EURO-2004 dalyvės: Čempionų vardą ginanti Prancūzija

2004-04-29 16:13 © Eurofootball.lt

Per paskutinįjį dešimtmetį sirgaliai įprato, kad Prancūzija - pastovus bet kokio turnyro favoritas, nesvarbu, ar tai Pasaulio, Europos čempionatas, ar Konfederacijų taurė.

Istorija

Prancūzų rinktinės skirtumas nuo kitų komandų, kurios pastoviai pralaimi lemiamuose momentuose, yra tame, kad Prancūzija laikas nuo laiko kažką laimi. Nors pirmoji didelė sėkmė į Prancūziją atkeliavo tik 1984 metais, paskutiniaisiais XX amžiaus metais, šios šalies rinktinė tapo pirmąja futbolo istorijoje, laimėjusia iš eilės Pasaulio ir Europos čempionatus.

Tik štai XXI amžių prancūzai pradėjo itin nesėkmingai: paskutinioji vieta grupėje ir nė vieno įmušto įvarčio 2002 metų Pasaulio čempionate. Taip žaisti dabartiniams Pasaulio ir Europos čempionams nedera. Bet jie sužaidė, priversdami suabejoti tuos, kurie laikė prancūzus geriausia šiandienos komanda. Nors pateisinti katastrofą Korėjoje galima Zinedino Zidano (%p00200) nebuvimu dėl traumos pirmose dviejose rungtynėse, bei %p01549 praradimu po jo pašalinimo rungtynėse su Urugvajumi, gėdą komanda, vadovaujama Žako Santini (Jacques Santini), gali nuplauti tik triumfu Portugalijoje. Juolab, kad turimos visos sąlygos. Naujosios rinktinės žvaigždės - Henry ir Trezeguet (%p01431) - labai sėkmingai žaidžia savo klubuose, o pati Prancūzija atrankinėse varžybose neprarado nė taško. Ir Zidanas dar nevisai senas.

Nors Prancūzija galima laikyti Pasaulio čempionato pradininkais ir pirmąjį įvartį turnyruose įmušė būtent prancūzas - Liusjenas Loranas, tikrai stipri galų rinktinė susirinko tik šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Komanda, kurioje žaidė nepakartojami Raymon Kopa ir Žiustas Fontenas, sužibėjo 1958 metų Pasaulio čempionate. Ir nors prancūzai tada pusfinalyje 2:5 nusileido Brazilijai (septyniolikmetis Pele atliko hat-tricką), tas pats Fontenas įėjo į futbolo istoriją, kaip 13 įvarčių Pasaulio čempionate autorius. Manoma, šis rekordas niekada ir nebus pamuštas, nebent ateityje finaliniame turnyre dalyvaus po 150 komandų. Net ir Ronaldo (%00205) pasiekimas prieš du metus, kuomet jis įmušė 8 įvarčius, laikomas neeiliniu pasiekimu.

Europos arenoje gi Prancūzija neturėjo sėkmės iki pat 1984 metų, kai žemyno čempionato finalas vyko Paryžiuje. Ketvirtoji vieta 1960-iais, kai Fontenas ir Kopa buvo jau nebe tie, kažin ar galima vadinti sėkmingu pasirodymu, turint omenyje, kad prancūzai žaidė namie. Finaliniame turnyre, kurį laimėjo TSRS rinktinė, šeimininkai pusfinalyje pralaimėjo jugoslavams 4:5 (nors rungtynių bėgyje pirmavo 4:2), o kovoje už trečiąją vietą nusileido čekoslovakams. Po to prancūzai dukart pralaimėjo ketvirtfinalio etape - 1964 metais - vengrams, o 1968-iais - jugoslavams. Po šio pralaimėjimo atėjo nuopolio metai Prancūzijos futbole.

Tris kartus Prancūzija nesugebėjo kvalifikuotis į Europos čempionatą, Pasaulio čempionatų lygyje rezultatai buvo analogiški: geriausiu atveju - neišėjimas iš grupės varžybų, kaip tai įvyko 1978 metais.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Prancūzijoje pagaliau išaugo futbolininkų karta, kuri talentais nenusileido savo žymiesiems senoliams. Žiressas, Platini, Batsas, Tigana, Battistonas, Tresoras, - šie žaidėjai prieš 20 metų diktavo Europos futbolo madas. Iš pradžių Prancūzijos rinktinė, vadovaujama Michelio Hidalgo, sužibėjo 1982 metais Pasaulio čempionate Ispanijoje, kuomet į finalą nepateko tik po pusfinalio 11 metrų baudinių serijos su vokiečiais. Šios rungtynės iki šiandien yra laikomos vienomis geriausių Pasaulio čempionato istorijoje: Haraldas Schummaheris vos neužmušė Patricko Battistono, vokiečiai atsilošė du įvarčius papildomame laike, o Maksimas Bossisas ilgai negalėjo susivokti, kai neįmušė lemiamo baudinio.

Po dviejų metų prancūzai atsirevanšavo. Ne prieš vokiečius, bet prieš visą Europą, kuri ilgą laiką Prancūziją laikė antraeile futbolo valstybe. Startinėse grupės rungtynėse prancūzai laimėjo prieš Daniją, kuri tuomet demonstravo nuostabų futbolą. Michelis Platini, šiose pirmenybėse įmušęs devynis įvarčius, įmušė pirmąjį savo ir vienintelį šių rungtynių įvartį. Vėliau Platini pasiuntė po tris įvarčius į Belgijos ir Jugoslavijos vartus, ir prancūzai pateko į pusfinalį iš pirmosios grupės vietos.

Būsimųjų čempionų kelyje atsidūrė portugalai. Rungtynių didvyriu tapo gynėjas Filipas Domergas, įmušęs du kartus. Pirmajame kėlinyje, jis baudos smūgiu išvedė savo komandą į priekį, o pačioje rungtynių pabaigoje išsaugojo savo komandos garbę, išlygindamas rezultatą ir rungtynių lemties sprendimą nukėlęs į papildomą laiką. Puikioji prancūzų 80-ųjų vidurio komanda žaidė tokį atakuojantį futbolą, kad 2-3 jos praleisti įvarčiai nieko nestebino. Štai ir portugalai, nenorėdami tenkintis tik bronzos medaliais, užsimojo nugalėti šeimininkus, įmušdami du įvarčius antrajame kėlinyje.

Papildomo laiko paskutiniąją minutę, kai visa Prancūzija su nerimu laukė baudinių serijos, Platini vis gi tarė savo žodį. Gavęs kamuolį iš Tiganos, jis apgaulingais judesiais paguldė ko ne visą portugalų gynybą ir pasiuntė kamuolį vos žemiau virpsto. Finalas gi įsiminė eiliniu Platini įvarčiu, kuris nebuvo "sausas" nė vieneriose čempionato rungtynėse: ispanų vartininkas Luis Arkonada po pažastimi praleido Platini smūgiuotą baudinį. O paskutiniąją minutę prie Arkonados vartų nubėgęs Bruno Bellon užtvirtino galutinį rezultatą, ir prancūzai pirmą kartą tapo Europos čempionais.

Kitas Pasaulio čempionatas tapo Platini kartos saulėlydžiu, nors ir čia Prancūzijos rinktinė pasirodė sėkmingai, užimdama trečiąją vietą, ir tai iki 1998 metų buvo aukščiausias rezultatas prancūzų futbolo istorijoje. Meksikoje Prancūzijos rinktinė grupės varžybose lygiosiomis sužaidė su TSRS rinktine, vėliau atėmė čempionų titulą iš italų, nugalėjo brazilus, kol pusfinalyje nesutiko vokiečių, kuriuos vėlgi praleido į finalą. Rungtynėse dėl trečiosios vietos, prancūzai išleido antrąją sudėtį, bet vis tiek laimėjo.

1988 metų Europos čempionato atrankinėse prancūzai suklupo, pralaimėdami ne tik TSRS ir VDR, bet ir Islandijai! Praleistas ir 1990 metų čempionatas. 1992 metais Platini vėl pakviestas gelbėti komandos, šįkart trenerio vaidmenyje. Bet Švedijoje prancūzų, kurie vis dar kentėjo nuo kartų kaitos (Papin, Cantona ir dar jaunas Deschamps ištempti komandos nesugebėjo), taip pat laukė nusivylimas: jie neišėjo iš grupės, pralaimėdami Danijai, kuri vėliau sensacingai laimėjo turnyrą. O atrankinėse 1994 metų Pasaulio čempionato varžybose Prancūzija prajuokino visą futbolo pasaulį, kai, jau būdama viena koja Amerikoje, atrankinių varžybų pabaigoje sugebėjo namie pralaimėti Izraeliui ir Bulgarijai.

1996 metais Prancūzija pagaliau sugebėjo remtis naujosios, čempionų kartos atstovais. Rinktinėje atsirado Desailly (%p01981), Blancas, Lama, Zidanas, Djorkaeffas (%p02142). Tačiau iki pilnos sėkmės jiems dar reikėjo sustiprėti. Anglijoje prancūzai parodė neblogą gynybą, tačiau puolime komanda nebuvo stipri, juolab ne geriausioje formoje buvo Zidanas. Prancūzija pateko į pusfinalį, kur po baudinių serijos nusileido Čekijai. Trenerio pozicijoje Gerrardą Houllier pakeitus į Aime Jacquet, prancūzai, išnaudoję savo aikščių pranašumą ir puikų Zidano žaidimą, kuris finale įmušė du įvarčius, 1998 metais pirmąsyk tapo Pasaulio čempionais.

2000 metais, jau Europos pirmenybėse, Roger Lemerre vadovaujami prancūzai pakartojo šį pasiekimą žemyno lygyje, nors žaidė ne taip įspūdingai. Startinėse rungtynėse lengvai nugalėję tuo metu silpnuosius danus, vėliau prancūzai susidūrė su Čekijos pasipriešinimu: tik antrajame kėlinyje Youri Djorkaeffas įmušė pergalingą įvartį. O po to prancūzai antra sudėtimi išėjo prieš olandus, pralaimėjo, ir ketvirtfinalyje jų laukė Ispanija. Su jais taip pat turėjo problemų: būtų Raulis (%p00203) paskutinę rungtynių minutę realizavęs 11 metrų baudinį, tai velnias žino, kaip ten būtų baigėsi. O dabar - pusfinalis su Portugalija ir įstrigęs 11 m. baudinys papildomame laike, kai tik šoninis arbitras pastebėjo Abelio Xaviero žaidimą ranka, ir pergalingas Zidano smūgis nuo "žymos".

2000 metų Europos čempionato finalas iš tiesų tapo įtemptu. Kaip ir 1996 metais, kai viską apsprendė "auksinis" Bierhoffo įvartis, čempionas paaiškėjo per papildomą laiką, kur didvyriu tapo Davidas Trezeguet. Italai finale rodė puikų futbolą, antrojo kėlinio pradžioje įmušė įvartį, ir galėjo įmušti daugiau. Tačiau, skirtingai nuo prieš tai buvusių čempionatų, kai Prancūzija turėjo tik puikias gynėjų ir saugų linijas, o snaiperių ryškiai trūko (jų darbą atlikdavo ir krašto gynėjas Thuramas (%p01439)) Belgijoje ir Olandijoje tokie atsirado: Henry, Trezeguet, Wiltord (%p01621). Pirmasis mušdavo ankstesnėse stadijose, o pastarieji du pasižymėjo finale. Wiltord išlygino rezultatą 90-ąją minutę, o Trezeguet 103-ąją minutę pabaigė čempionatą.

2004 metų Prancūzijos rinktinė, vadovaujama Jacques Santini, rodos, tapo dar stipresnė. Visos komandos žvaigždės liko, užaugo naujos. Gynyboje Santini kaip ir anksčiau remiasi Thuramu, Desailly ir Lizarazu (%p00011), saugų linijoje liko Makelele (%p01987), Zidanas, Vieira (%p01553) ir Pires (%p01550). Vietos puolime Trezeguet ir Henry, kurio dėka "%c00041" vėl tapo Anglijos čempionu, taip pat praktiškai garantuotos. Turint omenyje, kad Prancūzija neprarado taškų atrankinėse varžybose, bet kokia Euro-2004 prognozė be Prancūzijos neapsieina. Svarbiausia - išvengti 2002 metų Pasaulio čempionato klaidos ir, svarbiausia, saugotis esminių žaidėjų traumų.

Žvaigždė

Prancūzijos rinktinės žaidėjas Thierry Henry žaidžia bene geriausią savo karjeros sezoną. Galimas daiktas, kad šis futbolininkas taps viena Europos čempionato žvaigždžių.

Šiuo metu prancūzas yra vienas iš Londono "Arsenal" "neliečiamųjų". Kokias beprotiškas sumas už jį besiūlytų Madrido "%c00003" ir Romanas Abramovičius, turi įvykti stebuklas, kurio dėka "Arsenal" atsisakytų šio žaidėjo. Ir turi nutikti kažkas nepakartojamo, kad rinktinė apsieitų be šio puolėjo.

Thierry Henry atrado žinomas "%c00036" skautas Arnold Catalano. Pats jis labai mėgsta pasakoti šią istoriją: "Kai aš vieną kartą atvažiavau stebėti jo žaidimo, tai buvau tiesiog apstulbęs. Trylikametis skustagalvis vaikinukas tiesiog nepriekaištingai dirbo su kamuoliu, tačiau, svarbiausia, jis norėjo mušti įvarčius, net kai rungtynių baigtis jau buvo aiški. Žaidimo metu aš stovėjau šalia aikštės su Thierry tėvu, ir mano galvoje stiprėjo mintis, kad reikia šį vaikiną imti pas save į komandą. Nežiūrint to, kad tose rungtynėse Thierry gauja laimėjo 6:0, o mano taikinys įmušė visų įvarčiu liūto dalį, jau tada supratau, kad žaisdamas už "Monaco", jis įmuš dar daugiau. Juk ten bus, kas jam dalins perdavimus". Po to, kai Catalano atkreipė dėmesį į Henry, šis nuvyko į Clerfonteną, kur renkasi visos Prancūzijos rinktinės - nuo nacionalinės iki amžiumi pačių jauniausių. Neužilgo po to Henry persikraustė į "Versaille" klubą.

Jaunystėje Therry turėjo firminį pasirodymą: gauti kamuolį kairiajame flange, perbėgti į centrą, pakeliui apgaunant varžovus, ir įsmeigti jį tinklą dešinės kojos spyriu. Jaunimo komandoje jis mušė įvarčius su tokiu pat lengvumu, kaip ir dabar. Dažnai Henry teko žaisti prieš daug vyresnius vaikinus, bet tai jam tik padėjo užsigrūdinti. Anot Thierry tėvo, ne pro šalį buvo ir susitikimai Paryžiaus Ouli rajone, kur jam tekdavo žaisti prieš mulus iš kaimyninių kvartalų.

Praėjusį sezoną remiantis kitų futbolininkų apklausomis Thierry Henry buvo pripažintas geriausiu sezono žaidėju. Tada prancūzas daugelio nuostabai aplenkė geriausią lygos puolėją Ruudą van Nistelroojų (%p01874). "Matomai, aš turiu kažką tokio, ko neturi niekas kitas. Todėl aš ir laimėjau", - kukliai pastebėjo Henry. Jis labai rimtai žiūri į šį apdovanojimą: "Šis prizas man reiškia labai daug, nes geriausiu mane įvardino kolegos. Jie puikiai žino mano privalumus ir trūkumus", - pareiškė Thierry.

Savo rinktinę jis laiko Europos čempionato favoritu: "Prancūzijos rinktinė pretenduos į pirmąją vietą. Mes stiprūs, kaip niekad. Mes sugebame spręsti rimtas problemas, nors mūsų laukia nelengvas darbas. Bet aš ir mano kolegos esame pasiruošę nueiti visą kelią". Henry visuomet buvo maksimalistu. Gali būti, kad būtent tai ir padės Prancūzijai.

Silpnoji grandis

Ilgą laiką Fabienas Barthezas (%p00681) buvo rinktinės lyderis ir jos simbolis. Ekstravagantiškas vartininkas puikiai sužaidė 1998 metų Pasaulio čempionate ir tapo didvyriu, kartu su Zidanu. Tuomet Barthezą vadino geriausiu Europos vartininku. Tose pirmenybėse jis nusileido gal tik paragvajiečiui Jose Luisui Chilavertui. Bet asmeninėje dvikovoje Barthezas buvo sėkmingesnis: aštuntfinalyje Prancūzija nugalėjo būtent Paragvajų.

Nuo to laiko praėjo šeši metai, ir Barthezas, kuris yra optimalaus amžiaus - 32 metai - laikomas greičiau klounu, nei aukštos klasės vartininku. Tik štai pakeitimo rinktinėje jam praktiškai nėra: Rame (%p00581), Coupet (%p00558) ir Landreau (%p00613) ilgai laukia savo šanso, tačiau jie tokiame lygyje perdaug nepatyrę. Prancūzai retkarčiais gailisi, kad į pensiją išleistas Bernardas Lama. Vartininkas irgi ne be nuodėmės, tačiau ne mažiau patikimas, nei Barthezas.

Už rinktinę Barthezas žaidžia dar daugiau mažiau neblogai. Išgelbėja dažniau, nei praleidžia kvailus įvarčius. O štai klubiniame lygyje pastaruoju metu reikalai ėjo ne į kalną. Po ilgo periodo "Monaco" klube išvažiavus į "%c00040", Barthezas įgijo klouno reputaciją. Visa Anglija verkė arba juokėsi po eilinių prancūzų vartininko klaidų, kai jis tai kažkodėl išbėga iš už baudos aikštelės ribų, ir nepataiko į kamuolį, tai išmeta kamuolį iš rankų ir padovanoja jį varžovų puolėjui. Kartais atrodydavo, kad neaukštas žaidėjas (1,83 cm) nemoka žaisti išbėgant iš vartų.

Mančesterio klubo vadovybės kantrybė baigėsi šio sezono pradžioje, ir vartininko pozicijai sustiprinti buvo nupirktas amerikietis Timas Howardas (%p01870). Barthezas neteko žaidybinės praktikos, ir tokia situacija jo netenkino. Žiemą jis persikraustė į "%c00071", kur taip pat nežiba. Nors žaidžia pagrindinėje sudėtyje.

Prancūzai, prisiklausę apie Barthezo bėdas Anglijos čempionate, seniai laukia rinktinės vartininko pasišiukšlinimo. Tačiau šis kol kas nenuvilia, nors visi netruko pastebėti, kad jis žaidžia ne taip patikimai, kaip prieš 5-6 metus. Kažkas sako, kad Fabienas didelę klaidą padarė išvažiuodamas į Angliją, kur vartininkams keliami ypatingi reikalavimai. Žaisti išbėgant iš vartų Mančesteryje jam iš tiesų teko kur kas dažniau, bet tai reiškia, kad jis mokėsi. Juk už rinktinę jis paprastai žaidžia be klaidų. Nesunku nuspėti, kad jam didelę reikšmę turi pasirodymai už gimtąją šalį. Šalis gi pastoviai laikosi už širdies, laukdama eilinės Barthezo klaidos.

Kol kas viskas praeidavo be pėdsako. Bet prieš akis naujas išbandymas.

Viltis

Prancūzija po fiasko 2002 metų Pasaulio čempionate deda dideles viltis į ateinantį Europos čempionatą. O norint jame laimėti, pirmiausia reikia gerai sužaisti puolime.

Grįžkime į 2002 metus. Prancūzija, dabartinė Pasaulio ir Europos čempionė, ketina laimėti trečiame iš eilės dideliame turnyre ir nustatyti "amžinąjį rekordą". Rodos, viskas trispalviams eina palankia linkme – naujoji puolėjų grandis Henry – Trezeguet yra puikioje formoje, kaip visada po ranka yra nepakartojamasis Zidanas.

Tačiau įvyko tragedija. Likus trupučiui iki čempionato pradžios draugiškose rungtynėse su Korėjos komanda, traumą gavo Zidanas. Iki paskutinio momento visi laukė, kol komandos lyderis išsigydys, tačiau šis nesveiko. Zizu pasveiko tik trečiosioms grupės rungtynėms, nors, savaime suprantama, įgyti formos jis nesugebėjo. Antrosiose grupės rungtynėse, vienintelėse, kurių prancūzai nepralošė, diskvalifikaciją uždirbo Henry. Ir dvikovoje su Danija, kai jau tirpo Prancūzijos viltis išeiti iš grupės, jis sudalyvauti nebegalėjo.

Zidanas sudalyvavo, bet tai Prancūzijos neišgelbėjo. Viskas buvo prarasta rungtynėse su Senegalu ir Urugvajumi. Pralaimėjimas danams buvo dėsningas: su nekokiu Zidanu ir be Henry prancūzai normaliai žaisti negalėjo. Prisiminkime 1998 metų Pasaulio čempionato aštuntfinalį. Be diskvalifikuotojo Zidano būsimieji čempionai laimėjo prieš paragvajiečius tik papildomame laike.

Jei Zidanas, Henry ir Trezeguet bus sveiki – Prancūzija tikriausiai kovos už pačias aukščiausias vietas. Taip, kiti favoritai taip oat turi žvaigždėtas atakos linijas, bet anksčiau paminėtoji trejybė, skirtingai nuo kitų komandų žvaigždžių, jau laimėjo Europos čempionatą. Galima tai pavadinti kokybės garantu. Zidanas mušė pergalingus įvarčius 1998-iais, Trezeguet – 2000-iais. Prancūzija įsitikinusi, kad jei tik dėl traumos kam nors iš šios trejybės praras formą, apie ketverių metų senumo triumfo pakartojimą galima pamiršti. Nesvarbu, kad ant prancūzų suoliuko yra Wiltord, Giuly (%p00469) ar Saha (%p01875). Jie nėra to paties lygio.

Juk niekam nėra paslaptis, kad tragedija Korėjoje yra susijusi su „nuline“ ataka. Dabartinis Pasaulio čempionas pirmąsyk istorijoje grupiniame turnyre nesugebėjo įmušti nė vieno įvarčio. Ir visa tai dėl Zidano traumos ir Henry diskvalifikacijos.