© Eurofootball.lt
Stebėti Larssoną yra vienas malonumas. Henrikui visuomet pavyksta suderinti efektyvų futbolą bei žaidimą žiūrovams. Jis įmuša daug, labai daug net ir ne itin autoritetingame Škotijos čempionate. Bet kiekvienas kitas Larssono įvartis nėra panašus į prieš tai buvusį. Štai jis apgavo tris gynėjus ir šaltakraujiškai susidorojo su vartininku. O štai Henrikas sakalu metėsi link bala žino kur skriejančio kamuolio, ir sukūrė įvartį iš niekur. Prašau, štai ir smūgis iš toli - staigus, stiprus, netikėtas tiek komandos draugams, tiek ir varžovams. Arba perdavimas, ir pašokęs virš gerokai aukštesnių gynėjų Larssonas įmuša galva.
"Celtic" firminės parduotuvės padaro didelę apyvartą, parduodamos kasetes su "keltų" lyderio įvarčiais. Jų gamybos konvejeris dirba tiksliai, ir lentynos pastoviai papildomos naujais videofilmais. Kiekvieną tikslų smūgį Henrikas palydi efektingu gestu - liežuvio parodymu. Šį įvarčio šventimą švedas galėtų užpatentuoti. "Šiai tradicijai daugiau nei dešimt metų. Kai aš žengiau savo pirmuosius žingsnius futbole, daugelis į mane žiūrėjo skeptiškai. Ir iškištas liežuvis buvo savotiškas pasitikėjimo savimi simbolis. O vėliau aš liežuvį rodžiau jau iš įpročio".
Per visą didžiojo futbolo laiką Henrikas yra parodęs savo skonio organą beveik tris šimtus kartų. Buvo periodas, kuomet Larssonui draudė vartininko nuginklavimus švęsti "larssoniškai". Puritonai ir moralės sergėtojai (kai kuriose Škotijos rajonuose iškišto liežuvio demonstravimas - itin nepagarbus gestas, kad ir kaip juokinga taip neatrodytų) čia ne prie ko. Draudimą paskelbė medikai. Prieš du metus septintajam "Celtic" numeriui sulaužė žandikaulį, ir kad reabilitacija vyktų greičiau, nebuvo rekomenduojama be reikalo verti burnos. "Henrikai, aš tavęs labai prašau, saugok sveikatą. Tegu viskas užgija, o parodyti liežuvį tu dar spėsi", - puolėjo paprašė vyriausiasis "keltų" treneris Martinas O'Nealas. Kaip gi galima atsisakyti po tokio garbingo žmogaus prašymo?
Bet palikime Henriko liežuvį ramybėje, nes jis yra žinomas ne vien dėl jo. Yra nemažai įdomių faktų mūsų herojaus biografijoje. Pavyzdžiui tai, kad jis klasėje buvo pats mažiausias ir dėl to labai kompleksavo. Mažas, bet drąsus. Pavyzdžiui, nepabijojo chuliganų gaujos, kuriai pastoviai užkliūdavo nevisai skandinaviška Henriko išvaizda. Ir nors tose muštynėse jis irgi gavo kaip reikiant, niekas "negriuku" jo daugiau nebevadino. Ir mokykloje būsimasis puolėjas taip pat nustebino savo mokytoją. Rašinėlyje "Kuom aš būsiu, kai užaugsiu", Henrikas parašė, jog bus futbolininku. Mokytoja buvo šoke, nes ji net neįsivaizdavo, kad yra tokia profesija.
O tai, kad tokia profesija yra, Henrikui papasakojo jo tėvas, pats neturėjęs ryšio su profesionaliuoju futbolu. Larssono tėvas, turintis portugališką pavardę Lima buvo jūreivis. Bent jau iki to laiko, kol nesutiko savo meilę Helsinborgo uoste Švedijoje. Į portugalų laivą jūreivis, kilęs iš Žaliojo kyšulio salų, jau nebegrįžo ir metė inkarą šiaurinėje šalyje.
Už savo neįprastą išvaizdą Henrikas turėtų dėkoti tėvams: šviesūs plaukai ir europietiški veido bruožai - mamos švedės paveldas, o tamsi odos spalva teko iš tėvo-mulato. Tėvas ir įskiepyjo sūnui meilę futbolui. "Futbolas lydėjo mane nuo ankstyvosios vaikystės. Kamuolys buvo mano pirmasis žaislas. Pirmąkart jį smūgiavau, kai buvau pusantrų metų amžiaus. Žinoma, pats neprisimenu, bet giminės pasakojo. Būnant šešerių, mane nuvedė į vietos klubo "Hogaborg" futbolo mokyklą. Nuo pat pradžių buvau paskirtas į ataką. Ir jau pirmosiose rungtynėse aš įmušiau įvartį. Jau jį tai įsiminiau visam gyvenimui. Tėvas dažnai atnešdavo kasetes su futbolo rungtynėmis. Pagrinde tai budavo varžybos, kuriose žaidė anglų klubai. Tada įgijau savo pirmąsias klubines simpatijas - "%c00045", kas nėra stebėtina, nes tuomet jis buvo Europos futbolo viršūnėje. Ir "%c00052", nežinau dėl ko. Juose buvo kažkas ypatinga. Kai mano mylimiausi klubai žaisdavo tarpusavyje, buvo nepaprastai sunku pasirinkti ką palaikyti".
"Liverpool" ir "Tottenham" - tai, žinoma, gerai, bet Larssono svajonių riba tuomet buvo vietinis "Helsingborg", žaidęs Švedijos pirmenybėse. Futbolo pagrindus Henrikas įgijo megėjiškame "Hogaborg" klube, kuriam vadovavo Bendtas Perssonas. "Kažkuriuo tai momentu, aš norėjau mesti futbolą. Man nebepavykdavo atlikti tai, ką mokėdavau. Mano varžovai buvo aukštesni, stambesni, ir man su jais žaisti buvo vis sunkiau. Aš atėjau pas trenerį, ir paprašiau, kad mane paleistų. Bet a.a. Perssonui pavyko mane įtikinti to nedaryti. Būdamas 15 metų aš smarkiai ūgtelėjau, ir tai išsprendė daugelį mano problemų".
Būdamas 17 metų Larssonas debiutavo "Hogaborg" klube, žaidusiame viename Švedijos futbolo divizione. "Hogaborg" - mėgėjiškas futbolas, ir didelių pajamų jaunuoliui neatnešė. Tekdavo dirbti, ir Henrikas įsidarbino daržovių parduotuvėje. Buvo krovėju, pardavėju, kurjeriu. Stovėdamas už prekystalio, jis sutiko merginą, vardu Magdalena, netrukus tapusią ponia Larsson.
Reikalai "Hogaborge" ėmė klostytis gerai, net labai gerai. Pakvietimo į "Helsingborg" ilgai laukti neteko. Štai ten Henrikas ir įsižaidė. Pavydėtinas rezultatyvumo vidurkis - tik truputį mažiau nei vienas įvartis per rungtynes. Per tris sezonus vaikinas iš daržovių pardavėjo išaugo į rinktinės lygio žaidėją. Netrūko ir pakvietimų žaisti užsienio klubuose. Čia aktyviausiai darbavosi Šveicarijos "Grasshoppers" klubas iš Ciuricho. Bet "žiogeliu" Larssonui tapti nebuvo lemta, nes olandų "Feyenoord" nugvelbė jį šveicarams iš po nosies: "Važiuoti norėjau, bet jaučiau, kad rizikuoju. Aš niekada nebuvau palikęs Švedijos ilgam laikotarpiui, o čia - persikraustymas į kitą šalį. Bet jungti atbulinę pavarą buvo jau vėlu".
Jau pirmosiose rungtynėse Larssonas įmušė puikų įvartį į "Vitesse" vartus. Bet paskui jį lyg kažkas užburė. Per visą antrąjį čempionato ratą superrezultatyvus savo tėvynėje švedas neįmušė nė karto. Bet tuometinis roterdamiečių treneris Vimas Jansenas pasitikėjo Larssonu ir nuolat leisdavo jį į pagrindinę sudėtį. Nesėkmių seriją Jansenas aiškino tik adaptacijos sudėtingumu.
1994 metai, Pasaulio čempionatas JAV. Senokai Švedijos nacionalinė rinktinė, vadinama "Tre Kunur", nepasirodė taip puikiai - trečioji vieta, tuomet už ją duodavo sidabro medalius. Ir Larssonas, nors ir nebuvo startinės sudėties žaidėjas, įsiminė ne tik savo "dredlokais" (tokios savotiškos kasytės).
"Feyenoorde" vienu metu sekėsi beveik viskas. Bet komandą paliko Vimas Jansenas, o jį pakeitęs Ari Haanas kažkodėl nusprendė iš Larssono padaryti kairįjį saugą: "Aš išeidavau į aikštę, įmušdavau, tačiau nebegaudavau iš žaidimo buvusio malonumo. Ir dėl to ilgai nedvejojau, gavęs Vimo Janseno pasiūlymą pažaisti porą sezonų už "Celtic". 1997 vasarą Larssonas pasimatavo baltai-žalius marškinėlius su dobilo lapeliu ant krutinės. Porą sezonų išsitempė į visus septynis, kurių metu Larssonas tapo rezultatyviausiuoju žaidėju ir gyvuoju Škotijos grando simboliu. Pasitelkę liežuvingąjį švedą, "keltai", nutraukę ilgalaikį "Glasgow Rangers" dominavimą nacionaliniame čempionate, grįžo jei ne į elitinių, tai bent jau į pirmaujančių Europos klubų pozicijas.
Futbolininko likimas yra tiek pat dryžuotas, kiek ir "Celtic" marškinėliai, tik juostos jame ne žalios, o juodos. Tokia juodoji juosta laukė Larssono 1999 metų rudenį Lijone. Susidūręs su prancūzų klubo gynėju Serge Blancu, Henrikas nesėkmingai nukrito ant kietos vejos. Sudėtingiausias dvigubas lūžis, iškėlęs karjeros pabaigos klausimą. Apie dalyvavimą Europos čempionate kalbos nebebuvo. Bet įvyko stebuklas - Larssonas išgijo dukart greičiau, nei buvo prognozuota, ir sužaidė už Švedijos rinktinę. "Aš taip norėjau grįžti į futbolą, kad skaičiavau dienas iki pasirodymo aikštėje. Po tos nelaimės man nebaisios jokios traumos. Žandikaulio lūžis - vieni niekai, palyginus su tuo kas buvo. Tiesa, tai sukėlė daug nepatogumų: nei nusišypsoti, nei normaliai pavalgyti. Gerai, kad aš vegetaras".
Taip, Henrikas Larssonas beveik visus metus laikosi vegetariškos dietos. Tik per Kalėdas ir Naujuosius metus leidžia sau paragauti mėsiškų patiekalų: "Vegetaru tapau "Celtic" klube. Pabandžiau vartoti vien augalinį maistą, patiko. Kaip matote, mano žaidimui tai niekaip neatsiliepia". Savo gastronominiams pomėgiams Henrikas Larssonas yra skyręs skiltį savo interneto puslapyje. Henrikas labai geranoriškas savo gerbėjams ir net būdamas labai užimtas randa laiko atsakyti į jų klausimus.
- Henrikai, kas tavo mėgiamiausias puolimo partneris?
- Man visuomet sekdavosi su partneriais. Nieko nenoriu išskirti, kad nenuskriausčiau. Visi jie buvo puikūs vaikinai ir stiprūs žaidėjai. O šiaip, aš labai norėčiau sužaisti poroje su Marcu van Bastenu. Suprantu, kad tai nėra įmanoma, bet kodėl nepasvajojus? Manau, kad kartu su juo mes būtume kalnus nuvertę. Tiesa, Marco vertė kalnus ir be manęs.
- Kodėl tu taip radikaliai pakeitei savo įvaizdį?
- Jau praėjo beveik keturi metai, kai aš nusikirpau "dredlokus", bet aš vis tiek susilaukiu šio klausimo. Pats nežinau kodėl. Vieną dieną pažiūrėjau į veidrodį ir nusprendžiau savo išvaizdoje ką nors pakeisti.
- Kodėl palikai Švedijos rinktinę?
- Aš sunkiai priimiau šį sprendimą. Išėjau po Pasaulio čempionato, o po to sugrįžau. Bet vis gi nusprendžiau pabaigti savo tarptautinę karjerą. Rinktinėje atsirado nemažai talentingų vaikinų, kuriems reikia žaisti pastoviai. Rinktinė neliks be puolimo. Tuo tarpu aš susikoncentruosiu žaidimui už klubą.
- Ar nesigaili nežaidęs nei Italijoje, nei Ispanijoje, nei Anglijoje?
- Kai tau virš trisdešimt, vargu ar verta dėl ko nors gailėtis. Buvau kviečiamas ir į "%c00006", ir į "%c00040", ir į "%c00028". Visgi likau žaisti už "Celtic". Būtų nuodėmė skųstis savo karjera. Ji yra daugiau nei sėkminga.
- Ar tu liksi "Celtic" klube?
- Mano kontraktas baigiasi 2004 metų vasarą. Aš dar nesu nusprendęs, ar jį pratęsiu. Man "Celtic" klube labai patinka, čia yra puikūs sirgaliai. Bet reikia turėti omenyje ir mano amžių.
Čia ir nutraukim Larssono dialogą su jo talento gerbėjais. "Keltų" septintojo numerio ateitis yra kol kas apgaubta rūku. Dar visai neseniai Henrikas pagalvodavo apie karjeros pabaigą, būnant 33 metų amžiaus. Bet kuo labiau artėjo vasara, radikalūs planai palengva virto mintimis apie grįžimą į Švediją, į "Helsinborg". Po to iškilo variantas su Kataru, pamažu tampančiu tarptautine futbolininkų karjeros pabaigos vieta. Tačiau sėkmingas Larssono žaidimas Škotijos čempionate, kur "Celtic" traiško visus, iškovodamas 26 pergales iš eilės, iššaukė Škotijos kaimynų anglų susidomėjimą. Ir štai jau "%c00046" svajoja apie puolėjų-veteranų grandį Alanas Sheareris (%p02396)-Henrikas Larssonas. Aktyviai dirba ir "Barcelona". Vyriausiasis kataloniečių treneris Frankas Rijkaardas asmeniškai skambina Henrikui, ir kalbina jį persikelti į "Nou Camp". Panašu į tai, kad Glazgas jau susitaikė su tuo, kad jų ilgalaikis numylėtinis paliks "Celtic Park". O gal ir ne...
Bet kokiu atveju, Larssonas liks matomas Europos futbole, ir vis dar rodys jai savo žymųjį liežuvį. Futbolo aktoriaus šou tęsiasi.
