euro-96 Anglijoje. Tinkamo pakeitimo Romancevui nerado – naujuoju treneriu tapo „amžinai antras“ Borisas Ignatjevas. Jis nesugebėjo komandos išvesti į 1998 metų Pasaulio čempionatą, ir tuomet scenoje pasirodė Anatolijus Byšovecas – paskutinysis TSRS rinktinės treneris ir vienintelis NVS komandos, egzistavusios 1992 metais nuo sausio iki birželio, vyriausias strategas. Bet ir jam nepasisekė atrankinėse Euro-2000 varžybose. Pirmose trijose rungtynėse – su Ukraina svečiuose, su pasaulio čempionais prancūzais namie ir su Islandija išvykoje Rusijos rinktinė nepasiekė nė vieno taško. 1998/99 metų šaltą žiemą įvyko naujojo rinktinės trenerio rinkimai. Aplenkęs Valerijų Gazajevą ir Jurijų Siominą, pergalę šventė Olegas Romancevas. Jis stengėsi ištraukti Rusijos rinktinę iš „skylės“, į kurią ją įvarė prieš tai dirbęs treneris. Komanda laimėjo 6 rungtynes iš eilės, turėjo visus šansus patekti į Euro-2000. Lemiamose rungtynėse reikėjo nugalėti Ukrainos rinktinę. Rusija pirmavo, bet kvailiausios vartininko Aleksandro Filimonovo klaidos dėka praleido įvartį likus trims minutėms iki rungtynių pabaigos. Galutinis rezultatas – 1:1 grupės varžybas leido laimėti prancūzams, o antrąją vietą užėmė Ukraina, vėliau atkrintamose varžybose pralaimėjusi Slovėnijai.
Sėkmingai įveikusi atrankinį 2002 metų Pasaulio čempionato ciklą, Olego Romancevo vadovaujama komanda nesugebėjo įvykdyti minimalaus uždavinio Pasaulio pirmenybių finalinėje dalyje. Laimėję prieš tuomet itin silpną Tuniso rinktinę, Romancevo vyrai pralaimėjo aikštės šeimininkams japonams ir belgams, tuo būdu netekdami kelialapio į aštuntfinalį.
Savaime suprantama, Romancevas netrukus atsisveikino su rinktine, kuri iki naujųjų metų buvo patikėta Valerijui Gazajevui. Derindamas rinktinės ir „CSKA“ vyriausiųjų strategų pozicijas Gazajevas kūrė nacionalinę rinktinę remdamasis pagrinde savo auklėtiniais – armiečiais. Ir reikia pažymėti, iš pradžių jam tai visai neblogai pavyko. Atrankinį ciklą Rusija pradėjo rezultatyvia pergale prieš Airiją (4:2) ir didele persvara laimėtomis rungtynėmis prieš Albanija (4:1).
Tačiau vėliau kažkas žaidime ėmė strigti. Rungtynės išvykoje prieš Gruziją (0:1) ir Albaniją (1:3) tapo tikru košmaru, neatnešusiu Rusijai nė taško. Du pralaimėjimai po dviejų pergalių iškėlė abejones dėl Rusijos patekimo į Europos čempionatą. Pasitaikė draugiškos rungtynės su Izraelio komanda, kurias rusai pralaimėjo ir Gazajevas atsistatydino. Rinktinės vairą perėmė Georgijus Jarcevas. Neturėdamas kito darbo, Jarcevas sugebėjo išvesti Rusiją į atkrintamąsias varžybas, o vėliau laimėti dviejų rungtynių akistatą su Velsu.
Euro-2004 Rusijos rinktinei bus devintosios žemyno pirmenybės. Kas gi turi didžiausius šansus važiuoti į Portugaliją?
Kaip ir prieš neseniai vykusį Pasaulio čempionatą, vartininko vieta klausimų nekelia. Jei prieš du metus puikus Ruslano Nigmatulino žaidimas buvo vertas pagrindinės rinktinės žvaigždės statuso, tai dabar nediskutuojamas rinktinės Nr.1 yra kitas Maskvos „%c00075“ vartininkas – Sergejus Ovčinikovas. Su Rusijos rinktine Ovčinikovas žaidė viso atrankinio turnyro metu ir neleido abejoti savo aukščiausia kvalifikacija. Net ir blogiausiais rinktinės momentais jis išvengdavo kritikos strėlių savo adresu. Išvengdavo, nes iki galo sąžiningai atlikdavo savo darbą.
Nelaimei su kandidatais į antrojo vartininko poziciją ne viskas taip gerai. Viačeslavas Malafejevas, pakeitęs Ovčinikovą atsakomosiose rungtynėse su Velsu, rimčiausiai pretendavo į šią vietą. Tačiau vasario pabaigoje jis iškrito iš rikiuotės neapibrėžtam laikui dėl rankos traumos.
Ši trauma pridėjo galvos skausmo vyriausiajam treneriui Georgijui Jarcevui. „CSKA“ vartininkas Igoris Akinfejevas be abejonės turi tinkamą talentą, tačiau jis yra labai jaunas, pernelyg jaunas, kad ištvertų tarptautinių varžybų įtampą. Tad per likusias savaites vis dar bus svarstoma, kas bus tas antras solidus vartininkas: nuo į šešėlį pasitraukusio armiečio Mandrykino iki į „Lokomotiv“ grįžusio Nigmatulino ir net Aleksandro Filimonovo, kurio karjera dabar tęsiasi „Torpedo-Metallurg“ klube.
Kas dėl gynybos linijos, tai čia pirmąkart per pastaruosius metus yra tiek gera situacija, kad gynėjai net stabiliai eina padėti amžinai problematiškai atakai.
Apie brolius Berezuckius kol kas kalbėti anksti – jie yra tolimame rinktinės rezerve, kartu su Denisu Jevsikovu. Kraštinis universalas Andreus Solomatinas ir Genadijus Nižegorodovas šiek tiek arčiau pagrindinės sudėties, bet taip pat rezervas. Čia pat ir Jurijus Kovtunas, kuris kol kas neturi ir stiprios vietos „Spartak“ startinėje sudėtyje.
Veteranas Viktoras Onopko, kartu su nepraeinamuoju Sergejumi Ignaševičiumi yra patikimiausi centro gynėjai Jarcevo komandoje. Iki šiol ši porelė buvo geroje formoje ir tarpusavyje neblogai sutardavo. Po rungtynių Kardife dešiniojo gynėjo vieta beveik garantuota Vadimui Jevsejevui, kurio sugebėjimas žaisti galva esminiais rungtynių momentais yra stebėtinas. Iš kairės taip pat neliečiamas Dmitrijus Sennikovas, kuris taip pat gali puikiai uždengti ką nors asmeniškai, jei prireiktų.
Neturintis jokių sąryšių su klubais, kaip Gazajevas, bei principų, kurių laikytis neįmanoma, kaip Romancevas, Jarcevas turi bene stipriausią viduriniąją liniją per visą Rusijos rinktinės egzistavimo istoriją. Į kiekvieną poziciją yra mažiausiai po du kandidatus.
Atraminio saugo vieta praktiškai garantuota Aleksejui Smertinui, tačiau ne ką prasčiau joje atrodo ir Jevgenijus Aldoninas. Esant reikalui šioje vietoje gali sužaisti ir pats Aleksandras Mostovojus, bet šiaip jo vieta šiek tiek aukščiau ir šiek tiek kairiau. Nors ten, priekyje ir kairiau gali puikiai žaisti tokie žaidėjai, kaip Andrejus Kariaka arba Dmitrijus Aleiničevas. Be jų galima paminėti Dmitrijų Chochlovą ir Romaną Šaronovą iš Kazanės „%c00074“. Kaip Jarcevui teks išsirinkti tuos, kurie žaidžia, tik vienas dievas žino...
Nors, tokio pasirinkimo kančios visgi yra malonios. Rusai gali džiaugtis, kad tokia situacija yra kone kiekvienoje saugų linijos pozicijoje. Tarkim, paėmus žaidimo kūrėjo poziciją. Mostovojus jau jos negaus. Amžius nebe tas. Dmitrijus Loskovas, Rusijos futbolo flagmano – Maskvos „Lokomotiv“ – lyderis, pagal dabartinę situaciją turi tik atsarginio vietą, nors Jegoro Titovo diskvalifikacija padidino jo šansus. Tačiau tokius pat šansus turi ir Denisas Bojarincevas iš „Rubin“, įmušęs įvartį į Japonijos vartus draugiškose rungtynėse. Negalima pamiršti Vladislavo Radimovo, kuris galėtų žaisti ir dešiniajame krašte. Bet tenai tvirtai pozicijas užėmęs Rolanas Gusevas.
Kalbant apie dešinįjį flangą, pakviestas gali būti ir Dmitrijus Vasiljevas iš „%c00076“. O jei kas bus netvarkoje su Rolanu Gusevu, galima prisiminti ir „%c00116“ kapitoną Valerijų Jesipovą arba Andrejų Aršaviną iš „%c00073“.
Saugų tiek daug, kad Maratas Izmailovas greičiausiai žais puolėjo pozicijoje, o apie Sergejų Semaką, galimas daiktas, teks paprasčiausiai pamiršti. Nes reikia gi kur nors pastatyti tokius žaidėjus, kaip Dmitrijus Syčiovas, Aleksandras Keržakovas. O dar Dmitrijus Bulykinas.
Na kaip matote, talentingų futbolininkų šalyje netrūksta. Klausimas tik tame, ar sugebės treneris išrinkti tuos, kas atneš Rusijai pergalę. Ne tuos, kuriuos jam įsiūlys ambicingasis klubo prezidentas ir ne tuos, kas mieliausi širdžiai.
Žvaigždė
Šiuolaikiniame futbole, kuris geriausiai atspindi sąvoką "komandinis žaidimas", žvaigždėmis privalo būti visi 11 žmonių aikštėje. Aišku, jei komanda nori pasiekti ką nors rimto.
Sezonas yra ilgas, rungtynių daug – kiekvienas iš žaidėjų turi kuriame nors iš etapų parodyti save, kaip individualybę, nes kitaip nelabai kas gausis. Taip, buvo %p01745 pavyzdys, kuris vienas tempė Italijos rinktinę. Tik štai jis taip prie nieko „squadra azzura“ ir nenutempė. Nes, kai tiek daug priklauso nuo vieno vienintelio žaidėjo, jis išlaiko iki tam tikros ribos, o vėliau pradeda daryti klaidas paprasčiausiose situacijose, panašiose į tą, kurioje suklupo Baggio 1994 metų finale.
Bet galima rasti ir atvirkštinių pavyzdžių. Paimkime kad ir Prancūzijos rinktinę neseniai buvusią Pasaulio ir vis dar esamą Europos čempionę. Žvaigždės pas prancūzus ne šiaip kiekvienoje linijoje, o kiekvienoje pozicijoje.
Rusijos komandoje gi didvyrių užtenka. Albanijai du įvarčius įmušė Sergejus Semakas – jis žvaigždė. O ant rytojaus jo rinktinėje išvis nebėra. Dviejose išvykų rungtynėse tris įvarčius pasiekė Sergejus Ignaševičius – ir jis žvaigždė. Prieš Šveicarus hat-tricką padarė Dmitrijus Bulykinas – žvaigždės statusas ir geltonieji lyderio marškinėliai pereina jam. Vadimas Jevsejevas atnešė pergalę atkrintamosiose prieš Velsą – ir štai jau jis pirmiausias didvyris, o visų kitų lyg ir nebeliko.
Sezonas ilgas, iššauti sugeba visi. Tokiais atvejais „žvaigždės“ termino supratimas įgyja kitokį aspektą.
Futbolininkas, kieno vardas asocijuojasi su sėkme ir pasauliniu pripažinimu. Futbolininkas, atspindintis užtikrintumą dėl galutinio rezultato. Futbolininkas, apie kurį girdint sirgalius sako „O!“ ir eina pirkti bilietų. Futbolininkas, kieno buvimas sudėtyje reiškia tam tikrą žaidimo lygį, blogiau kurio komanda tiesiog negali pasirodyti. Štai kas yra vadinamas žvaigžde.
Ir Rusijos komandoje yra toks žmogus. Jis žino, kada reikia žaisti atsigręžiant, palaikyti kamuolį ir žiūrėti į laikrodį, o kai reikia, lyg be galvos veržtis į ataką. Jis susiorientuos, kuomet reikia nusišypsoti arbitrui, o kada išsakyti savo nuomonę. Jis jaučia, kada reikia demonstratyviai parkristi ir prašyti priešininkui kortelės, o kada galima tam pačiam priešininkui įsikabinti į atlapus ir pagrasinti, kad šis už savo veiksmus gali užsidirbti ir mėlynę paakyje. Visa tai neįvertinamos vertybės. Jis aikštėje – Caras. Jis – Aleksandras Mostovojus (%p01220).
Rinktinėje jis žaidžia labiau atsitraukęs, nei savo „%c00020“ klube. Tačiau taip yra ne dėl to, kas jis jau „senukas“, ar dėl to, kad rinktinės treneriai jį „užvaiko“. Tiesiog Mostovojus yra itin universalus žaidėjas. Visi kiti rinktinės žaidėjai gali sublizgėti atskirose rungtynėse, o likusį laiką lieka kokybiškais savo pozicijų žaidėjais. O Mostovojus žaidžia ten, kur jo komandai labiausiai reikia tam tikru momentu. Ir kiekvieną kartą jis tai daro užsitarnaudamas visų pagyrimus.
Silpnoji grandis
Paulo Andersono filme „Mirtinas mūšis“ („Mortal combat“), sukurtame populiaraus kompiuterinio žaidimo motyvais, pateikiamas universalus pergalės receptas. Kad ją pasiekti herojui reikia nugalėti didžiausią savo priešą, nugalėti didžiausią savo baimę ir pagaliau įveikti patį save.
Kokios perspektyvos šiose aspektuose laukia Rusijos rinktinės?
Didžiausias rusų priešas – anglų teisėjas Grahamas Polas, paskyręs itin abejotiną baudinį į Rusijos vartus 2002 metų Pasaulio čempionato atrankinėse rungtynėse su Slovėnija, į Euro-2004, kaip žinia nevažiuos. Vieninteliu Anglijos atstovu tarp teisėju Portugalijoje bus Michaelas Reilis.
Didžiausia Rusijos baime buvo ir yra Brazilijos rinktinė. Bet ir jos Europos čempionate dėl teritorinių aspektų nebus.
Taigi lieka nugalėti tik save. Bet ar tai pavyks, čia ir kyla didžiausios abejones. Tokie metafiziniai faktoriai, kaip ambicijos, tikėjimas savo sėkme ir sportinis įžūlumas visada buvo didžiausios Rusijos rinktinės problemos.
O kuomet nėra tikėjimo savimi, visada galima prigalvoti problemų debesį, kurios sutrukdys komandai pasiekti norimą rezultatą dideliame turnyre. Kažkas panašaus į moteriškus kompleksus...
Atseit „komandoje nėra puolėjų“. Žinoma, nėra. Iš kur jiems atsirasti šalyje, tradiciškai skurdžioje atakuojančiais talentais... Tik štai Dmitrijus Bulykinas penkiose rungtynėse už rinktinę įmušė 4 įvarčius. Ir visose namų rungtynėse atrankos stadijoje, ir esant nepalankiausioms sąlygoms, Rusijos rinktinė įmušdavo mažiausiai po tris įvarčius bet kuriam varžovui. Bet tai žinoma niekis, nes normalių puolėjų komandoje nėra...
Arba – „gynėjams po šimtą metų“. Žinoma po šimtą. Juos gi dabar būnant devyniasdešimties tik iš sporto mokyklų išleidžia. Suprantama, kad Viktoras Onopko kenčia nuo alopecijos, po pusvalandžio lakstymo atrodo, sakykim, nevertas milijono „baksų“. Bet tai jį nuolat stebi trenerių štabas, ir dar nė vienas jo atstovas nėra paskirtas lakstyti paskui labiausiai patyrusį komandos žaidėją, ir rinkti byrantį iš jo smėlį.
Pagaliau – „treneris gavo darbą per pažįstamus“. Žinoma per pažįstamus. Rusijoje ir į rinktinę per pažįstamus kviečia, ir bilietus į stadioną per pažįstamus gauna. Tik taip. Kai Jarcevas buvo skiriamas rinktinės treneriu – likus dešimčiai dienų iki esminių rungtynių, kiti kamikadzės neapsireiškė nei rusų nei užsienio specialistų tarpe.
Galimas daiktas, kad gynyba jau amžiuje, kad nėra puolėjų. Galbūt Georgijus Jarcevas ir priklauso kokiai nors partijai, ir vien už tai gavo vyriausiojo rinktinės stratego postą.
Kažkada TSRS rinktinė laimėjo patį pirmą Europos čempionatą – štai apie ką reiktų visiems Rusijos rinktinėje prisiminti. Komanda buvo ne ką stipresnė, nei šiandienos, Ir gynyba taip pat buvo amžiuje. Anatolijui Maslenkinui buvo 30, Jurijui Vojnovui – 29, Anatolijui Krutikovui – 27. Ir puolėjų nebuvo – daugiau nei vieną įvartį pasiekti pavyko tik Valentinui Ivanovui ir Viktorui Ponedelnikui. Bet ir tie įmušė tik po du.
Ir nieko. Nenumirė. Čempionatą laimėjo. Ir dabar gali. Tiesiog reikia tuo patikėti.
Viltis
Maratas Izmailovas – klasikinis vilčių teikiantis žaidėjas. Vienu-dviem tiksliais prisilietimas jis gali pakeisti visų rungtynių baigtį. Ir tuo pat metu jis gali to ir nepadaryti: jis klasikinis atakuojantis žaidėjas, tikėtis iš jo rezultato kiekviename susitikime – kvaila.
Maratas buvo laikomas viltimi ir Japonijoje-Korėjoje. Viltis jis ir dabar. Kyla klausimas: nejaugi niekas per du metus nepasikeitė? Iš tiesų pasikeitė. Pirmiausia pasikeitė pats Maratas. Jis laimėjo pirmąjį savo čempiono vardą, išgyveno pirmąjį savo karjeros nuosmukį. Pasitraukė į šešėlį, kaip šalies rinktinėje, taip ir savo klube ir grįžo į dėmesio centrą 2004 metų pavasarį.
Maratas dar jaunas, ne visi žaidimo komponentai jam sekasi puikiai. Iš jo kamuolį atimti galima kur kas lengviau, nei, tarkim iš to paties Jegoro Titovo, kuris turi didesnę tikimybę atiduoti netikslų perdavimą. Bet suklydęs Izmailovas būtinai grįžta į gynybą atidirbti savo klaidą. Tai yra jo vertingiausias skiriamasis bruožas nuo kitų puolėjų.
Pirmasis esminis Izmailovo karjeros įvykis įvyko 1999 metų lapkritį. Tada jis, dar būdamas Maskvos „Torpedo“ futbolo mokyklos auklėtiniu, tapo Rusijos čempionu tarp 1982 metų gimimo vaikinų komandų. Tame pat čempionate Izmailovas pripažintas geriausiu puolėju. 2000-ųjų kovą Izmailovas išleidžiamas iš „Torpedo“ iš pasirašo kontraktą su „Lokomotiv“. Pačiais pirmais metais geležinkeliečiai įtraukia jį į paraišką Rusijos čempionatui, tačiau tame sezone Izmailovas oficialiose rungtynėse taip ir nepasirodė. Spalį Izmailovas pirmąkart pasirodo pagrindinėje sudėtyje rungtynėse prieš „CSKA“, o prieš pat 2002-ųjų metų sezoną Jurijus Siominas traktuoja jį kaip žaidėją, „artimą pagrindiniai sudėčiai“.
Kovą Izmailovas pirmąkart pasirodo aikštėje Rusijos čempionate, o jau iki gegužės įsitvirtina „Lokomotiv“ pagrindinėje sudėtyje, įmuša pirmąjį, nieko nelemiantį įvartį rungtynėse su „Zenit“, laimėtose rezultatu 5:1. 2001-ųjų birželis ir liepa praeina po Izmailovo ir jo nepriekaištingų kampinių ženklu.
Rugpjūčio 15 dieną Izmailovas debiutuoja nacionalinės rinktinės sudėtyje. Ir po to nepraleidžia nė vienų rungtynių iki pat kelionės į Korėją ir Japoniją. Rugsėjį Izmailovas debiutuoja Čempionų lygoje, spalį mušą pirmąjį įvartį ir šiame turnyre, kuomet „Lokomotiv“ nugalėjo „%c00126“ rezultatu 5:1.
2001 metų rezultatai Izmailovo gerbėjus siunčia į euforiją. Jis, pripažintas antruoju geriausiu čempionato žaidėju po Titovo, gauna visokeriopus tikėtinus ir neįtikėtinus apdovanojimus, tame tarpe nominacijas „Geriausias puolantysis saugas“, „Vertingiausias žaidėjas“ ir „Sezono viltis“.
2002-iais Izmailovas patenka į juodą periodą. Nesėkmingas pasirodymas Pasaulio pirmenybėse ir po jų sekusios traumos ilgam išmuša Izmailovą iš rtimo. Gavęs pirmą sužeidimą liepos pabaigoje, jis visą rugpjūtį kovoja, kad grįžtų į rikiuotę. Rugsėjį jis vėl ima treniruotis, bet tik tam, kad vėl gautų pėdos kaulo skilimą ir iškristų iki sezono pabaigos.
Praėjęs sezonas praėjo susigrąžinant prarastas pozicijas. Izmailovas įmušė penkis įvarčius – vienu mažiau, nei 2001-iais. Tuo pat metu jis pagerino savo rezultatyvių perdavimų rekordą. Rugsėjį Jarcevas sugrąžino Izmailovą į rinktinę. Išleisdamas iš pradžių nuo suolo, o vėliau ir pagrindinėje sudėtyje.
Pagaliau, 2004-uosius Izmailovas pradeda stulbinančio grožio įvarčiu į „%c00036“ vartus, leidusiu „Lokomotiv“ švęsti pergalę namų rungtynėse. Anot visų ženklų Euro-2004 turi Izmailovui tapti tramplinu į naują lygį.
Komentarų kol kas nėra...
Komentarų kol kas nėra...
Komentarų kol kas nėra...
Cituoti komentarą
Pranešti apie netinkamą komentarą